Gözbağcı

Kübra, užaugusi šeimoje Ankaros mieste, susipažino su magijos pasauliu, tačiau buvo atiduota į vaikų globos namus. Net jei ją vadino burtininke ar iliuzioniste, ji visada siekė tapti „Gözbağcı“ – tai yra tam tikro tipo magijos atlikėja. Kartais žmonės juokaudavosi su ja, kartais pykdavo, kartais jai užuodžiodavo gailestį, bet dažniausiai jos nesuprato ir atstūmė. Kübra, kurią visi šiek tiek mylėjo, bet niekas nesiekė priimti, nuolat ieškojo, bet taip ir negalėjo rasti savo vietos – nei gimtinėje, nei šeimoje, nei meilėje. Ji niekada nesustabdė savo bandymų ir tvirtai laikėsi savo magijos.

Kūbra jaučia didelį nerimą, kartais jis ją tiesiog užvaldo, o kartais – perauga. Net ir gyvenime, kuris atrodo trumpas – vos 5 kilometrai – ji susikaupia tiek daug dalykų, kuriuos norėtų pamiršti, tačiau jos prisiminimai, tarsi užburti, neleidžia to padaryti. Tačiau šį vakarą ji pasitelks savo didžiausią gudrybę, kad galėtų pamiršti.

„Pradžioje, sutarkime, kad apie magiją nebus užduodami klausimai. Magai nepasakoja apie savo triukų, tarp mūsų egzistuoja neformalūs įstatymai, kuriuos visi mes laikomės.“

Kur aš esu?

Aš pasakysiu, aš pasakysiu viską.“