Vedato ir Kemaleddino architektai: Stambulas.

Šis maršrutas prasideda prie Fatih parke esančio „Tayyare Şehitleri“ memorialo, skirti Turkijos aviacijos istorijoje žuvusiems pirmiesiems aviacijos pionieriams. Memorialas buvo pastatytas Fethi, Sadık ir Nuri Bey, kurie žuvo bandydami skristi iš Stambulo į Kairą. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jie įveikė apie 2500 kilometrų ilgio trasą dviem lėktuvais, tačiau žuvo kelionės metu ir buvo palaidoti Damaske, netoli Salah ad-Din Al-Ayyubi mauzoliejaus. Architekto Vedat Teko suprojektuoto memorialo pagrindas buvo padėtas 1914 m. balandžio 2 d., o statybos baigtos 1916 m. Memorialas buvo pastatytas priešais tuometinį Fatih savivaldybės pastatą; šis pastatas nuo 2010 m. naudojamas kaip universiteto rektorato pastatas.

Norėdami išnagrinėti memorialą, pasivaikščiokite aplink jį. Marmuro pagrinde stovintis stulpas yra specialiai paliktas nebaigtas, simbolizuodamas nesėkmingą skrydį. Stulpo viršuje yra bronzinis laurų lapų vainikas. Pagrindo abiejose pusėse yra didelės medalio kopijos, kurios būtų buvusios įteiktos pilotams, jei jie būtų pasiekę Kairą. Medalionuose matomas lėktuvo, Beyazıt bokšto ir Stambulo vaizdai. Memorialo aukštis yra apie 7,5 metro.

Šis mažas sustojimas yra puikus įvadas į likusius maršruto etapus. Vedat Tekas, statydamas šį memorialą, jau buvo baigęs „Posta ve Telgraf Nezareti“ (Pašto ir Telegrafo ministerijos) pastatą; didžiulė fasada, kurią netrukus pamatysite Sirkecyje, ir šis paprastas, nebaigtas stulpas – abiejų darbų autorius yra tas pats architektas. Iki Laleli, kurioje yra kitas maršruto etapas, galite nueiti pėsčiomis per apie dešimt minučių.

Šaltinis: Vikipedija.

Šis didelis pastatas, esantis Laleli rajone, Ordu gatvėje, šalia 18-ojo amžiaus Laleli mečetės, buvo pirmasis kolektyvinis būsto projektas įtvirtintų sienų viduje. 1918 metais, po didelio gaisro, kuris nuniokojo Cibali, Altımermer ir Fatih rajonus, architektui Kemaleddinui buvo užsakytas keturių blokų butų kompleksas, skirtas apgyvendinti dalį likusių be namų. Pastatas buvo pastatytas Koska madrasos vietoje, kuri priklausė Laleli kompleksui, buvo iš dalies sunaikinta 1894 metais įvykusio žemės drebėjimo metu, o 1911 metais sudegė. Statybos, finansuojamos visuomenės paaukojimais, prasidėjo 1919 metais ir baigtos 1922 metais. Iš pradžių pastatas buvo vadinamas "Harikzedegan", o tai reiškia "gyvenimo vietą gaisro aukoms".

Remiantis anglų kalbos "Wikipedia" straipsniu, šie butų namai yra vieni iš pirmųjų modernių pastatų Stambule, pastatytų naudojant gelžbetoną. Simetriški, vienodo dydžio keturi kvadratiniai blokai sujungiami kiemais. Komplekse buvo 124 butai, 25 parduotuvės, bendra skalbimo patalpa ir kiekvienam butui – malkų sandėliukas. Kadangi statybos baigtis sutapo su imperijos pabaiga, gaisro aukos negalėjo įsikurti šiame pastate. Pirmaisiais Turkijos Respublikos metais pastatas buvo perduotas Turkijos aviacijos draugijai, todėl jis buvo pavadintas "Tayyare Apartmanları" (Aviacijos butų namai) ir iki 1985 metų buvo naudojamas kaip gyvenamasis pastatas; šiandien tai yra viešbutis.

Perėję į kitą šalies pusę, galite iš tolo apžiūrėti pastatą: čia geriausiai matyti, kaip Kemaleddinas derina klasikinę osmanų dekoraciją su tuo metu nauju materialu – gelžbetonu – ir daugiaaukščiu gyvenamųjų namų projektu. Kadangi tai yra viešbutis, į vidų patekti galima tik gavus leidimą. Iš čia galite nueiti iki Laleli-Universite tramvajų stotelės ir pasiekti Sirkeci.

Šaltiniai: TDV Islamo enciklopedija; Wikipedia.

Ketvirtasis „Vakıf Han“ yra labiausiai žinomas iš fondų, pastatytų „Evkaf Nezareti“ siekiant generuoti pajamas. Pagal „TDV Islamo enciklopedijos“ duomenimis, Kemaleddinas 1910–1911 metais parengė projektus mečečių ir mokyklų, taip pat planuojamų statyti fondų, o penki „Vakıf Han“ Stambule buvo pastatyti 1911–1926 metais. Šis fondas buvo pastatytas vietoje sultono Abdulhamido I priklausančios „Hamidiye“ komplekso. Statybos prasidėjo 1910-aisiais, tačiau dėl Balkanų karų ir Pirmojo pasaulinio karo baigtas tik 1926 metais. Okupacijos metais, dar nebaigtas pastatas buvo naudojamas kaip kareivių būstinė 1920–1923 metais.

Pastato fasadas, orientuotas į „Hamidiye“ gatvę, yra apie 79 metrus ilgio ir 27 metrus aukščio; abiejose pusėse iškilusios kampinės bokštelės. Vakarų, pietų ir rytų fasadai apdengti akmeniu ir marmuru. Pastato konstrukcija yra pagrįsta plieniniu rėmu; pirmame aukšte yra 24 parduotuvės, o keturiuose aukštuose – po 37 vienodo dydžio biurai, iš viso 148. Du pagrindiniai laiptai, atsižvelgiant į to laikotarpio priešgaisrinės saugos reikalavimus, buvo įrengti 30 metrų atstumu vienas nuo kito ir papildyti liftais. Taigi, fasadas atspindi klasikinę osmanų dekoracijų kalbą, o vidus – modernaus biurų pastato koncepciją.

20-ojo amžiaus pabaigoje pastate buvo įsikūrusi Stambulo vertybinių popierių birža. 2000 metais pastatas buvo apleistas, o po restauracijos nuo 2006 metų naudojamas kaip viešbutis. Geriausia apžiūrėti fasadą iš šaligatvio; įdomu stebėti kampines bokšteles ir akmenų apdailą tarp langų, o tada per keletą žingsnių pereiti prie didelio pašto pastato.

Šaltiniai: „TDV Islamo enciklopedija“, „Kültür Envanteri“, „Wikipedia“.

Didžioji pašto tarnyba – svarbiausias Vedato Teko projektas, vienas iš pirmųjų Nacionalinio architektūros stiliaus pavyzdžių. Vedatas Tekas 1905 metais buvo paskirtas Pašto ir Telegrafo ministerijos architektu; pastato statybos prasidėjo 1905 metais ir buvo baigtos 1909 metais. Pašto tarnybos veikla nuo 1840 metų vyko šalia Naujosios mečetės, vėliau 1890 metais buvo perkelta į pastatą Eminönū rajone, o 1909 metais – į šią vietą. 1930-aisiais pastatas buvo pavadintas Naująja pašto tarnyba, vėliau – Didžiąja pašto tarnyba. 1927–1936 metais čia taip pat veikė Stambulo radijo stotis.

Pirmiausia pažvelkite iš išorės. Keturių aukštų pastato įėjimas pakeltas laiptais; fasado du kampai iškelti ir apdengti kupolu. Fasadas apdaila iš akmens ir marmoro, dekoruose dominuoja XVI amžiaus Osmanų stilius. Virš durų esančiame keraminių plokščių paveiksle senovės kalba parašyta „Pašto ir Telegrafo ministerija“. Atkreipkite dėmesį į dviejų spalvų akmens apdailą, geometriniais raštais dekoruotas keramiką, kufi raštą ir ornamentuotus galus; manoma, kad plytos taip pat buvo specialiai suprojektuotos Vedato Teko.

Viduje, pagrindinis įėjimas veda į didelę, stačiakampę salę, kuri išsitiesia per tris aukštus; šios salės lubos apdengtos oranžinės ir mėlynos spalvos stiklu. Pirmame aukšte vis dar veikia pašto skyrius, o pastato dalis nuo 2000 metų yra PTT Stambulo muziejus, kuriame eksponuojama komunikacijos istorija. Kultūros inventoriuje šis pastatas įtrauktas į restauruojamų pastatų sąraše; prieš apsilankant, patikrinkite, ar pašto skyrius ir muziejus yra atviri. Kadangi tai yra viešas pastatas, prieš fotografuojant viduje, pasiteiraukite priežiūros personalo.

Šaltiniai: Vikipedija; Kultūros inventorius.

Šis mažas mečetė, esantis Beyoğlu rajone, Tarlabaşı apylinkose, Kamer Hatun gatvėje, yra vienas iš Kemaleddino darbų, kai jis buvo Evkaf (turto) departamento vyriausiasis architektas. Pagal „TDV Islamo enciklopedijos“ duomenimis, Kemaleddinas nuo 1909 metų buvo Evkaf departamento vyriausiasis architektas ir vadovavo naujai įkurtai Statybos ir Remonto valdybai, atsakingai už daugelio mečečių ir maldymo namų renovaciją. Pagal „Vikipedijos“ informaciją, pirmasis šis mečetė buvo pastatytas 1514 metais sultono Yavuz Sultan Selimo, skirtas jo motinai Kamer Hatun. XIX amžiuje jis buvo apgriuvęs. Fondas (vakıflar) pavedė Kemaleddinui jį atstatyti; „TDV“ šį atstatymą datuoja 1911 metais. Šaltiniai, aprašantys pirmąjį nacionalinį architektūros stilių, įtraukia Kamer Hatun mečetę į svarbiausių šio stiliaus pavyzdžių sąrašą.

Mečetė užima tik 223 kvadratinių metrų plotą iš viso 565 kvadratinių metrų sklypo, todėl aplink ją liko nedidelis kiemas. Jo sienos yra iš akmens, o stogas dengtas švino plokštelėmis, paremtas mediniu konstrukcijų. Jis turi vieną minaretą, kuris iškilęs kairėje nuo maldinės nišos. Atvykus čia po didžiųjų Selatin mečečių arba didelių Sirkeci fasadų, galima puikiai palyginti: matysite, kaip ta pati architektūrinė kalba naudojama mažesnio, kaimynystės mečetės mastelyje.

Šis mečetė yra atvira lankytojams. Maldinės metu geriau atidėti vizitą. Atėję, išsivilkite batus, apsivilkite drabužius, kurie dengia pečius ir kelius. Moterys turėtų padengti galvas, o viduje būtina laikytis tylos. Jums reikia nueiti apie dešimt minučių pėsčiomis nuo Tünel aikštės Meşrutiyet gatve. Iš čia galite įlipti į autobusą, kuris važiuoja į Taksim (paskutinė stotelė Bebek), ir eiti palei pakrantę.

Šaltiniai: TDV Islamo enciklopedija; Vikipedija.

Mečetė stovi prie Bosforo krante, Bebek įlankoje, netoli Bebek prieplaukos. Oficialus jos pavadinimas yra „Hümayun-u Abad“ mečetė. Šis pastatas, pastatytas 1913 metais architekto Kemaleddino, buvo pastatytas toje pačioje vietoje, kur anksčiau stovėjo Nevşehirli Damat Ibrahim Paša pastatyta mečetė. „TDV Islamo enciklopedijoje“ Bebek mečetė taip pat yra įtraukta į Kemaleddino darbų sąrašą, kartu su 1913 metais Bostančyje pastatyta Kuloğlu mečete ir Bakırköy mieste esančia Amine Hatun mečete. Taip pat, 1909 metais buvo baigta statyti Mecidiye mečetė Yeşilköy mieste. Taigi, Bebek mečetė yra viena iš daugelio Kemaleddino projektų, esančių visame Stambule. „Vikipedijoje“ šis pastatas yra klasifikuojamas kaip neoklasicizmo stiliaus.

Mečetės planas yra klasikinis, bet mažame mastelyje: kupolas yra ant aštuonkampio pagrindo ir iš šonų remiamas keturiais pusiau kupolais. Geriausia apžiūrėti ją iš kranto arba prieplaukos, šiek tiek atsitraukus ir pasukus: iš šios perspektyvos geriausiai matomas kupolo ir pusiau kupolų palaipsninis pakilimas. Palyginkite ją su plieniniu rėmu pastatu, kurį matėte Sirkecyje, ir su šia maža Bosforo mečete: Kemaleddinas panaudojo tą pačią architektūrinę kalbą tiek komerciniame pastate, tiek kaimynystės mečetėje.

Mečetė yra atvira lankytojams. Venkite lankytis maldos metu, ypač penktadieniais. Atėję, išsimaukite batų, apsivilkite aprangą, dengiančią pečius ir kelius, moterys turėtų padengti galvas, o viduje būkite tylūs. Po apsilankymo galite pasivaikščioti po Bebek krantą ir mėgautis vaizdu į Bosforą; Bebek krantas taip pat yra įtrauktas į kitus mūsų maršrutus.

Šaltiniai: „TDV Islamo enciklopedija“, „Vikipedija“.