Kum Feneri

Apklaidinantis, bet pavojuje esantis švyturys, tolimai išvykęs draugas, namas, kurio jau nebėra, nykstančios ar jau išnykusių rūšių gyvūnai, akmenys, į kuriuos įsisavinęsi gyvybės, ir akmenys, kurie tarsi atgyja. Ar įmanoma sustabdyti laiką tam tikroje vietoje, su tam tikru žmogumi, daiktu ar atminimu? Ką reiškia apsauga? Kai praeitis, ateitis ir dabartis susipina, kaip mes susiduriame su laiko poveikiu; kur mes esame, kokiame laikotarpyje, ant kokios žemės stovime?

Iš mūsų pasaulio ir gyvenimo dingsta daugybė dalykų: dinozaurai, smėlio lelijos, vėžliai, kažkas konkretaus, kažkuri vieta, žmogus. Ką mes darome su tomis dingusiais dalykais? Kaip susidedame su tuosius? Bandome grįžti į praeitį, sustabdyti laiką, tiesiogignoruojame, priešinamės, kovojame arba randame kitus būdus.

Trys draugai – Gogo, Pano ir Viki – susitinka su kitu žmogumi istorinio švyturio, kuris yra renovuojamas, liekanose. Šis žmogus, vardu Mücü, atsidūrė toli nuo savo namų. Šis susitikimas tarp Mücü ir „Raptor“ grupės atvers kelią naujiems įvykiams. Keturi draugai, įsipainioję į įvairias istorijas ir žaidimus, keliauja tarp atsisakymo ir išsaugojimo, laikino ir nuolatinio, galo ir begalybės, praeities ir dabarties.

Laiku, erdvėje, epochose, apšviestose mėnulio šviesa, tarp jūros ir nuotykių, kuriuos pasakoja žaidimai...
„Net jei vėžlių kiaušiniai subyraus, net jei baltosios lelijos nudžiūs... Net jei mūsų švyturys kada nors sugrius, net jei mūsų keliai kada nors išsiskyrs... Kas žino, kokias nuotykius jie, vėžliai, išgyveno iki tol, kol išsiskyrė... Iki pat kelio galo!“

***

Vietos: Kült Kavaklıdere.