Hayat

Gyvybė, būdama nužudyta kartu su savo nėščiu pilvu, atsiduria tarp žmonių suvokiamo „Tarpstoto“, priešais Pandorą, Medūzą ir Lamiją. Šios trys moterys, kadaise baustos, prakeiktos ir pavertos monstrais, tūkstančius metų praleido įsisavinę apie save pasakotas istorijas, neatsižvelgdamos į tai, kad tapo tos pačios sistemos atstovėmis. Priešais jų sprendimus Gyvybė įgauna įvairių epochų ir gyvenimo būdų moterų atvaizdus, susidurdama su moteriškumui keliamais prieštaringais lūkesčiais. Tačiau galiausiai ji supranta, kad tikroji jėga nėra vyrai, bet senovinis valdymo principas, kuris gyvuoja kiekvieno iš mūsų viduje, nuo mitų iki religijų, nuo šeimos iki kasdienio kalbėjimo. Ji paaiškina, kaip smurtas įsitvirtina žmogaus viduje. Gyvybė, pripažindama, kad negali pakeisti pasaulio, primena, kad moteriškumas yra didelė galimybė, leidžianti žmonijai išmokti ne valdyti, o kurti, ne turėti, o leisti vietą kitiems. Galiausiai ji atkreipia savo veidą nuo mitologinių figūrų į žiūrovus, nes istorijos, palaikančios „Tarpstotą“, nebus paliktos scenoje, o baigiantis spektakliui, jos grįš į mūsų gyvenimus kartu su mumis...

Kiek įvairiais būdais moteris gali gyventi neteisingai? Jei kalba neaiškiai, gali atrodyti paviršutiniškai; jei kalba išdidžiai, gali būti įžeidžiama; jei myli, gali būti pernelyg priklausoma; jei palieka, gali būti ingratė; jei žino, gali būti išdidži; jei nežino, gali būti nepažengusi; jei siekia, gali būti nešvari; jei atsisako, gali būti fanatiška... Pirmiausia mes parašėme jų istorijas. Vėliau mes joms patikėjome. Galiausiai, mes norėjome, kad moterys atitiktų tas istorijas. Dabar, „Tarp dviejų“ (Araf), keturios moterys susiduria; viena jau buvo nužudyta, o niekas neprisimena, kaip žuvo kitos trys. Šį kartą gyvenimas neapsiribs tik istorijų klausymusi. Nes dabar jis supranta: pragaras yra šiame pasaulyje, kuriame negalime sukurti rojaus, kurį galėtume pastatyti.