Monologlar Müzesi “Kuğugölü”

Kas prisimena namą? Ar tai vaikų, augusių jo viduje, tylą, nebaigtus atsisveikinimus, ar tą bendrą palikimą, nuo kurio niekada negalime pabėgti?
Kai kurios namai ne tik saugo praeitį, bet ir tampa ja.
Viduje vyksta tylus konfliktas: metų metais užrakintos spintelės, atidėtos konfrontacijos ir mintys, kurios bando išgyventi, lenkdamos laiką. Septyniolika metų praleistų toli, kūne įsispaudusios ir niekada neatsibūdusios lėtinės skausmo dozės, giliai įsišakniję palikimai, kurie, kaip manyta, bus sunaikinti vienu dokumento pasirašymu... Viskas slepiasi už tos pačios durų.
Kai kurios durys atsiveria ne tik, kad įeitume, bet ir kad niekada nebegrįžtume tokie, kokie buvome. Niekas negali iš tiesų pabėgti nuo savo praeities; jie tiesiog mano, kad nuėjo toli.
Grįžus po daugelio metų į namą, kurį palikote, pirmasis dalykas, su kuriuo susiduriate prie durų, yra jūsų pačių melai.