Suluhano miesto amatininkai: gyvenimas ir tradicijos.

Iš metro stoties "Ulus" nusėkite iki Anafartalar gatvės. Akmeninis pastatas, esantis Hacı Doğan rajone, tarp Tekneciler gatvės ir Suluhan gatvės, yra šio maršruto pirmasis punktas. Jį pastatė valstybės veikėjas Hasan Paša II Bayezido laikotarpiu (1508–1511 metais); ilgą laiką jis buvo vadinamas Hasanpaşa Han, o pavadinimas "Suluhan" pradėjo būti naudojamas nuo 1688 metų. Pavadinimas nėra atsitiktinis: pagal informacijos šaltinius, tai buvo vienintelis tokio tipo pastatas to laikotarpio, kuriame kiekviename kambaryje buvo kaminas ir individuali vandens tiekimo sistema. Tai dviejų aukštų pastatas su dviem kiemais; pirmasis kiemas yra kvadratinio plano, o jame yra 30 kambarių pirmame aukšte ir 32 kambariai antrame aukšte. Centre yra fontano paviljonas ir maldos namelis. Antrasis kiemas buvo skirtas gyvuliams, o ten buvo ir pirtis.

Osmanų laikotarpiu čia vyko kavos ir siūlų prekyba; Ankaros siūlai dažniausiai buvo vilnos siūlai, todėl čia galite rasti dirbtuvių, kuriose buvo apdorojama ši žaliava. Po gaisro 1920-ųjų pabaigoje, pastatas buvo apgriautas, o iki 1950-ųjų buvo naudojamas kaip vaisių ir daržovių rinka. 1937 metais priešais jį buvo pastatyta "Ankara Hali" rinka, o 1940-aisiais šalia jo buvo "Sobacılar Çarşısı" – žvakių rinka. 1980-aisiais "Vakıflar Genel Müdürlüğü" (Turkijos valstybinių įstaigų valdymas) atliko pastato restauraciją, atkurdamas jo originalią išvaizdą.

Šiandien "Suluhan" yra šventinių prekių rinka: čia rasite gėlių parduotuves, dekoratorių, parduotuves, kuriose prekiaujama kūdikių ir naujagimių reikmenimis, bei rankų darbo ir suvenyrų parduotuves. Čia galima įsigyti dirbtines gėles, vestuvių dovanėles ir kitas prekes, skirtas vestuvėms ir kitoms šventėms. Tai yra amatininkų maršruto pradžia, nes šis penkių šimtmečių senumo pastatas vis dar yra vieta, kur prekiaujama rankų darbo produktais. Pasivaikščiokite abiem kiemais, pažvelkite iš viršutinių balkonų, pasistovėkite šalia maldos namelio. Tada pakilkite į Anafartalar gatvę ir nueikite apie kelis šimtus metrų iki "Çıkrıkçılar Yokuşu" – gatvės, kurioje buvo verpimo dirbtuvės.

Šaltiniai: Vikipedi, Suluhan; Anadolu Ajansı 2018; Güven Dinçer, İdealkent 201

Šis 200 metrų ilgio pakilimas prasideda Anafartalar gatvėje ir veda į Kale rajoną. Jis baigiasi ties Saraçlar ir Salman gatvių sankryža. Pavadinimas atspindi senovės amato tradiciją: Osmanų laikais čia verpė vilną iš Ankaros ožių, o iš jos audė vadinamą "sofu" audinį. Šis pakilimas buvo dalis Uzun Çarşı, jungiančio Ulus ir Samanpazarı rajonus. 1916 metais įvykusiam gaisrui sudegė aplink esančios 1745 metų İplikçiler (siuvėjų) ir 1732 metų Çanakçılar (keramikų) mečetės. Vėliau turgus buvo atstatytas, o nuo 1982 metų vykdomi atnaujinimo projektai, siekiant jį išsaugoti. Šiandien pakilime ir aplinkinėse Saraçlar, Salman, Mazi ir Atpazarı gatvėse veikia daugiau nei tūkstantis įmonių. Pagrindinės veiklos sritys – tekstilė, siuvinėjimai, vestuvių apranga, henna ir vestuvių reikmenys. Šis pakilimas yra lygiavertis Stambulo Mahmutpaşa ir Izmyro Kemeraltı turgų.

Pakilime taip pat yra varinių gaminių dirbtuvių. Jei girdite kūjis smūgius, reiškia, kad atvykote į teisingą vietą. Ankara mieste varinių gaminių gamybos istorija nėra aiški, tačiau meistrų išskirtinis metodas visada buvo kalimas: naudojant kūjus ir plaktukus, metalas formuojamas ant stalų, o paviršius dekoruojamas įvairiais raštais. Prieš kalant, raštai iš pradžių piešiami ant vario, o vėliau apdorojami naudojant meistrų pagamintus štampus. Po vario, dažniausiai naudojamas žalvaris. Gaminami įvairūs produktai: puodeliai, virduliai, indai, puodai, katilai, mortai ir semaveriai. Indai, skirti virtuvei, iš vidaus padengiami alavu, o dekoratyviniai daiktai – ne. Pirkdami, būkite atidūs. Meistrai dažniausiai priima mokinius nuo peniolikos iki deviolikos metų, o mokymasis trunka nuo trijų iki keturių metų. Šiandien dauguma pirkėjų yra turistai, o rasti jaunimą, kuris perimtų šią profesiją, yra sunku.

Ryte, kai prekybininkai išdeda savo prekes, apsilankykite. Galite stebėti darbą iš lauko, o jei norite fotografuoti, paprašykite leidimo. Mažas, rankomis kurtas varinis puodelis yra puiki ir kompaktiška suvenyras iš Ankaros. Poetui İlhan Berk šis pakilimas įkvėpė eilėraščius, o rašytojui Metin İpek – pasakojimus.

Šaltiniai: Vikipedija; Güven Dinçer

Pasukę, kur baigiasi kalnas, pasukite į Salmano gatvę; ši gatvė tęsiasi į Koyunpazarı link, o Pirinç Han pastatas yra tarp šių dviejų gatvių, Pirinčios gatvėje, esančioje po Atpazarį. Ši vieta yra Ankaro antikvarinių daiktų parduotuvių centro širdis: 1940-aisiais metais miesto seniausia antikvarinė parduotuvė buvo Čıkrıkçılar Yokuşu kalno pradžioje, o šiandien antikvarinės parduotuvės ir amatų dirbtuvės, išsidėsčiusios siaurose Koyunpazarı gatvelėse, tęsia tą pačią veiklą.

Pačio pastato istorija yra dviejų sluoksnių. Dėl senojo Pirinç Han pastato informacijos šaltiniai skiriasi: nuo 17-ojo amžiaus įrašų iki 1739 m. fundacinio dokumento; šis pastatas, kuriame nakvodavo mažos karavanų grupės, kartu su mečete buvo nugriautas 1930-aisiais, o jo vietoje pastatytas pradinė mokykla. Šiandien apžiūrimas Pirinč Han yra senos medinės rezidencijos, atnaujintos 1985 metais kaip karavanserajus: tris aukštus, su vidiniu kiemu, mediniu rėmu ir molinėmis sienomis. Jis laikomas pirmuoju mediniu karavanserajumi mieste. Įėjimo sienoje yra Faruko Nafizo Çamlıbelio eilėraštis „Karavanserajų sienos“; prieš skaitydami eilėraštį, apžiūrėkite patį karavanserajų, o mediniai balkonai, žvelgiantys į kiemą, yra mažo masto tradicinio karavanserajaus plano pavyzdys.

Parduotuvėse parduodami antikvariniai daiktai ir rankų darbo papuošalai. Yra du svarbiausi pirkinio taisyklės: paklauskite kainą ir derėkitės; tačiau, jei perkate senovinius daiktus, paklauskite apie jų amžių ir ar jie buvo atnaujinti. Kieme taip pat yra puiki vieta, kur galima pasėdėti ir stebėti praeinančius žmones iš aplinkinių gatvių. Iš čia galite išėiti į Koyunpazarı gatvę ir pradėti lipti į kalną.

Šaltiniai: Vikipedija, Pirinç Han (Ankara); Güven Dinçer, İdealkent 2014; Yeni Ankara.

Koyunpazarı gatvė yra akmenų grįsta, stači ir vienpusė. Ji iškilmingai veda iš Samanpazarı link Ankaro pilies pagrindinių vartų. Pavadinimas, kaip ir aikštės, kurios gale ji baigiasi, pavadinimas, yra palikimas iš Osmanų Ankaros rinkos sistemos. Mieste buvo apie trisdešimt rinkų ir turgų, o Atpazarı buvo vieni iš žinomiausių. Net ir Turkijos Respublikos pradžioje, turgūs buvo išdėstyti eilutėje link pilies: Arabapazarı, Odunpazarı, Samanpazarı, Koyunpazarı, Atpazarı ir priešais pilies vartus – Ekinpazarı. Koyunpazarı gatvėje buvo odos dirbinių ir verpėjų turgus; šiandien ten veikia antikvariatų ir amatų dirbtuvės, tęsdamos šią tradiciją.

Ant kalno, Koyunpazarı gatvėje, stovi Ahi Elvan mečetė, kurią 14-ojo amžiaus pabaigoje pastatė Ahi šeima. Tai mečetė su dvylika medinių stulpų. Maršrutas neaprašo jos interjero, tačiau pro jos vartus einant, primenama, kokį ryšį šis organizatorius turėjo su šiais rajonais: Ahi buvo organizacija, kuri įvedė meistrų, moksleivių ir padėjėjų sistemą bei etikos normas ankariems čia dirbantiems amatininkams. Netoliese, Samanpazarı rajone, yra ir 13-ojo amžiaus Aslanhane mečetė.

Kalno pabaiga baigiasi Atpazarı, nedidelei aikštei priešais pilies vartus. Čia matosi du 16-17 amžių pastatai – Çengelhan ir Çukurhan, kurie yra du viešbučiai; vienas iš jų – muziejus, kitas – nakvynės įstaiga. Jie yra kitų maršrutų objektas; šiuo metu stovėkite aikštėje ir įžvelkite tris dalykus: akmenį, iš kurio pastatyti vartai, viešbučių kiemų vartus ir gatves, nutolstančias nuo aikštės. Grįžkite atgal, nebandykite įeiti į pilį, nes šis maršrutas apie ją nepasakoja. Nusileidžiant kalną, pažvelkite į atidarytas dirbtuves dešinėje ir kairėje pusėse; geriausios pirkinių galimybės dažnai būna ne pagrindinėje gatvėje, o mažesnėse gatvelėse.

Šaltinis: Güven Dinçer, İdealkent 2014; TDV Islamo enciklopedija; Yeni Ankara.

Iš Atpazarį pasukite į Koyunpazarį, praeikite pro Samanpazarį ir pasieksite Hamamönü. Ši vieta yra maždaug už kilometro. Čia nėra viso rajono, o tik Altındağ savivaldybės įkurta Menų gatvė, esanti Tanış gatvėje. Dvidešimt du tradiciniai Ankaros namai buvo atkurti ir nuo 2010 metų naudojami kaip meno centras; kiekvieno namo viršutinis aukštas yra dirbtuvė, o apatinis – galerija. Namai skirti menininkams, kurie jungia tradicinius ir šiuolaikinius meno stilius. Užėję į namus, galėsite pamatyti dirbtuves, kuriose verčiamasi ebru (marmurinio popieriaus) technika, kaligrafija, keramika, vitražais, oda, vilna, sidabru ir papuošalais, bei tapybos studijas. Menininkai čia ne tik kuria, bet ir parduoda savo darbus bei mokina senstančias technikas.

Šioje vietoje logika keičiasi. Uluso pusėje esančiose turgavietėse prekės buvo gaminamos pardavimui, o čia tas pats amatų darbas vyksta kaip meno ir švietimo veikla. Nebijokite pakalbinti dirbtuvėje dirbančio žmogaus, dauguma jų yra pasiruošę papasakoti apie savo darbą. Jei domina kursai, apsilankykite savivaldybės interneto svetainėje, kur rasite naujausią programą. Jei norite įsigyti prekių, paklauskite menininko apie jo originalius darbus.

Šioje aprašymo dalyje neaptariami kiti Hamamönü rajono aspektai, tokie kaip atkurti 19-ojo amžiaus Osmanų civilinės architektūros pastatai. Skoniai ir fotografijos temomis skirtos kelionės tai nagrinėja išsamiau. Menų gatvė savaitgaliais būna labai lankoma, o parduotuvės ir dirbtuvės tuo metu būna pilnos. Jei norite ramiai pasivaikščioti, geriau atvykti per savaitę. Šioje vietoje pasivaikščiojimas baigiasi; iš Hamamönü į Uluso ir Kızılay kryptimis važiuoja EGO autobusai, o šiek tiek pasivaikščiojusiems yra Ankaray ir metro stotelės.

Šaltinis: Altındağ savivaldybė, Hamamönü Menų gatvė.