Beyşehir Gölü Milli Parkı

Beyşehir ežeras yra didelis gėlo vandens telkinys, esantis Turkijos rytuose, prie Konijos ir Ispartos provincijų ribos. Pagal Turkijos vikipediją, apie 80% ežero yra Konijos, o 20% – Ispartos teritorijoje. Ežeras yra tektoninėje duobėje, apsuptas Toros kalnų vakaruose ir pietuose, ugnikalnio Erenler kalno rytuose, Sultan kalnų ir Anamas kalno šiaurės vakaruose. Pagal Beyşehir rajono administracijos informacijai, aplinkinių kalnų aukštis viršija 2000 metrų. 1993 m. vasario 20 d. ministro pirmininko kabineto nutarimu, ežero pakrantės zona buvo paskelbta nacionaliniu parku. Rajono administracija ir vikipedija nurodo, kad nacionalinio parko plotas yra 88 750 hektarų, o tai daro jį didžiausiu nacionaliniu parku Turkijoje. Ispartos pusėje yra atskira saugomoji zona, įkurta 1969 metais – Kızıldağ nacionalinis parkas. Taigi, Beyşehir ežeras yra vienintelis vandens telkinys Turkijoje, apsaugotas dviejuose atskiruose nacionaliniuose parkuose. Matmenys skiriasi priklausomai nuo šaltinių ir vandens lygio; rajono administracija nurodo, kad ežero plotas yra 651 kvadratinis kilometras. Ežeras išsitiesti maždaug 45 kilometrus nuo šiaurės vakaro į pietryčius. Vikipedijoje nurodomas 24 kilometrų plotis, o rajono administracijoje – 25 kilometrai. Ežeras yra seklus, o giliausia vieta, pagal įvairių šaltinių duomenims, yra tik 10 metrų. Vandens paviršius yra maždaug 1115–1123 metrų aukštyje virš jūros lygio, o šis skirtumas priklauso nuo matavimo laikotarpio. Ežero vandens lygis yra aukščiausias gegužę, o žemiausias – spalį. Anglų kalbos vikipedijoje rašoma, kad pastaraisiais metais dėl sausros pakrantės linija atsitraukė maždaug 300 metrų. Ežere yra 33 salos, kurios susiformavo dėl po vandeniu likusių kalvų. Pagal provincijos valdybos ir savivaldybės informacijai, didesnės salos yra daugiausia ežero vakarinėje pusėje. Didžiausia sala yra Mada sala, kurioje iki šiol yra kaimas. Hacı Akif sala yra žinoma savo maždaug 100 metrų ilgio urvu su stalaktitais ir stalagmitytais. İğdeli sala yra populiariausia turistų dėl savo raudono smėlio paplūdimių ir įlankų. Çeçen saloje yra istorinių pastatų liekanų ir izilyje esančio vonios kambario pėdsakų; provincijos valdyba rašo, kad šio vonios kambario izilio yra Selčukų laikotarpiu ežero pietvakarinėje pakrantėje buvo pastatytas Kubadabado rūmų kompleksas, o priešingoje pusėje esančioje mažoje saloje – „Mergų pilies“ pavadinimu žinoma statinys. Nacionalinis parkas todėl apima ne tik gamtą, bet ir Selčukų laikotarpio kultūrinį paveldą. Lengviausias būdas pasiekti ežerą – iš Beyşehir miesto centro. Per miestą teka Čaršamba upė, o per šią upę nutiestas akmeninis tiltas, pastatytas 1908–1914 metais. Pagal „Anglų“ „Vikipedijos“ informaciją, šis statinys buvo pastatytas kaip tiltas ir užtvanka, reguliuojanti potvynius, o šiandien tai yra istorinis pėsčiųjų tiltas. Iš tilto ir aplinkinių krantų atsiveria vaizdas į atvirą ežero vandenį, melžų pievas ir tolimesnius kalnus. Nacionalinio parko miškus sudaro eglių, pušų, kedrų, ciberų ir ąžuolų miškai; medžiai vietomis driekiasi iki pat krantų. Populiariausias apsilankymo laikotarpis yra nuo gegužės iki spalio mėnesių; paukščių stebėtojams tinkamiausias yra ruduo. Žiemą ežero paviršius gali visiškai arba iš dalies užšalti. Reisiniai į pakrančių kaimus ir salas vyksta reguliariais laivų reisais, kurių dažnumas priklauso nuo sezono; naujausią informaciją galima gauti iš Beyşehir savivaldybės. Iš Konjos centro į Beyşehir reguliariai kursuoja autobusai, tačiau norint apžiūrėti ežero apylę, geriau naudotis privačiu automobiliu.