Vazgeçtim Balık Olmaktan

1970-ųjų pabaiga, 1980-ųjų pradžia... Çilem nusprendžia peržengti jai nustatytas ribas ir pirmąjį pasitaikiusį traukinį iš Ahlar kaimo nuvažiuoja į Stambulą. Traukinyje ji susipažįsta su Karadenizo regiono gyventoja Meryem, kuri ją priima kaip sūnė kaip savo ir nuveda į savo namus, esančius Ihlamur gatvėje.
Çilem, palikusi savo gimtąją vietą, pasitikėdama „drąsa“, atsiradusia iš „nesvabos“ ugnies, išvyksta ieškoti to, kas vadinama „laisve“. Tačiau šis kelionės etapas, prasidėjęs Stambule, parodys jai, kad laisvė nėra tokia paprasta ir vienareikšmė, kaip ji galėjo manyti.
Bülbül Alev tylėjime, Halilo tylioje atsisakymo pozicijoje, Kezban priėmimo būsenoje ir Meryem pasiaukojime, Çilem pradeda suprasti, kad nelaisvė gali turėti ne vieną veidą. „Atsisakau būti žuvimi“ – tai istorija apie nematomas ryšys, kurie, nors ir atrodė esantys toli viena nuo kitos, iš tikrųjų nuolat persipina tarp nelaisvės ir laisvės.