İclal Aydın, bet ne, priešingai.

Scenos centre – Iclal Aydın darbo kabinetas...

Šioje patalpoje buvo parašyti dešimtys romanų, perskaitytos tūkstančiai knygų, čia buvo eksponuojamos skulptūros, paveikslai, fotografijos...

Nors pasakojama istorija iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti asmeniška, ją žiūrint atrandame svarbias emocijas, saugomus mūsų šalies bendroje atmintyje.

Iclal Aydın kalbantis, ji atsimena grožį, kuris sklinda iš šalies visuose kampuose, ir mes susiduriame su tuo, kas buvo pamiršta.

Mes suprantame, kad tai, kas pristatoma kaip „naujas gyvenimo būdas“, iš tikrųjų yra bandymas pamiršti tai, kas yra mūsų atmintyje.

Kartais mūsų akys prisipildo ašaromis, o kartais mūsų juokas skamba visame aplinkui.

Šiame pasirodyme, nepaisant visko, mes prisimename vieni kitus ir save.

Nes mus musčiusios vertybės neprarandamos ir, kaip medis, kurio šaknys yra giliai įaugusios į žemę, jos nuolat sužydėja.

Ne, bet vis dėlto.

Monodrama.

Parašęs ir vaidino.

İCLAL AYDIN.

"Aš nešu į ateitį tai, ko išmokau iš praeities..."

Aš esu „MIRAS ULAĞI“.

İclal Aydın scenoje ne tik teatro kalbą, bet ir pasakojimus, poeziją, muziką bei vizualias meno formas.

Kelionė iš Rytų Anatolijos į Kapadokiją, iš Kapadokijos į Egeją, per upę, už kalnų, į sostinę ir iš ten į Stambulą...

Tai Turkijos istorija, kurioje persipina liūdnos ir linksmos akimirkos, pasakojanti apie senelę, kuri mirė gimtinėje, ir jos anūkę, kuri negali rasti savo vietos.

Tai primena, kad net ir sunkumais, meilė, viltis ir žmogaus siekis gali vėl susijungti, sužydėti ir augti.

İclal Aydın sako: „Mes esame tos šalies vaikai, kurią bandome pakeisti savo genetinės veiklos būdu.“ Ji kreipiasi į savo žiūrovus, su kuriais kartu praleido 30 metų:

"Aš esu „MIRAS ULAĞI“."

O štai... argi mes visi ne esame tarsi paveldėtų vertybių nešėjai?

Jei vieno žmogaus skausmas negali būti kitam paguoda, kokia tada yra viso to prasmė?

Konstrukcija. Setart Booking & Višne Production.

Amžiaus ribos: 12 metų ir vyresni.

Vienas veiksmas, vieno aktoriaus pjesė.