Tepeden Tırnağa

„Nuo viršaus iki apačios“ – tai pristatymo-performanso formatu parengta programa, kuri nagrinėja fasijos jungiamojo audinio svarbą.
Šis kelionės vaizdas apima viską, pradedant kojų pirštų galiukais. Jis atskleidžia ryšius, kurie sukuria erdvę.
Jis veikia siekdamas suvienyti žmones. Barın Han'ą jis traktuoja kaip gyvą „kultūros paveldą“.
Tirpalų paieškos galimybės yra nagrinėjamos. Naudojant kūno dramaturgijos principus, kuriamas naratyvas, kuris...
Pastato unikalumą lemia jo išskirtinės savybės, todėl galima teigti, kad „Barın Han“ yra tarsi „gyvas“.
Jis pasakoja apie tai, ką išėjo iš gyvenimo. Barın miesto fiziniai, kultūriniai, ekonominiai ir socialiniai aspektai.
kaip jis yra susijęs su kitais objektais, jo vieta prie Čemberlišašo aikštės, architektūra ir jo pavadinimą davusio Emin Barın.
Jo gyvenimo ir darbo fragmentai, ryšys su dabarties – visa tai yra šios „gyvenimo“ dalis.
Per pasirodymą informacija, patirtis, prisiminimai ir citatos yra interpretuojamos ir derinamos.
Sukurtas pasakojimas yra persmelktas mažais, linksmais momentais, kurie padeda susisiekti su žiūrovu. Bendra kūryba.
Kitoms užduotims, kurios yra susijusios su šiuo projektu, gali būti pateikiami patarimai, kurie taip pat yra įtraukti į šį darbą.
„Nuo galvos iki kojų“ – didesnio masto projekto idėja, kuri bus pristatyta „Istanbul Fringe“ festivalyje ir „Barın Han“ galerijoje.
Tai yra asmeninė interpretacija.

Šis bilietas taip pat suteikia įėjimo į keturias parodas/instaliacijas, kurios yra projekto „Barın Han x Stambulo „Fringe“ festivalio bendras projektas: „Ryšiai“ dalis.

"Štai, imk! Trauk, leisk!"
Mesrure Melis Bilgin Koen.
"Sveiki, ateikite! Žiūrėkite, ateikite!" Stambulo lauko ir vidaus erdvių, viršutinių ir apatinių dalių...
pastai ir gatvėms, horizontaliai ir vertikaliai jungiančioms žmones, atskiriančioms viešąją ir privačią erdvę.
Šią paprastą, bet įprastą dalyką – krepšelį, kabantį prie lubų – pavertė instaliacija ir performanso dalimi.
Transformuoja. Krepšys, simbolizuojantis motiniškumą ir aprėptį, kontrastuoja su vyriška ir vertikalia architektūra.
Tai naudojama kaip elementas, kuris prisideda prie bendro vaizdo. Iš Barın chano langų kabinami krepšiai ir...
Turinys: Han'o, menininkų, lankytojų ir praeivių akimis – gatvė diena iš dienos.
Naktį ji kuria naujus ryšius.

Bachmann: Sulūžusi poezija.
Mina Kocailik.
Menininkė Mîna Kocailik kviečia mus į vizualią kelionę per austrų feministės rašytojos ir poetės Ingeborg Bachmann eilėraščių fragmentų labirintą. Menininkė, tyrinėjanti literatūros ir meno tarpusavio sąveikos ryšius, į savo paveikslų paviršių įtraukia išrinktus fragmentus iš skirtingų Bachmann eilėraščių, kuriuos kuria naudojant įvairias technikas. Naudodama koliažo techniką, ji vėl sujungia šiuos fragmentus, tarsi sukurdama naują poeziją iš Bachmann žodžių, kartu sukurdamas vizualios poezijos ciklą, kuriame individualūs kūriniai ir visuma veikia kartu. Bachmann žodžiai Kocailik paveiksluose išardomi, vėl sujungiami ir virsta kita kalba. Gauta serija atveria vizualios poezijos erdvę, kurioje poezija virsta menu, o menas – poezija, išnykstant abiejų sričių riboms.

Dviguba tema: Atminimo ir atsigavimo istorija.
Nalin Yeşilbaş.
Lankytojas patiria gimdymo prieš tai esančią, atskirtą erdvę, kurioje jaučiasi apsaugotas, tačiau visiškai vienišas. Išėjęs iš šios simbolinės erdvės, jis susiduria su kūriniu pavadinimu „Dvejetinis kontaktas“, kuris atspindi egzistencinę „atsiskirti nuo pasaulio“ būseną ir gimdymo akimirką.
Šis kūrinys yra pagrįstas Palmerio refleksu – pirmuoju biologiniu ryšiu, kurį kūdikis užmezga su pasauliu. Instaliacija, pastatyta prieš pat kūrinio, leidžia lankytojams tiesiogiai sąveikauti su popieriumi, taip palietus vietos istoriją. Ši interakcija, kuri paverčia žiūrovą ne tik pasyviu stebėtoju, bet ir pačios istorijos kūrėju, leidžia lankytojams palikti savo atspaudus ant puslapių, kuriuos jie gali tyrinėti, taip užmezgant nenutraukiamą, dvasinį ryšį su Barın Han pastatu.

SVARGAI – KAD PRADEDATE ATSIBUDINĖTI.
Mina Kocailik ir Ceren Yılmaz.
Mina Kocailik ir Ceren Yılmaz yra dvi dailininkės, kurios „Barın Han“ erdvę naudoja ne tik kaip parodų vietą, bet ir kaip savo kūrybos dalį. Susipažinusios „Barın Han“ erdvėje, tarp jų susiklostė glaudus ryšys, kuris iš pradžių nebuvo numatytas parodoms, o vėliau tapo dviem skirtingoms kūrybinėms praktikoms susitikimo vieta.
"Kocailik" paveikslas pavadinimu "Svajonės" tyrinėja sapno, kūno ir išsilaisvinimo temas, o "Yılmaz" paveiksle pavaizduotas drugys, tarsi išlipęs iš paveikslo sapnų pasaulio į realybę, atsistoja šalia jo. Tačiau šis perėjimas neleidžia jam išlaikyti savo vientisumo.
Viena iš Zhuangzi pagrindinių filosofinių idėjų yra „svajojančios drugelio“ koncepcija, kuri neaiškina skirtumo tarp žmogaus ir drugelio, svajotojo ir svajonės. Šių dviejų dalykų susidūrimas priduria naują perspektyvą šiam klausimui:
Ar tai, kas vyksta sapne, gali išlikti vientisa, kai pereinama į realybę?
Ar tai tik svajonė?