Annemin Odası

Dvi sesiai, kurios ilgų metų gyveno atokiai viena nuo kitos, susitinka, kai sužino, kad jų motina bus priverstinai išleista iš ligoninės ir paskutines gyvenimo dienas praleis Zeynep namuose. Seserys pasiruošia motinai, įrengdamos jai atskirą kambarį. Šis keturių dienų pasiruošimo laikotarpis iš tikrųjų tampa proga susitaikyti su praeitimi.
Ši patalpa nebelieka tik pacientų kambariu; tai vieta, kur nagrinėjami ilgametę tylą dengianti, slopinami ir nebaigti dalykai.
Mergaitė, kurią valdė noras pabėgti nuo motinos, ir berniukas, kuris motinos meilę laikė svarbiausia gyvenime, atsiduria tame pačiame name, patirdami tuos pačius išbandymus. Jie kartu prisimena vaikystės ir jaunystės akimirkas, kartais juokiasi, o kartais susiduria su sunkumais, susijusiais su laisve ir savanaudiškumu, tikėjimu ir neigimu, priklausymu ir apleistumu.

Zeynep, apmąstydama, kad negavo motinos meilės, kurią jai taip reikia, ir jausdama, kad to jai trūksta gyvenime, o Hasanas kenčia dėl to, kad jo motina pasirinko jo seserį, su kuria nebuvo bendravusi ilgus metus, o ne jį.
Du broliai, bandantys atkurti savo vaikystę pertvarkydami vieną kambarį, galiausiai susitinka dėl vieno klausimo:

Kodėl mano motina pasirinko būtent šią patalpą, kad lauktų mirties?