Aydos Kalesi

Aydos pilis yra Bizantijos pilis, pastatyta Aydos kalvos šlaite, 325 metrų aukštyje virš jūros lygio, Sultandžilyje. Ji taip pat žinoma kaip Keçi pilis, o kartu su aplinkiniais plotais yra saugoma kaip archeologinė teritorija. Pagal savivaldybės informacinėje svetainėje pateikiamoje informacijoje, pilis yra apie 36 kilometrus į rytus nuo Stambulo centro ir apie 8 kilometrus į šiaurę nuo Marmaro jūros. Pavadinimas „Aydos“ kilęs iš graikiško žodžio „Aetos“, reiškiančio „erelis“, ir šis pavadinimas šiek tiek pakeistas išliko iki šių dienų. Manoma, kad pilies statybos prasidėjo XI arba XII amžiuje, o vėlesniais papildymais ji buvo baigta XIII ir XIV amžiose. Didžioji dalis archeologinių radinių, rastų kasinėjimų metu, priklauso šiam laikotarpiui, todėl laikoma, kad tai buvo pilies klestėjimo laikotarpis. Tų pačių kasinėjimų metu buvo rasti du akmeniniai kirviai iš ankstyvojo bronzos amžiaus ir daugybė obsidiano nuoskaidų, o tai rodo, kad šis kalnas buvo naudojamas nuo daug senesnių laikų. Bizantijos laikotarpiu pilis buvo karinis postas, kontroliavęs prekybos kelią iš Konstantinopolio į Anatoliją, ir Aydos kunigaikštystės centras, valdęs aplinkines teritorijas. 1326–1328 metais, kai didžioji Kocaeli pusiasalio dalis atiteko Osmanų imperijai, pasienio linija nutūpo tarp Aydos ir dabartinės Pendiko. Pasak Aşıkpaşazade istorijos, Orhan Gazi pavedė Abdurrahman Gazi, Akça Koca ir Konur Alp užimti pilį; Osmanų pajėgos pirmiausia užėmė Semendra pilį (šiandien Samandıra), o tada apsupo Aydos pilį. Pasak to paties šaltinio, o vėliau daugelio autorių pakartotos legendos, kunigaikščio dukra, metusi laišką, pritvirtintą prie akmens, padėjo užimti pilį. Miniatiūroje, esančioje 1558 m. „Osmanname“ knygoje, ši scena yra vaizduojama, kaip mergina ištempia ilgus plaukų kuodelius per pilies sienas. Istorikas Halil İnalcık pilį apibūdino kaip „Stambulo užėmimo pradžią“. Hoca Sadeddin Efendi rašė, kad po İzmito užėmimo 1337 metais pilies nebeliko reikalo, ir Orhan Gazi ją sunaikino. Pilies, kurios plotas su išorinėmis sienomis siekia apie 26 000 kvadratinių metrų, gynybą sustiprino vidinės ir priekinės sienos. Pagal savivaldybės atkuravimo puslapyje pateikiamoje informacijoje, šiandien išlikę dvylika bokštų: še Kasėlių metu buvo aptiktos ne tik sienos ir bokšteliai, bet ir vartai, vandens sistemos, du požeminiai rezervuarai, gyvenamieji patalpos ir pastatas, kuris, manoma, buvo grūdų sandėlis. Buvo išmatuota, kad šiaurinio požeminio rezervuaro talpa yra apie 300, o šiaurės rezervuaro – apie 450 kubinių metrų. Manoma, kad pastatas, esantis pilies šiaurės rytuose, buvo pilies proviantų sandėlis, nes jame buvo rasti sudegusių kviečių ir pupelių likučiai. Taip pat buvo rasti trijų navų pastato, datuojamo viduriniu Bizantijos laikotarpiu, pamatų likučiai, o nustatyta, kad marmuras yra atgabentas iš Marmaros salos. Geriausia pradėti apsilankymą prie pagrindinių vartų, tada pereiti prie šiaurinio požeminio rezervuaro ir sandėlio likučiams. Dėl savo strateginės padėties, iš sienų galima apžiūrėti didžiąją dalį slėnio; saulėtomis dienomis nepamirškite pažvelgti į Marmaros kryptimi. Iškasėtuose ir atrestauruotuose stulpų pagrinduose, profiliuotuose akmenyse, arkų fragmentuose ir reljefiniuose plokštelėse eksponatai yra pilies informaciniame centre, t. y. Aydos muziejuje. Muziejuje taip pat yra vaizdo įrašai, aprašantys pilies istoriją, ir nuotraukos, dokumentuojančios dvylikos metų atrestauravimo procesas. Pagal savivaldybės pranešimą, muziejus yra nemokamas, o pirmadieniais nedirba; naujausią lankymo grafiką rasite pilies oficialioje svetainėje. Nesivaikščiokite nuo pažymėtų takų ir nekliokite ant sienų, nes sienos yra archeologinio saugojimo zonoje. Viršūnėje vėjas pučia stipriau nei prie jūros; pavasario ir rudens saulėtomis dienomis yra geriausias laikas pasivaikščioti ir fotografuoti. Sultanebeyli geležinkelio linija, atidaryta gegužę 2026 metais, jungia Sultanebeyli su geležinkelio sistema; iki pilies galima nuvažiuoti autobusu arba taksi iš Sultanebeyli ir Hasanpaša stotimis. Aydos miškas, apjuosiantis pilį, ir Aydos kalnas, esantis Anatolijos pusiasalio aukščiausioje vietoje, yra puiki vieta tiems, kurie nori pratęsti savo apsilankymą.