
Van ežero pakrantėje, nuo Ahlat miesto iki Sühpano kalno.
Prisijunk, kad galėtum pažymėti ir įvertinti
Van ežero vakarinis ir šiaurinis pakraštys – tai viena iš retų vietų Turkijoje, kurioje per vieną dieną galima susipažinti su uolvinga geografija. Šis maršrutas jungia tris rajonus, leidžiantis grožėtis Bitlio kalnais ir ežeru, ir visą dieną pasakoja tą pačią istoriją, tačiau skirtingomis perspektyvomis. Maršruto pradžia – Nemrut kalno viršūnėje esantis Nemrut kraterio ežeras, esantis tarp Tatvano, Ahlando ir Güroymako rajonų. Kultūros portale šis plotas aprašomas kaip kaldera, kurioje yra penki dideli ežerai, lavos išteklių centrai, karštosios versmės ir urvai. Stovėti čia ryto šviesoje padeda suprasti uolvingus kalnus, kuriuos pamatysite toliau maršrutu. Antroji stotelė – Ahlandas. Osmanų laikų pakrantės tvirtovės viduje esanti İskender Paşa mečetė yra rami vieta, kurioje galima pajusti, kaip iš kalno nusileidžiama prie ežero pakrantės. Mečetės sienų akmenys, rudas andezitas, primena, kad tai – žmogaus rankomis suformuota uolvingos vietovės dalis. Šiuo metu mečetė yra atvira lankytojams, todėl reikia laikytis etikos. Trečioje stotelėje pasiekiama Adilcevaz. Aygır ežeras, esantis Süphan kalno pietinėje pusėje, yra uolvingos kilmės ežeras ir yra viena ramiausių vietų maršrute. Paskutinė stotelė – Süphan kalnas. Šis neaktyvus uolvys, iškilęs šiaurėje nuo Van ežero, taip pat yra svarbus vandens šaltinis, aprūpinantis aplinkines žemes ir gyvenvietes. Maršrutas nereiškia įveikimo; pakanka stebėti kalną iš tolo ir iš aplinkinių kelių. Tiems, kurie nori įveikti kalną, būtina pasikonsultuoti su kompetentingomis institucijomis dėl sezono, trukmės ir saugumo. Oficialūs duomenys, kuriems remiasi maršrutas, patvirtina šią informaciją. Kultūros portale rašoma, kad Nemrut kaldera 2003 metais buvo pripažinta gamtos paminklu, o 2013 metais – tarptautinės svarpos drėgnomis vietovėmis (Ramsar plotas). Adilcevaz administracija Süphan kalną apibūdina kaip trečią pagal aukštį kalną Turkijoje (4058 metrų) ir nurodo, kad Aygır ežerą maitinantis upelis išteka iš šio kalno. Taigi, maršrutas seka logišką liniją – nuo saugomo kraterio, per akmeninį pastatą prie ežero pakrantėje, iki ežero prie kalno papėdėje. Kelionės tarp stočių vyksta automobiliu. Kiekvienai stočiai skiriamas laikas yra pakankamas Šaltiniai:
- Kultūros portalas, Nemruto kraterinis ežeras: https://www.kulturportali.gov.tr/turkiye/bitlis/gezilecekyer/nemrut-krater-golu-
- Kultūros portalas, Iskender Paša mečetė: https://www.kulturportali.gov.tr/turkiye/bitlis/gezilecekyer/skender-pasa-camii--ahlat
- Adilcevaz rajono valdyba, Aygır ežeras: https://www.adilcevaz.gov.tr/aygir-golu
- Adilcevaz rajono valdyba, Suphan kalnas: https://www.adilcevaz.gov.tr/suphan-dagi-ve-sutey-yaylasi
- Tatvan rajono valdyba, Nemruto kraterinis ežeras: https://www.tatvan.gov.tr/nemrut-krater-golu
Maršruto stotelės
Nemruto kraterinis ežeras.
~1 val. čiaPirmoji maršruto stotelė – Nemrut kraterinis ežeras, iš kurio atsiveria geriausias vaizdas į aplinkinius kraštovaizdžius. Pagal „Kültür Portalı“ informaciją, Nemrut kalnas yra Bitlis provincijoje, tarp Tatvan, Ahlat ir Güroymak miestelių. Šis kalnas yra neveikiantis, bet vis dar aktyvus ugnikalnis, kurio paskutinis ugnies išsiveržimas įvyko XV amžiuje. Kalno viršūnėje esantis įdubimas yra kalderos formavimas, susidarantis dėl ugninių išsiveržimų. Šioje kalderoje yra penki ežerai, iš kurių du yra didesni. Šioje vietoje taip pat yra daug ugnikalnių kraterių, lavos kūgių, karštų versmių ir šešios požeminės olos. Nemrut kraterinis ežeras yra didžiausias Turkijos kraterinis ežeras. Maršrutą pradėjus nuo čia, galima pasigrožėti visomis kitomis ugnikalnių kalnais ir ežerais, kuriuos pamatysite likusį laiką.
Jei atvyksite anksti ryte, šviesa bus švelni, o kalderos sienų šešėliai išsities į vandenį. Stovėdami prie kraterio, pirmiausia įsivaizduokite aplinkinių šlaitų liniją, o tada – vandens spalvą. Pagal šaltinį, šilumos versmės ir sanatorijai esantys šalia ežero yra paskutinės ugninės veiklos pėdsakai. Ežero vanduo yra švarus ir saldus, nes jį maitina sniegas ir versmės. Čia auga įvairių regionų augalai, o tai rodo, jog šis plotas turi unikalią mikroklimatą. Einant šlaitais, pastebėkite, kaip keičiasi augalija, ir, fotografuodami, būkite atsargūs, kad nesutryptumėte augalų. Ši teritorija yra atvira lankytojams, čia galima organizuoti žygius auksiniu žirgu, važinėtis dviračiais, fotografuoti, stebėti drugelius, orientuotis, žygiuoti ir stebėti laukinę gamtą. Kadangi šiam maršrutui skirsite tik vieną valandą, pasirinkite trumpą žygį ir sutelkite dėmesį į vietą, iš kurios atsiveria geriausias vaizdas.
Šioje vietoje ypač svarbu prisiminti oficialaus puslapio įspėjimus. Siekiant išvengti nuskendimo, į ežerą įeiti negalima. Tie patys įspėjimai apima ir draudimą palikti šiukšles gamtoje bei uždegti laužą, kad išvengtumėte gaisro rizikos. Tikimasi, kad laikysitės visų įspėjamųjų ženklų, esančių visoje teritorijoje, ir vengsite bet kokių veiksmų, kurie gali pakenkti laukinei gamtai. Kalnuose

Iskender Paša mečetė.
Antrasis sustojimo punktas yra Aleksandro Pašos mečetė, esanti Ahlat mieste, Osmanų imperijos laikotarpiu pastatytoje Pakrančių pilies teritorijoje. Po Nemruto kalno vėsioje aukštumoje, atvykus čia, maršrutas pasikeičia – nuo kalno prie ežero pakrantės. „Kultūros portale“ rašoma, kad pastatas pastatytas ant šlaito, todėl prie įėjimo atkreipkite dėmesį į reljefo padargą. Mečetė apibūdinama kaip pirmoji Osmanų imperijos laikotarpiu Ahlat mieste pastatyta mečetė. Pagal įrašą, ją 1564–1565 metais pastatė Van regiono valdytojas Aleksandras Paša, kuris vaidino svarbų vaidmenį šio regiono plėtroboje. Nors šaltiniuose minimos ir kitos datos, saugiausia teigti, kad pastatas yra XVI amžiaus. Mečetė kartu su voniomis (hamamu) yra kompleksas. Pirmiausia pasivaikščiokite aplink ir pabandykite suprasti, kur pastatas yra įsikūręs.
Pavadinimas „Pakrančių pilies“ primena pastato buvimą prie ežero, tačiau šiame maršrute pilis nėra atskiras lankytinas objektas. Fasadai yra paprastai apstatyti rudu andezitu, todėl stebėkite, kaip spalva keičiasi dienos šviesoje. Langai turi smailių arkų, o iš šono žiūrint šis ritmas yra geriau matomas. Kupolas išorėje yra ant aštuonkampio pagrindo, todėl, norėdami pamatyti šį perėjimą, atsitraukite nuo pastato. Viduje, harimas yra kvadratinis, o vienas kupolas jį dengia, o kampuose yra trompos. Ši paprasta struktūra laikoma svarbiu klasikinio vieno kupolo plano pavyzdžiu. „Kultūros portale“ teigiama, kad šis pastatas yra pirmasis Osmanų imperijos laikotarpiu pastatytas mečetės pavyzdys regione.
Šiuo metu mečetė yra atvira lankytojams, todėl, jei lankotės maldos metu arba kai yra daug žmonių, elkitės ramiai. Įėję išsivilkite batus, pasirinkite drabužius, kurie dengia pečius ir kelius, ir fotografuodami nenuotraukite maldininkų. Norėdami gauti naujausią informaciją apie darbo valandas ir lankymo taisykles, susisiekite su vietinėmis institucijomis Ahlat mieste. Pabūkite šalia pastato ir stebėkite, kaip šviesa iš ežero keičia akmens paviršių. Ahlat akmenį galima interpretuoti kaip žmogaus darbo rezultatas, tęsiantis ugnikalnio kraštovaizdį, kurį matėte Nemrute. Šią sąsają supratimas padeda pamatyti ryšį tarp gamtos ir architektūros šiame maršrute. Šioje stotelėje planuokite pertrauką,

Aygır ežeras.
Trečia stotelė – Aygır ežeras, esantis Adilcevaz rajone. Šią vietą verta laikyti ramia poilsio vieta. Pagal Adilcevaz rajono administracijos duomenimis, ežeras yra 8 kilometrai nuo rajono centro ir 130 kilometrų nuo provincijos centro. Ežeras yra įrengtas kalno pašlaičių įduboje, prie Süphan kalno pietinėje pusėje. Dėl to, kad jis yra prie kalno, kalno siluetas dažnai matomas iš kranto. Kadangi yra keletas kitų ežerų su tuo pačiu pavadinimu, ieškant kelio, būtinai nurodykite "Adilcevaz". Ežero gylis yra 65 metrai, o plotas – 3,7 kvadratinių kilometrų. Teigiama, kad ežeras yra vulkaninės kilmės; vanduo susikaupė vulkaninio išsiveržimo suformuotoje įduboje, papildytas krituliais ir vietinėmis šaltiniais. Aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink aplink apl

Süphan kalnas.
Maršruto paskutinis taškas yra Süphan kalnas, kurio tikslas – ne užkopti, o apžiūrėti kalną ir stebėti jį iš tolo. Kalnas yra Adilcevaz rajono teritorijoje, Van ežero šiaurėje, tarp Adilcevaz, Erciš ir Patnos miestų. Patnose yra kaimas pavadinimu Süphan, todėl orientuodamiesi, būtinai paminėkite Adilcevaz. Pagal rajono administracijos puslapį, 4058 metrų aukštis – trečias aukščiausias kalnas Turkijoje. Tarp uolvietų kalnų jis yra antras pagal aukštį. Süphan yra neaktyvus uolvietų kalnas, ir tiksliai nežinoma, kada jis paskutinį kartą buvo aktyvus. Atlikti tyrimai rodo, kad paskutinis išsiveržimas galėjo įvykti dar prieš Kristaus erą, apie 8000 m.
Aukščiausias taškas yra Sandık Tepe viršūnė. Viršūnėje yra apie 1000 metrų skersmens lavos kalnelis, likęs iš ankstesnių aktyvių laikotarpių, taip pat yra nedidelių ledyninių ežerų. Kalno viršūnė padengta ledu, o iš tolo šis ledynas atrodo labai gražiai. Šioje vietoje nėra galimybių užkopti, nes aukšti kalnai reikalauja specialių įgūdžių, įrangos ir informacijos apie oro sąlygas bei kelių būklę. Šaltiniai teigia, kad kalnas dažniausiai užkopti iš rytinės pusės, o kelionė dažnai prasideda nuo Aydınlar kaimo. Tačiau sezoną, trukmę ir saugos sąlygas būtina aptarti tik su kompetentingomis institucijomis ir patyrusiais gidais. Šis gidų aprašymas nenumato konkretaus laiko ar kalendoriaus užklimpimui. Geriausias pasirinkimas nepasiruošusiems lankytojams – stebėti kalną iš Aygır ežero pakrantės ir aplinkinių kelių.
Kelias kartus per dieną nukreipkite savo žvilgsnį į viršūnę, nes šviesos kaita keičia paviršiaus atspalvius. Rajono administracijos puslapyje rašoma, kad Süphan uolvietų formavimas padaro aplinkines žemes derlingas. Kai kuriose ne taip aukštose vietose yra uolvietų lygumos, kurios naudojamos žemės ūkiui. Kalne yra daug vandens šaltinių, kurie patenkina aplinkinių gyvenviečių vandens poreikius. Vanduo, tekantis iš kalno, pasiekia tokius miestus kaip Adilcevaz ir Ahlat, taip pat maitina Aygır ežerą. Taigi, nuo maršruto pradžios iki galo, galite stebėti uolvietų, vandens, ežero ir diržžemio ryšį. Šaltinių puslapyje rašoma, kad kalne galima užsiimti tokiomis veiklomis kaip žygiai, kempingas ir sklandymas, tačiau
Komentarai
Kraunama...
