Anatolijos pusiasalio rytuose yra sodai, pilys, užtvankos ir miškai.

Pradėkite savo pasivaikymą nuo sodo įėjimo Ataşehir rajone, nes būtent šis įėjimas leidžia optimaliai apžiūrėti visą sodą. Praėjus pro vartus, išgirsite greitkelio garsą, kuris yra tarsi sodininkystės istorijos dalis. Nezahato Gökyiğičio botanikos sodas yra įsikūręs tarp greitkelių, kurie driekiasi nuo Atatürko ir Fatih Sultano Mehmeto tiltų, ir sankryžos, kur jie susijungia su Ankara link vedančiu greitkeliu. Pagal oficialią sodininkystės istoriją, sodas susideda iš aštuonių salų, kurios buvo įrengtos pagal susitarimą tarp Turkijos kelių administracijos ir ANG fondo. Pasivaikštant, atkreipkite dėmesį į perėjimus tarp salų; kiekviena sala atspindi kitokią augalų grupę arba kitokią sodininkystės koncepciją. Pradėkite nuo Centro salos. Čia yra didžioji dalis parodomosios sodininkystės: plotas, kuriame natūralūs ir kultūriniai augalai išdėstyti tam tikra tvarka, sukurdami tam tikrą raštą, vazonų dizainai ir kanalas, kuriame kasmet sodinami skirtingi spalvų deriniai. Kadangi sezoniniai plotai dažnai keičiami du kartus per metus, pamatysite du skirtingus sodus – pavasarį ir rudenį. Neskubėkite šioje zonoje, sustokite prie kiekvieno ploto ir stebėkite, kaip yra suformuotas sodas. Po Centro salos pereikite į Anatolijos salą. Čia yra aikštė, kurioje rodomos dekoratyvinių augalų kultūrinės rūšys, ir plotas, kuriame ta pati sekų sodinimo technika taikoma tik natūralioms rūšims. Palygindami šias dvi zonas, suprasite, kaip sodininkas vertina sodą. Toliau galite pasivaikščioti po salas, pavadintas Stambulu, Trakija ir Ąžuolu. Apžiūrint sodą, prisiminkite jo pradžią. 1995 metais Ali Nihat Gökyiğit įkūrė šią vietą kaip memorialinį parką savo žmonai Nezahatai Gökyiğičiai, pirmiausia atkurdamas dėl kelių statybų pažeistą dirvožemį. Pagal oficialią istoriją, 46 hektarų plote buvo pasodinti apie 50 000 medžių ir krūmų. Vėliau tikslas pasikeitė, o 2002 metais parkas buvo atidarytas visuomenei, o 2003 metais gavo dabartinį pavadinimą. Šiandien matomas parkas prieš trisdešimt metų buvo tik plikas, užpiltas dirvožemiu. Pasirinkite, ką norite pamatyti, atsižvelgdami į sezoną. Parko galerijos puslapyje pavasarį pamatysite tokias rūšis kaip sniegynės, erškėtmedžiai ir karagėžės, o ruden Norint pasiekti Aydos pilį, reikia vykti į pietryčių kryptimi, link Sultanebeyli miesto. Šaltinis: Nezahat Gökyiğit botanikos sodas, istorija ir parodų sodai; Vikipedija, Nezahat Gökyiğit botanikos sodas.

Aydos pilis yra Mehmet Akif rajone, Sultanbeyli mieste, ant Aydos kalno šiaurės rytų šlaito esančioje kalvos viršūnėje. Pagal pilies oficialaus puslapio informacija, kalno aukštis virš jūros lygio yra 325 metrai, o atstumas iki Stambulo centro – 36 kilometrai į rytus, o iki Marmaro jūros – 8 kilometrai į šiaurę. Kadangi pilis yra ant kalvos, būkite pasiruošę pakilimui ir nepradėkite skubėti. Pasiekę kalno viršūnę, sustokite ir apžiūrėkite aplinką – iš čia matosi, kodėl pilis buvo pastatyta būtent šioje vietoje. Pagal savivaldybės informaciją, iš čia matomas didžiulis slėnis, o pilis buvo senojo kariuomenės kelio, vedusio nuo Üsküdar iki Anadolijos, ruože. Pilies pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio "Aetos", reiškiančio "erelis", ir šis pavadinimas, su nedidele modifikacija, išliko iki šių dienų. Pagal savivaldybės informaciją, statybos prasidėjo XI–XII amžiais, o pilies baiginėjimui ir papildymams prireikė XIII–XIV amžių. Dauguma archeologinių radinių, rastų kasinėjant, yra iš šio vėlesnio laikotarpio, o tai rodo, kada pilis buvo naudojama intensyviausiai. Tų pačių kasinėjimų metu buvo rasti ir ankstyvojo bronzos amžiaus akmeninės kirvius bei obsidiano nuolaužos, o tai rodo, kad kalnas buvo naudojamas dar anksčiau. Įėję pro vartus, pasivaikščiokite dideliame plote, esančiame už išorinių sienų. Pilies plotas, įskaitant išorines sienas, yra apie 26 000 kvadratinių metrų, o gynybos sistema susideda iš dviejų sienų – vidinės ir išorinės. Pilies oficialiame puslapyje minimi dvylika bokštų – šeši prie vidinės ir šeši prie išorinės sienos. Vikipedijoje minimi septyni bokštai išorinėje sienoje, todėl šaltiniuose yra nedidelis skirtumas. Priartėję prie sienų, galėsite pastebėti, kad pusapvalių bokštų sienos yra mūrytos iš moliūgų, vietinio akmens ir vietomis iš plytų. Labiausiai dėmesio verta pirmoji bokštų eilė. Originalūs pilies vartai yra šio bokšto viduje, o mūras yra kitoks nei kitose sienose – jis pastatytas naudojant Bizantijos laikų kasetinių sienų techniką. Kadangi ši technika dažniau naudojama XIII ir XIV amžiais, manoma, kad šis bokštas buvo pastatytas vėliau. Bokšte išlikę dalis originalių laiptų, vedančių į viršų, ir dalis platformos, kurioje stovėdavo kariai. Toliau apžiūrėkite pil Pasibaigus ekskursijai, užsukite į Aydos pilies informacijos ir parodų salę. Pagal savivaldybės pranešime, čia eksponuojami archeologinių kasinėjimų ir restauravimo metu rastos kolonos, pagrindai, arkų fragmentai, reljefinės plokštelės ir akmeniniai blokai su metalinėmis jungtimis. Eksponatai datuojami ankstyvaisiais ir viduriniais Bizantijos laikotarpiais; salėje taip pat yra nuotraukos ir trumpametražiai filmai, dokumentuojantys dvylikos metų restauravimo darbus. Muziejus pirmadieniais nedirba, aktualią darbo valandą patikrinkite oficialioje svetainėje. Iš čia keliaukite šiaurėn, link Čekmeköjaus, prie Omerlio užtvankos. Šaltiniai: Sultanbeyli savivaldybė, Aydos pilies informacinė svetainė ir Aydos muziejaus pranešimas.

Priartėkite prie Ömerli užtvankos iš Čekmeköy rajono, Ömerli kaimo pusės. Ömerli yra senas kaimas, esantis prie užtvankos ežero krante, o šiandien tai yra Čekmeköy rajono dalis. Pagal Čekmeköy savivaldybės duomenis, kaimo pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1520-ųjų metų teismo dokumentuose. Tose pačiose dokumentuose tikimasi, kad kaimo pavadinimas kilo iš to, kad šio kaimo žemė buvo suteikta asmeniui, kurio vardas buvo Ömer. 1832 metų gyventojų registre nustatyta, kad tame kaimo buvo apie penkiasdešimt septyni namų ūčiai.

Šioje vietoje svarbu pamatyti ežerą ir suprasti, ką jis reiškia miestui. Užtvanka pastatyta ant Riva upės, kuri prasideda netoli Kocaeli rajono, Gebze, ir įteka į Juosius jūros. Pagal İSKİ (Stambulo vandens valdymas) duomenimis, užtvanka pradėjo veikti 1972 metais ir yra didžiausias Stambulo vandens šaltinis, turintis 220 milijonų kubinių metrų talpą per metus. Didžioji Anatolijos pakrantės dalis gauna vandenį iš šios vietos. İSKİ duomenimis, užtvankos baseinas užima 621 kvadratinį kilometrą. Pagal „Vikipedijos“ duomenimis, tai yra žemės tipo užtvanka, kurios aukštis virš upės lova yra 52 metrai, o ežero plotas – apie 23 kvadratiniai kilometrai.

Kai priartėsite prie kranto, atkreipkite dėmesį į aplink esančią mišką. Užtvankos baseinas yra apsaugoma zona, kurioje sąmoningai netaisomos statybos. Matomas želdumas yra apsaugotas, kad geriamasis vanduo išliktų švarus. Ežeras nėra vieta maudytis ar rengti piknikus, tai yra geriamojo vandens rezervuaras. Todėl neįeikite į vandenį, nekepkite laužų prie kranto ir išsineškite savo šiukšles. Laikykitės prie kranto esančių įspėjamųjų ženklų ir draudžiamų zonų.

Taip pat svarbu žinoti, kur vanduo patenka po to, kai išeina iš ežero. Pagal İSKİ duomenimis, iš Ömerli kasmet išsiunčiama apie 600 milijonų kubinių metrų vandens į Ömerli geriamojo vandens valymo įrenginius. Šis kompleksas, susidedantis iš keturių įrenginių, yra didžiausias Stambulo valymo kompleksas. Pirmasis įrenginys, Orhaniye, pradėjo veikti 1978 metais. Valytas vanduo tiekiamas į Anatolijos pakrantės rajonus, taip pat į dalį Europos pakrantės, į Fatih ir Bakırköy, į Zeytinburnu ir į Beşiktaş bei Sarıyer pakrančių. Tai reišk

Atvykę į Polonezköy, palikite automobilį tinkamoje vietoje ir likusią dienos dalį praleiskite vaikščiodami. Kaip nurodoma „Vikipedijoje“, kaimas yra įsikūręs Beykozo miškuose, maždaug 20 kilometrų nuo Juodosios jūros pakrantės ir 15 kilometrų nuo Bosforo sąsiaurio. Šiai paskutinei sustojimo vietai skiriamas pusantros valandos dėl miškų. Kaimo aplinka yra Polonezköy gamtos parko teritorijoje, kurį 1994 metais paskelbė Aplinkos ir miškų ministerija. Gamtosaugos ir nacionalinių parkų sąraše parko paskelbimo data yra 1994 metų liepos 15 d.

Pirmiausia pasivaikščiokite pagrindiniu kaimo keliu ir prisiminkite, kodėl ši vieta vadinasi Polonezköy. Polonezköy buvo įkurta 1842 metais, kai po 1830 metų Lenkijos sukilimo čia atvyko princas Adamas Czartoryski. Kaimo senasis pavadinimas – Adampol, pavadintas jo įkūrėjo vardu. Czartoryskio atstovas Michal Czajkowski įsigijo mišką, kuriame vėliau buvo įkurtas kaimas. Kaip rašoma „Vikipedijoje“, iš pradžių kaime gyveno tik dvylika žmonių, o net ir jo gyventojų skaičius niekada neviršijo dviejų šimtų dvidešimties. Pirmieji gyventojai pragyvenimo šaltinius rado žemės ūkyje, gyvulių auginime ir miškų ūkyje.

Praeidami pro kaimą, atkreipkite dėmesį į Zofia Rizi atminimo namų vietą. Šiame nedideliame name saugomi Ryży šeimos fotografijos, knygos ir dokumentai, taip pat senos interjero detalės. Kaip rašoma kaimo archyvuose, 1847 metais Polonezköy aplankė kompozitorius Franzas Lisztas, o 1850 metais – rašytojas Gustave'as Flaubertas. 1938 metais kaimo gyventojai tapo Turkijos piliečiai, o 1968 metais – įgijo žemės sklypų nuosavybės teisę. Šiandien kaime kasmet rengiamas festivalis, skirtas Lenkijos ryšiams paminėti.

Apžiūrėję kaimą, pereikite prie pagrindinės veiklos – miško pasivaikščiojimo. Kaip rašoma „Vikipedijoje“, gamtos parkas yra didžiausias ir seniausias gamtos parkas Stambule, jo plotas – apie 3004 hektarus. Parke yra apie 5 kilometrų ilgio takas pėstiesiems, dviratininkams ir bėgikams, taip pat stebėjimo bokšteliai. Pasivaikščiokite taku savo tempu ir pasikvėkite oru iš vieno iš stebėjimo bokštelių, iš kurio atsiveria