Larisa (Buruncuk) Antik Kenti

Larisa – tai senovinis miestas, išsidėstęs ant kalno, esančio Buruncuk kaimo teritorijoje, Menemen mieste. Jis dominuoja Gediz lygumą ir yra įsikūręs maždaug 30 kilometrų į šiaurę nuo Izmyro. Šis miestas buvo įkurtas derlingoje lygumoje, kur Gediz upė nešė nuosėdas, o senovėje buvo žinomas kaip Hermos. Jis buvo vienas iš Aiolio regiono dvylikos miestų. Kadangi buvo kiti miestai su tokiu pačiu pavadinimu Graikijoje ir prie Mažosios Menderes upės, šis miestas buvo vadinamas Larisa Phrikonis arba Larisa prie Hermos upės. Manoma, kad miesto pavadinimas yra senovinis vietovardis, kilęs iš anatolijos kalbų, o „-assa“ galūnė reiškia „tvirtovė, suauginta vieta“. Šaltiniai rodo, kad gyvenvietė egzistavo labai seniai. 2021 metais Stambulo Technikos universitete baigtoje disertacijoje nustatyta, kad gyvenvietės žymiai yra neolito laikotarpio, o seniausios architektūrinės konstrukcijos datuojamos ankstyvojo bronzos amžiaus laikotarpiu. Geografas Strabonas rašė, kad miesto pirmieji gyventojai buvo pelasgai, o vėliau čia atsikėlė aioliai. Strabonas manė, kad tai yra miestas, kurį Homeras paminėjo Iliadoje. Ksenofonto teigimu, persų karalius Kyros čia įkūrė koloniją, kurioje gyveno Egipto kariai, todėl miestas buvo vadinamas „Egipto Larisa“. Ksenofontas taip pat rašė, kad spartių vadas Thibron apsupo miestą, bet negalėjo jį užimti. Dauguma šiuo metu archeologinėse kasinėjose randamų architektūrinių konstrukcijų datuojamos nuo VII iki IV amžiaus prieš Kristų. Miestas buvo labai apgadintas 405 metais Peloponeso karo metu, vėliau buvo atstatytas, tačiau 279 metais prieš Kristų buvo apiplėštas galatų. Kadangi vėlesnių gyvenviečių žymiai nerasta, manoma, kad miestas buvo apleistas III amžiuje prieš Kristų. Tai daro Larisa unikaliu, nes ant jos teritorijos nebuvo statytos vėlesnės konstrukcijos, todėl išliko senovinio, arkaikinio ir klasikinio laikotarpio miesto fragmentai. Gyvenvietė išsidėsčiusi ant dviejų kalno pusių – dviejų kalvų viršūnėse. Žemesnėje vakarinėje kalvoje yra akropolis, kurioje yra rūmai, šventykla ir kiti reprezentaciniai pastatai. Pietiniame ir šiauriniame šlaituose yra miesto teritorijos, o šiaurėje ir rytuose – didelis kapinės plotas. Aukštesnėje, rytinėje kalvoje yra tvirtovė ir nedidelė gyvenvietė pietrytiname šlaite. Tarp kalv Kai kurios iškastų dalys buvo nugabentos į Stokholmą, kitos – į Stambulo archeologijos muziejų; o senovės laikotarpio radiniai saugomi Izmiro archeologijos muziejuje. Kadangi kasinėjimai dažniausiai buvo koncentruoti akropolyje, rytinėje pilies dalyje ir prie jos esančioje gyvenvietėje, šios vietos buvo pažymėtos tik bendrame plane. Pagal Kultūros ir turizmo ministerijos duomenimis, 2010 metais profesoriaus Turguto Sanerio vadovaujama architektūrinių tyrimų grupė atliko kompleksinius tyrimus visoje teritorijoje. Šie tyrimai parodė, kad miestas Persijos valdymo laikotarpiu, ypač V ir IV amžiais prieš Kristų, patyrė intensyvų statybų laikotarpį. Larisa nėra įrengta turistinė vieta; keliai į kalnus yra akmeningi ir vietomis stačios, todėl būtini patogūs batai. Čia beveik nėra šešėlių, todėl geriausia aplankyti ankstyvais rytais vasarą arba pavasarį, kai lyguma žaliuoja. Užlipus į akropolio lygumą, iš karto matysis Gediz upės vingius, besidriekiančius per lygumą, ir kalnus šiaurėje. Apžiūrint sienų likučius ir fortifikacinius elementus, būkite atsargūs, kad nepažeistumėte akmenų ir nenuimtumėte jokių detalių. Norėdami pasiekti šią vietą, galite naudotis IZBAN traukiniu iki Menemen stoties, o toliau iki Buruncuk ir į kalną jau reikia keliauti automobiliu. Rekomenduojame pasikonsultuoti su Izmiro kultūros ir turizmo valdyba, kad gautumėte naujausią informaciją apie lankymo sąlygas.