Sille

Sille yra istorinė gyvenvietė, įsikūrusi giliai ir siauroje slėnyje, maždaug 7 kilometrus į šiaurės vakarus nuo Konijos. Šiandien tai yra Selčukų rajono kaimas. Kultūros portalas Sille pristato kaip unikalų gyvenamąjį plotą, pasižymintį civiline architektūra, kuri dera su natūraliu peizažu, bei turintį sodus ir laukus. Šiame regione žmonės gyveno nuo Frygų laikų, o Bizantijos laikotarpiu tai buvo svarbus miestelis. Selčukai, Karamanoğlų ir Osmanų imperijos taip pat paliko pėdsakų Sille. Yra įvairių interpretacijų dėl gyvenvietės pavadinimo kilmei. Pagal Turkijos Vikipediją, pavadinimas gali būti kilęs iš graikų mitologijos veikėjo Sileno arba iš žodžio, apibūdinančio putojančią vandenį. 2018 m. NTV pranešime profesorius Ahmetas Çaycı iš Necmettino Erbakano universiteto teigė, kad pavadinimas gali būti kilęs iš žodžio "Sylla", reiškiančio "vandenų fėjas". Sille yra tarp Karabuğa kalnų ir Küçük Gevele, Sille upės iškerptoje slėnyje, maždaug 1115 metrų aukštyje virš jūros lygio. Upė teka iš šiaurės į pietus ir skiria gyvenvietę į dvi dalis, o namai išdėstyti pakopomis abiejose slėnio šlaituose. Upė yra nereguliarus potvynių srautas, todėl 1953–1960 metais buvo pastatyta Sille užtvanka, skirta laukams laistyti ir apsaugoti nuo potvynių. Slėnio dugne auga beržai ir topoliai, o šlaituose – stepinis augalumas. Gyvenvietės architektūrą formuoja fontanai, vonios, tiltai ir tradiciniai akmeniniai namai, likę nuo Selčukų ir Osmanų laikų. Pagal Kultūros portalą, svarbiausi gyvenvietės istorijos objektai yra apie keturiasdešimt urvų, iškaltų pietinėje Sille dalyje, kurie buvo naudojami kaip namai ir maldos vietos. Sille statybai naudojama vietinė akmuolytė, vadinama "Sille akmeniu". Ši uolytė, turinti vulkaninį kilmę, yra žinoma dėl savo atsparumo karščiui ir buvo naudojama daugelyje senų pastatų Konijoje. Pagal Kultūros portalą, Karatay madrasės sienos taip pat buvo pastatytos iš Sille akmens. Subaşı vonia, esanti turguje, yra 19-ojo amžiaus Osmanų laikų statinys, susidedantis iš dviejų karštų patalpų, dviejų vėsių patalpų ir vieno vandens rezervuaro. 2020 m. Selčukų universitete paskelbtame tyrime nustatyta, kad karštos ir vėsios patalpos yra dengtos ply 1923–1924 metais vykusio gyventojų mainų proceso metu, kai graikų gyventojai išvyko į Graikiją, į Silę atsikėlė žmonės iš Kozanos ir Florinos regionų. Pagal anglų kalbos „Wikipedia“ informaciją, daugelis išvykusių žmonių įkūrė kaimą pavadinimu Nea Silata Chalkidikės regione. 2022 m. duomenimis, šio rajono gyventojų skaičius yra 1191. Silė taip pat yra žinoma dėl amatininkystės, ypač dėl tekstilės, keramikos ir žvakių gamybos. Silės kilimai, nerti naudojant natūraliais dažais iš cehrio augalo, yra vieni iš labiausiai žinomų regiono produktų. Šiandien tik nedaugelis šių dirbtuvių veikia. 2001 metais Silė buvo paskelbta urbanistiniu kultūros paveldo objektu ir apsaugota. Geriausias būdas aplankyti – pradėti nuo slėnio dugne esančios aikštės ir užlipti į viršų siauraisiais gatvelėmis, esančiais abiejose upės pusėse. Žvelgiant iš šlaito, atsiveria platus vaizdas, kuriame matomi akmeniniai namai, tiltai ir vynuogynai, esantys slėnyje. Po pietų šviesa apšviečia slėnio vakarų pusę, o akmens tekstūra tuo metu atrodė šiltesnė. Pagal „Kultūros portalo“ informaciją, į Silę lengvai galima nuvykti viešuoju autobusu, mikroautobusu, taksi arba privačiu automobiliu. Dėl to, kad kai kurios gatvės yra stačios ir išklotos akmenimis, rekomenduojama dėvėti patogius batelius.