Şairin Kayığı

Pasaulio vaizdas perteikiamas per pasakotojo, kuris save apibūdina ne kaip „įprastą valtininką, o kaip poetų draugą“, akimis. Ši valtis neperveža keleivių į kitą krantą įprasta prasme; ji laiko ir erdvės ribų nepažįstančioje erdvėje sujungia žymiausius turkų poetus (Can Yücel, Edip Cansever, İlhan Berk, İsmet Özel, Tomris Uyar, Ece Ayhan, Nilgün Marmara, Ülkü Tamer ir Sezai Karakoç). Keleivių bagažo nėra, jie neša su savimi nebaigtas eilutes ir vaikystės atsiminimus. Visą spektaklį šie poetai savo unikaliais stiliais diskutuja apie poeziją, gyvenimą, mirtį, tėvus, vienatvę ir tėvynę. Galiausiai pasakotojas supranta, kad jis iš tiesų nėra valtininkas, o šių žmonių, kurie „atkuria atmintį“, klausytojas, ir baigia spektaklį, perduodamas tuščią kėdę prie stalo žiūrovams (skaitytojams).