Dip -1

Šiuolaikinio žmogaus beviltiškumas, kuris negali kontroliuoti savo gyvenimo, nepasiekia savo tikslų ir susiduria su nesėkmės jausmu, prasidedant skaitmeninės informacijos erai... Name, esančiame požemyje, be langų, dvi skirtingos asmenybės viename kūne ir vienas klausimas: „Kiek dar galiu nukristi į dugną?“
Žmogaus kūne susikūrus sistema, kuri veikė be priekaištų, dabar nebesiūlo egzistuoti ir meta mus į dugną. Kaip žmogus, pasiekęs dugną, sugeba patirti įvairias emocijas vienu metu? Kaip jis susiduria su noru nieko nedaryti? Ar jis iš tiesų nori atsikratyti bedarbystės, beviltiškumo, vienatvės ir to, kad kalbėjimas jį daro neveikingu? Arba ar mes esame laikotarpyje, kai visos šios apmąstymų yra beprasmiškos?