
Aydede
Ekin, kuri augo Stambule devintajame dešimtmetyje, vieną vakarą išėjo į gatvę. Mėnulis buvo virš jos namų. Ekin atsiminė, kur yra kompasas, ir pradėjo eiti. Pakėlusi galvą, ji pastebėjo, kad mėnulis nebebuvo toje pačioje vietoje, o atsidūrė ties dviejų gatvių sankryža. Ji buvo pasiklydusi. Išsigandusi, ji paklausė: „Kur mano namai, mėnuli?“ Mėnulis neatsakė. Ekin įėjo į vieną iš tų gatvių ir pamatė, kaip jos tėvą smarkiai muša. Ji puolė bėgti. Vėliau, motinos įtakoje, Ekin tapo teisininke. Tačiau advokatų asociacija nuolat skyrė ją byloms, kurios sukeldavo didelį visuomenės nepasitenkinimą. Ekin nevalingai atsidurdavo situacijose, kai atrodė, kad ji išlaisvina žudikus, nors iš tikrųjų nieko nedarė. Kiekvieną kartą, išeidama iš teismo, ir kiekvieną kartą tarp tų dviejų gatvių, ji tęsė klausinėti: „Kur mano namai?“ Ir vieną šeštadienį, atsiradus galimybei, ji atsidūrė Istiklal gatvėje.
-Šis žaidimas skirtas visoms mamoms, kurios siekia teisingumo.-
Autorius/režisierius/aktorius: Bilgin Metin Yadırgı.
Generalinis koordinatorius / Pagalbinis režisierius: Leyla Karaman.
Apšvietimo projektas: Merve Gök.
