Gölyazı

Gölyazı yra mažas pusvietis, esantis Uluabat ežero rytuose, su sala, kurią jungia tiltas. Tai Nilüferio rajonas, nutolęs apie 42 kilometrus nuo Bursos miesto centro. Važiuojant Bursos-Izmyro keliu ir pasukus į pietus, kelias, einantis per alyvmedžių giraites, po kelių kilometrų priveda prie kaimo. Iki 2000-ųjų pabaigos tai buvo savivaldybė, o šiandien priklauso Nilüferiui. 2022 m. duomenimis, čia gyvena 1271 žmogus. Kaimo istorija siekia VI amžių prieš Kristų. Dabartiniai namai pastatyti ant senovės miesto Apollonia ad Rhyndacum liekanų. Kadangi Anadolijoje buvo daug miestų, pavadintų Apollonia, šis miestas buvo vadinamas "Apollonia prie Rhyndakos upės", o Rhyndakos – tai upė, maitinanti Uluabat ežerą, kuri dabar vadinama Orhaneli (Kocasu) upė. Yra dvi versijos apie miesto pavadinimo kilmę: viena – kad miestą įkūrę žmonės skirti jį šviesos dievui Apolinui, o kita – kad pavadinimas kilo nuo Bergamos karaliaus II Attalo motinos, vardu Apollonis. Manoma, kad miestas buvo įkurtas kaip Mileto kolonija. Ant monetų, datuotų 450 m. prieš Kristų, matomas Apolino ietis. Helenistiniu laikotarpiu, kai miestas buvo Bergamos karalystės dalis, jis klestėjo. Romos laikais miestas yra minimas dėl imperatoriaus Hadriano vizito; manoma, kad 120-aisiais metais, jo remiant, buvo pastatytas kolonų eilė šventykloje, esančioje Merginos saloje. Bizantijos laikais miestas buvo vadinamas Theotokia. 14-ojo amžiaus pradžioje miestas atiteko Osmanų imperijai; pasak legendos, Osmanas Gazi po Bafeuso mūšio pasislėpė šiame mieste. Osmanų laikais daugumą gyventojų sudarė graikai. 1922-1924 metais graikų šeimos išvyko, o į jų namus atvyko imigrantai iš Salonikų ir apylinkių. Dauguma dabartinių gyventojų yra šių šeimų palikuonys. Didžioji senovės miesto dalis yra po dabartinės gyvenvietės, todėl jos liekanas galima rasti tarp gatvių. Ant pusvietės siauriausioje vietoje stovi senovinė pilies vartai, vadinami "Taş Kapı". Vietomis sienų storis siekia 5 metrus, o teigiama, kad sala kadaise buvo apsupta maždaug 4,5 kilometrų ilgio siena. Netoliese įėjimo yra Deliktaş, kurio liekanos gali būti vandens tunelis. Netoliese krante, Zambak Tepe, yra miesto nekropolis, t.y. kapinės, su paminklu, iškaltu uoloje. Senovinio teatro Šis kaimas, įkurtas šimtus metų, išsiskiria savo unikalumu. Senovinė bažnyčia formuoja kaimo atmosferą; ji buvo atrestauruota ir naudojama vietos kultūrinėms renginiams. Ilgas akmeninis tiltas, jungiantis kaimą su pusiasaliu, yra viena iš labiausiai fotografuojamų vietų; kai vandens lygis pakyla, sala visiškai apsupta vandens. Tiltą puošia 750 metų senumo ąžuolas, vadinamas "verčiančiu medžiu". Žvejų valtelės, nendrynai ir atspindžiai vandenyje – tai kasdieninė kaimo panorama. Gölyazı gyvena žvejyba ir turizmu. Maždaug trečdalis aktyvių žvejų yra moterys, kurios plaukia į ežerą valtelėmis, o sugauta žuvis kasdien parduodama aukcione. Vietinė kooperatyva organizuojamos ekskursijos valtimis leidžia apžiūrėti ežerą, salas ir paukščius. Kaimas dalyvauja "Paukščių draugų kaimų" programoje, o kasmet čia rengiamas Gailių festivalis. Pagal vietos valdžios teigimu, viena Japonijos kelionių agentūrų asociacija įtraukė Gölyazį į 30 geriausių pasaulio turistinių vietų sąrašą. Geriausias laikas apsilankyti – darbo dienos rytas; savaitgaliais kaimą aplanko tūkstančiai lankytojų, o siauros gatvės tampa pilnos žmonių. Geriausia palikti automobilį prie kaimo įėjimo ir pasivaikščioti iki tilto, "Akmeninės vartų" ir pakrantės. Į "Mergų salą" galima nuplaukti tik valtimi; nes tai saugoma teritorija, apžiūrėkite liekanas, neliestu jų. Norėdami sužinoti apie viešojo transporto maršrutus ir tvarkaraščius, apsilankykite Bursos viešojo transporto įmonės svetainėje. Norėdami pamatyti Uluabat ežero paukščius ir nimfejas, apsilankykite ežero informaciniame centre; taip pat galite aplankyti kaimą Eskikaraağaç, kuris taip pat yra žvejų kaimas. Gölyazı yra viena iš retų vietų, į kurias iš Bursos galima nuvažiuoti per pusę dienos, ir kur galima patirti senovės miesto, ežero ir kaimo gyvenimo.