
📌 KitaMokama
Öfke
Šiuolaikinio teatro ženklą palikęs „Pyktis“ spektaklis tapo „Pykstančių jaunų vyrų“ judėjimo atsiradimo priežastimi; jis atskleidžia, kaip asmeninis pyktis susikerta su socialine tvarka, o nusivylimas – su artimaisiais. Spektaklis yra ne tik 1950-ųjų jaunimo šauksmas, bet ir galingas egzistencinės krizės išraiška, kuri jaučiasi kiekvienoje epochoje.
Pasakojimas, vykstantis keturių žmonių namų ribose, svyruoja tarp meilės, ištikimybės, pavyduliavimo ir vilties praradimo, tuo pačiu kelia didesnį klausimą: kaip socialinė neteisybė ir asmeninis nepatenkinimas keičia mūsų artimiausius ryšius?
„PYKTIS“ primena, kad asmeniniai santykiai yra politiniai, o mūsų vidinis nerimas visada neša išorinio pasaulio šešėlį. Nors „Pykstantys jauni vyrai“ šiuo spektakliu rado savo balsą, šiandien vis dar užduoda tą patį klausimą: kur mes nukreipsime susikaupusį pyktį?
Režisieriaus žodis;
„Pyktis“ be kontrolės! „Pyktis“ kontrolės terapijai… Ar mūsų „pyktis“ kyla iš to, kad esame „pykstantys“? Terapijos išgelbės mūsų gyvenimus, ar tai bus kova už išsilaisvinimą iš kapitalizmo, kuris sąmoningai gimdo „Pyktį“?
50-ieji, 60-ieji, 70-ieji…….. 2000-ieji…. Nuo tada, kai „revoliucijos“ žodis, rašytas stadionuose, buvo pamirštas, mes namuose „pykstame“. Ant mūsų žmonų, vyrų, vaikų, kačių, šunų, šaldytuvų, šviesoforų, autobusų… Kai mes prisijungėme prie „pykčio“, „galingieji“ džiaugėsi. Su nesugebantys godūs bankai, jų vadovai, prekės ženklai, psichologai ir gyvenimo treneriai, mentoriai, akcijų rinkos, laimės grandinės, medžių sodintojai, delfinų mylėtojai, „Eyyyyyy…“ džiaugėsi. Kai mūsų rankos ir sparnai, sulaužyti knygų skirtukų, nedažytų laikraščių, „good vibration“ radijo, paliko šalia veikimo džiaugsmą, mes negalėjome pakilti į laisvę.
Dabar laikas „pykti“! Bet laikas džiaugtis, linksmintis, išeiti į gatvę su „pykčiu“. Mūsų „pyktis“ mus sujungia, kol „namai“ yra uždaryti! Lauke yra kava, knygos, laikraščiai, parkai, kuriuose galima vaikščioti ir likti, radijas, dainos, mano balsas! Kai mano „pykstantis“ balsas yra tik aš, tai vienas balsas! Lauke
Pasakojimas, vykstantis keturių žmonių namų ribose, svyruoja tarp meilės, ištikimybės, pavyduliavimo ir vilties praradimo, tuo pačiu kelia didesnį klausimą: kaip socialinė neteisybė ir asmeninis nepatenkinimas keičia mūsų artimiausius ryšius?
„PYKTIS“ primena, kad asmeniniai santykiai yra politiniai, o mūsų vidinis nerimas visada neša išorinio pasaulio šešėlį. Nors „Pykstantys jauni vyrai“ šiuo spektakliu rado savo balsą, šiandien vis dar užduoda tą patį klausimą: kur mes nukreipsime susikaupusį pyktį?
Režisieriaus žodis;
„Pyktis“ be kontrolės! „Pyktis“ kontrolės terapijai… Ar mūsų „pyktis“ kyla iš to, kad esame „pykstantys“? Terapijos išgelbės mūsų gyvenimus, ar tai bus kova už išsilaisvinimą iš kapitalizmo, kuris sąmoningai gimdo „Pyktį“?
50-ieji, 60-ieji, 70-ieji…….. 2000-ieji…. Nuo tada, kai „revoliucijos“ žodis, rašytas stadionuose, buvo pamirštas, mes namuose „pykstame“. Ant mūsų žmonų, vyrų, vaikų, kačių, šunų, šaldytuvų, šviesoforų, autobusų… Kai mes prisijungėme prie „pykčio“, „galingieji“ džiaugėsi. Su nesugebantys godūs bankai, jų vadovai, prekės ženklai, psichologai ir gyvenimo treneriai, mentoriai, akcijų rinkos, laimės grandinės, medžių sodintojai, delfinų mylėtojai, „Eyyyyyy…“ džiaugėsi. Kai mūsų rankos ir sparnai, sulaužyti knygų skirtukų, nedažytų laikraščių, „good vibration“ radijo, paliko šalia veikimo džiaugsmą, mes negalėjome pakilti į laisvę.
Dabar laikas „pykti“! Bet laikas džiaugtis, linksmintis, išeiti į gatvę su „pykčiu“. Mūsų „pyktis“ mus sujungia, kol „namai“ yra uždaryti! Lauke yra kava, knygos, laikraščiai, parkai, kuriuose galima vaikščioti ir likti, radijas, dainos, mano balsas! Kai mano „pykstantis“ balsas yra tik aš, tai vienas balsas! Lauke
Data ir laikas
15 gegužės 2026, penktadienį
20:30 – 22:30
Vieta - Tatavla Sahnesi
Mokamas renginys
Šis renginys baigėsi

