ÇİÇU

„Žmogui turėtų būti kas nors, su kuo galėtų susimušti, nes net ir konfliktas gali būti kažkokio malonumo šaltinis.“

Stambule, sename bute, bandydama gyventi pagal savo pačios sukurtoje pasaulio vizijoje.
Tai vieno žmogaus istorija, atskleidžianti žmogaus poreikį būti mylimam, suprantamam ir priklausyti kažkam. Vyras, vis labiau atitrūkęs nuo išorinio pasaulio, įkvepia gyvybę savo daiktams, kuria iliuzines santykius ir sukuria savo gyvenimą su mylimąja, kuriai duoda vardą Čiču. Tačiau kiekvienas žingsnis, kurį jis žengia, norėdamas išsilaisvinti iš vienatvės, jį vis labiau įmeta į savo vidinio pasaulio beprotybę. Šiame pasaulyje, kuriame susipina tikrovė ir iliuzija, meilė ir įpročiai, laisvė ir įkalinimas, vis giliau kyla klausimas: ar žmogaus didžiausia baimė yra likti vienam, ar jausti vienatvę net būnant su kitu žmogumi? „Žmogus kartais pavargsta ne tiek nuo pačios vienatvės, kiek nuo to, kad negali rasti žmogaus, su kuriuo galėtų ją pasidalinti“, – teigiama spektaklyje „ČIČU“. Aziz Nesin, savo aštriu pastebėjimo talentu, socialiniu humoru ir žmogui būdingomis prieštaravimais, vienatvę ne tik kaip individualią žmogaus patirtį, bet ir kaip nematytą kalėjimą, kurį patys sau sukuriame. Spektaklis trapiu stiliumi atskleidžia žmogaus kovą su savo vienatve, demonstruodamas subtilią liniją tarp noro būti mylimam ir suprantamam, tarp priklausymo kam nors ir galimybės iš tiesų paliesti kitą žmogų.