Myra Antik Kenti

Myra, įsikūrusi prie Demrės miesto pakrantėje, ant uolėtų šlaitų, tarp šimtamečių nuosėdų, siūlo du įspūdingus Likijos kraštovaizdžius. Čia, šalia akmenyse išdrožtų namų ir šventyklų kapų, stovi viena iš didžiausių Likijos teatrų. Kaip rodo kapai ir įrašai, miesto istorija siekia V amžių prieš Kristų. Yra dvi versijos apie miesto pavadinimo kilmę. Ministro kabineto muziejaus puslapyje teigiama, kad pavadinimas kilęs iš Myros upės, kurios vietoje dabar teka Demrės upė. Kitaip tariant, "Turkijos turizmo enciklopedijoje" paminėtas likijos žodis "muri" ir iš sandalmedžio gaminamas garsus aliejus. Pagal Straboną, Myra buvo vienas iš šešių didžiųjų Likijos sąjungos miestų, turėjęs tris balsavimo teisę, ir buvo vienintelis miestas centrinėje Likijoje, turėjęs tokią privilegiją. Romos laikotarpiu miestas išaugo; muziejaus duomenimis, jo klestėjimo laikotarpis buvo nuo 408 iki 450 metų, kai jis buvo Likijos sostinė. Viduramžiais miestas išgarsėjo dėl šventojo Nikolajaus, kuris buvo vyskupas. Nuo VII amžiaus miestą silpino žemės drebėjimai, potvyniai ir arabų antpuoliai; po užėmimo 809 metais, miestas prarado savo svarbą. Demrės upė, nešdama nuosėdas, laikui bėgant apėmė žemutinę miesto dalį, atitolindama nuo pakrantės; šiandien miestas yra maždaug penki kilometrai nuo jūros. Senovinis uostas Andriake yra maždaug penki kilometrai į pietvakariuose. Pagrindinis lankytinas objektas yra teatras. Šis Romos laikų statinys, pagal "Turkijos turizmo enciklopediją", talpina apie vienuoliktą tūkstančių žmonių ir išliko iki šių dienų. Pusapvalio formos teatras buvo sugriautas 141 metų žemės drebėjimo metu, o vėliau atstatytas. Sėdėjimo zonoje yra kelias, kuris per vidurį padalytas į dvi dalis – diazomą. Ant diazomos yra dvi sėdimos vietos, skirtos garbingiems asmenims, o jų porankiai papuošti įvairiais jūros gyvūnais. Archeologės Banu Özdilek tyrimų duomenimis, šie jūros vaizdai yra būdingi tik Myros teatrams. Ant diazomos sienoje įrašyta "Gaius vieta" ir "Praksion vieta", o tai rodo, kam buvo skirtos pirmosios eilės sėdimos vietos. Vakariniame gale, prie sėdimų eilių vedanti laiptinė, pirmasis skambalinis kambarys pasakoja apie teatro istoriją. Akmenys, naudojami šiame kambaryje, Dauguma šių kapų yra pastatų formos, atspindinčių lykijų medinių namų konstrukcijas ir stogų detales, išgraviruotas akmenyje. Tarp jų yra kapų su šventyklų fasadais, reljefais arba įrašais. Irmak nekropolyje, Demre upės slėnyje, yra 41 kapas. Garsiausias iš jų – Liūtų kapas arba Dažytasis kapas, esantis apie pusantro kilometro nuo teatro. Ant jo pavaizduota vienuolika figūrų, atitinkančių žmogaus dydį. Keliautojas Charles Fellows, 1840 metais apžiūrėjęs šiuos kapus, pastebėjo, kad ant jų vis dar matomi raudonos, geltonos ir mėlynos spalvos dažų likučiai. Miesto vandens poreikiai buvo patenkinami per kanalų sistemą, iškaltą uolose prie Demre pakrantės. Akropolio kalno viršuje išlikusios helenistinio ir romėniško laikotarpių sienos, cisternos ir gynybinių bokštų liekanos, o žemiau – vonių ir fontano pastatų fragmentai. Pirmoji šios vietovės ekspedicija buvo vykdyta 1803 metais, vadovaujant Mayer. Sistemingi kasinėjimo darbai Myroje ir Andriake pradėti 2009 metais, vadovaujant prof. Dr. Nevzato Čeviko. Myra 2009 metais įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo laikinąjį sąrašą kaip „Likijos civilizacijos senovinių miestų“ dalis. Ši archeologinė vietovė priklauso Kultūros ir turizmo ministerijai, ir, remiantis oficialia muziejaus svetaine, ji yra atvira kiekvieną savaitės dieną. Aktualią informaciją apie lankymo valandas ir mokestį rasite oficialioje svetainėje. Turkijos Respublikos piliečiams galioja „MüzeKart“ kortelė, taip pat yra audio gido paslauga. Iš Antalijos į Demrę galima nuvažiuoti autobusu, o atvykus į miesto centrą, iki archeologinės vietovės reikia nuvažiuoti automobiliu. Vasaros vidurdieniais teatro akmeninės laiptai labai įkaista, todėl geriausia atvykti ryte, dėvėti kepurę ir turėti vandens. Nebandykite lipti ant uolų, nes geriausia ir saugiausia apžiūrėti kapus iš žemiau esančio kelio, taip galėsite išvysti fasadą iš viso. Dieną galite užbaigti aplankydami Myros uostą Andriake ir ten esantį Likijos civilizacijų muziejų.