Kendini Köpek Sanan Adam

Pasaka tapo nematoma kalba, kuri egzistuoja kasdienio gyvenimo ritme. Mes taip lengvai ją priimame, kad laikui bėgant viskas atrodo kaip mūsų pačių realybės dalis.

Vis dar esame apimti nuostabo jausmo, supratus, kad tai, ką mes laikome „realumu“, kuris slypi mūsų mintyse, suvokimuose ir elgesyje, dažnai yra tiesiog pasakojimas, kurį mums įskiepijo.
Atrodo, mes bandome plaukti tose „neteisingos“ egzistencijos vandenyse, nes šiuose vandenyse slypi srovė, kuri neigia mūsų pačių egzistavimo pagrįstumą. Ši srovė yra iliuzija – tačiau ji yra tokia gili, kad kartais netgi atrodo neįmanoma išmokti joje plaukti.

Oland, ką mes turėtume daryti? Kaip atskirti teisingą nuo neteisingo? Kur rasti tiesą? Būtent tokiose situacijose, kai jaučiamės pasiklydę tarp tiek daug sumaišties, atsakymas galbūt slypi pačioje paprasčiausiame dalyke: solidarumo. Netgi jo paprasčiausia forma, solidarumas, savo vienu prisilietimu, gali padėti mums gilinti savo požiūrį ir atverti daugiau laisvės mūsų gyvenime.
Norime, kad mūsų žiūrovai kartu su mumis pajustų tokių jautrių ir nekalčių solidarumo momentų poveikį, ir norime tai perteikti savo spektaklyje.