Herkes Kocama Benziyor

„Ne, nors jaučiuosi šiek tiek geriau nuo vakar, bet viduje vis dar kažkas nerimauja. Nesuprantu, mano pyktis tarsi įstrigo viduje, kaip sunkus kamuolys. Jaučiu šaltį. Bet kartais man vėl pasidaro blogai. Nuo vakar kažkas tarsi prilipo. Mano galva nedirba ramiai, nuolat vemia. Mano galva, mano smegenys – viskas budri. „Kartais, raminkis,“ – sakau sau. Na, galbūt, nes aš esu moteris, tai ir mano galva turėtų būti motiška. Tai aš taip sakau. Jos akys – tarsi demono akys, plačiai atmerktos.“

Ayten, dirbanė viename iš pramogų namų, pasakoja savo istoriją. Ji pasakoja, kaip atsidūrė šioje vietoje, apie vyrą, kuris ją paliko, apie savo skausmą, savo svajones, apie kitus pažįstamus, kurie dirba tame pačiame vietoje, bet labiausiai – apie savo pyktį. Tas pyktis, kurį ji anksčiau negalėjo suprasti ir kurio prasmę suvokė palaipsniui, vieną dieną, kaip užšalęs langas, sudužo, ir po to niekas nebebūna kaip anksčiau.

Dramaturgija: Komandos darbas.