Stambulo švyturiai – nuo Marmaro jūros iki Juodosios jūros.

Pirmoji diena prasideda Yeşilköy kylyje esančiame žymiajame švyturį. Jis, anksčiau vadintas Ayastefanos švyturys, yra pirmasis istorinis švyturys, kurį laivai, plaukantys iš Marmaro jūros į Bosforo sąsiaurį, pastebėdavo. Švyturys buvo pastatytas 1856 metais, kai Osmanų imperija pasirašė sutartį su Prancūzija dėl švyturių priežiūros; jį valdė Prancūzijos kilmės Michel Paša, o anglų kalbos „Wikipedia“ pirmą kartą rašo, kad jis buvo uždegamas 1857 m. sausio 5 d.

Šis akmeninis bokštas yra aštuonkampės prizmės formos, iškilęs iš sargybinio namelio viduryje. Jo aukštis nuo žemės yra 16 metrų, o nuo jūros lygio – 23 metrai, o šviesa matoma iš 15 jūrmylių atstumu. Šviesos šaltinis per metus keitėsi: nuo acetileno lempos, kuriai veikti reikėjo degalų, iki elektros. Švyturys buvo atnaujintas 1945, 1971 ir 1988 metais, ir šiandien jį valdo „Kıyı Emniyeti Genel Müdürlüğü“ – tai veikiantis navigacijos pagalbos įrenginys.

Šio bokšto negalima aplankyti, nes į jį neleidžiama įeiti. Švyturį galima apžiūrėti iš kranto ir aplinkinių vietovių. Pažiūrėkite, kaip aštuonkampis korpusas iškilęs iš sargybinio namelio viduryje, ir į balkoną, apjuosiantį šviesos kamerą. Antrąją dieną galėsite pamatyti Rumeli švyturį, kurio šviesa dega 58 metrų aukštyje; šis 23 metrų aukštis apibendrina skirtumą tarp žemos Marmaro jūros pakrantės ir aukštų Juodosios jūros įlankos kyšulių.

Pasiekite šį švyturį pėsčiomis iš Yeşilköy „Marmaray“ stoties. Šiame kyšulyje, atidaryje į Marmarą, gali pučiantys stiprūs vėjai; ankstyvais rytais čia būna ramu, o šviesos yra tinkamos fotografijai. Iš čia grįžkite į „Marmaray“ ir vykstate į Sirkecį.

Šaltiniai: „Wikipedia“, „Kıyı Emniyeti Genel Müdürlüğü“.

Einšteig Sirkeci pakrantės taku, aplenkdami Sarayburnu, einant, šalia Kennedy gatvės, prie Marmaro sienų, pamatysite Ahırkapı švyturį. Šio švyturio istorija yra maždaug šimtmetį senesnė nei daugumos kitų maršrutu esančių švyturys. 1755 metais, kai didelis laivas Kumkapı prieplaukoje buvo sugriautas blogo oro sąlygų, sultonas III. Osmanas įsakė pastatyti švyturį ant sienos, kuriame kiekvieną naktį būtų degamas žibintas. Dabartinė akmeninė bokštelė buvo pastatyta sultono Abdülmecido laikais, po Krymo karo, 1857 metais; anglų kalbos „Wikipedia“ teigia, kad statybose dirbo prancūzų inžinieriai.

Atkreipkite dėmesį į bokštelio formą. Cilindrinis korpusas, pastatytas ant kvadratinio pagrindo, o balkonas primena minaretą. Bokštelis yra 26 metrų aukštyje, o šviesa dega 36 metrų aukštyje, matoma iš 16 jūlių atstumu. Vienintelė juosta, apjuosianti baltą korpusą, yra dienos ženklas, padedantis atpažinti švyturį iš jūros.

Švyturio ryšys su jūros vandeniu pasikeitė, kai 1958 metais buvo pastatytas pakrantės takas; dabar bokštelis nebe tiesiog prie vandens. Turkų kalbos „Wikipedia“ rašo, kad nuo 1907 iki 1995 metų švyturį valdė Lik šeimos moterys; tai yra viena iš mažai žinomų žmonių istorijų, susijusių su Stambulo švyturių istorija. Iš pradžių jo priežiūra priklausė Bostancı Ocağı, o šiandien ją vykdo Kıyı Emniyeti.

Bokštelis nėra atviras lankytojams; švyturį galite matyti iš pakrantės tako, prie jūros, ir iš priešais esančių sienų. Prieš jūsų esantis vanduo Kıyı Emniyeti registruose yra įrašytas kaip Ahırkapı plūduriuojanti zona; tikėtina, kad pamatysite prieplaukoje stovinčius laivus. Iš čia galite grįžti į Sirkeci ir Marmaray traukiniu nuvykti į Üsküdar.

Šaltiniai: Wikipedia, Kıyı Emniyeti Genel Müdürlüğü.

Pasivaikykite į Üsküdar Marmaray traukiniu, o tada pasivaikščiokite iki Salacak kranto. Mergintas bokštas, esantis apie 200 metrų nuo Üsküdar kranto, yra seniausias iš maršrutu esančių pastatų, tačiau mažiausiai žinomas kaip šviesofaras. Šaltiniai teigia, kad pirmasis statinys buvo pastatytas 1110 metais Bizantijos imperatoriaus I Aleksio, tai buvo medinė bokštas su akmeniniais sienomis. Bokštas buvo sugriautas 1509 metais įvykusio žemės drebėjimo metu, vėliau atstatytas, o 1721 metais sudegė. Po to jis buvo vėl atstatytas ir pradėtas naudoti kaip šviesofaras. 1763 metais jis buvo atnaujintas naudojant tvirtesnius akmenis, o dabartinę išvaizdą įgijo 1832 metais, kai jį atrestauravo II Mahmudas. Turkų „Wikipedia“ pabrėžia, kad bokštas niekada neprarado savo funkcijos – šviesofaro, kuris padėdavo laivams navigacijai naktį.

Paskutinis didelis bokšto renovacijos darbas buvo pradėtas 2021 metais Kultūros ir turizmo ministerijos iniciatyva. Po daugiau nei dvejų metų darbų bokštas 2023 metų gegužę buvo atidarytas lankytojams kaip istorinis paminklas. Sienos, pažeistos dėl druskos kristalizacijos, buvo sustiprintos nerūdijančio plieno konstrukcijomis. Bokštas, įsikūręs prie įėjimo į Bosforo sąsiaurį, ant mažo salelės, esančioje nuo kranto, yra matomas iš toli dienos metu, o naktį – šviesos signalas.

Į bokštą galima nuplaukti valtimis iš kranto. Išvykimo vietas ir reiso bei lankymo laikus galite rasti oficialioje svetainėje. Apžiūrint bokštą, pažvelkite pro langus: vienoje pusėje – istorinė puslė ir Sarayburnu, kitoje – Üsküdar krantas ir įėjimas į Bosforo sąsiaurį. Šis bokštas, kartu su priešais jį esančiu Ahirkapı, žymi Bosforo sąsiaurio pietinį įėjimą į Marmarą.

Jei nenorite plaukti valtimis, galite stebėti bokštą iš Salacak kranto. Iš čia galite pasinaudoti Marmaray traukiniu ir nuvykti į Feneryolu.

Šaltiniai: Merginto bokšto oficiali svetainė; Wikipedia; Wikipedia.

Pirmą dieną, norėdami apžiūrėti šviesos namą, vykstate į Feneryolu miestą Marmaray traukiniu, o iš ten einate pėsčiomis arba trumpa autobusų kelione iki Fenerbahçe kyšulio parko. Kyšulio senasis pavadinimas buvo Kalamış kyšulis. Istoriniuose dokumentuose rašoma, kad šio kyšulio vieta dažnai sukeldavo avarijas laivams; teigiama, kad 1562 metais sultonas Kanuni Sultan Suleymanas išleido įstatymą, pagal kurį čia turėjo būti įrengtas šviesos signalas. Dabartinis bokštas buvo pastatytas 1857 metais.

Baltas, cilindrinis bokštas turi du balkonus, o šviesos kambarys taip pat yra baltos spalvos. Šalia bokšto vis dar stovi vieno aukšto mūrinis sargybinio namas; šviesos namas ir sargybinio namas yra saugomi kaip kultūros paveldas. Šviesos signalas, kaip ir kituose signaluose šio maršruto, perejo nuo acetileno iki elektros; šiandien jis mirksi du kartus per 12 sekundžių ir yra matomas iš 15 jūlių atstumu. Kiekvieno signalo mirksėjimo seka yra skirtinga, todėl jūrininkai atpažįsta signalą pagal šią seką; jei palauksite tamsoje, galėsite suskaičiuoti šviesos ritmą.

Parkas yra atviras visiems, tačiau į bokštą įeiti negalima. Šviesos namą galite matyti iš parko, iš akmeningos pakrantės, iš kurios atsiveria vaizdas į Marmaro jūrą. Atkreipkite dėmesį, kaip bokšto korpusas jungiasi su sargybinio namu, kaip yra išdėstyti balkonai; ieškokite kampų pakrantėje, iš kurių galėsite nufotografuoti bokštą su jūros fone.

Fenerbahçe parkas yra minimas kaip parkas, esantis Kadıköy pakrantės maršrute; čia galite pamatyti jį kaip Marmaro jūros dalį, esančią Stambulo pakrantės signalų grandinėje, Anatolijos pusėje. Praleiskite čia dieną, palaukite, kol užges šviesa; antrą dieną nuvažiuosite automobiliu į Juodosios jūros pakrantę.

Šaltiniai: Wikipedia; Kıyı Emniyeti Genel Müdürlüğü.

Antroje dienoje keliaukite automobiliu ir pradėkite anksti. Rumeli švyturys stovi Europos pakrantėje, Sarjerio kaimo teritorijoje, ties vieta, kuria Bosforas atveria kelią Juodajai jūrai. Jis buvo pastatytas, kad Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos karo laivai galėtų saugiai įplaukti ir išplaukti iš Juodosios jūros Krymo karo metu. Pagal turkiškosios „Vikipedijos“ informaciją, prancūziškos kilmės Michel Paša kartu su priešingoje pakrantėje esančiu Anadolu švyturiu pastatė švyturio bokštą, o švyturys pradėjo veikti 1856 m. gegužės 25 d. Prancūzijos šaliai suteikta šimto metų eksploatavimo teisė buvo panaikinta 1933 m., ir švyturys atiteko Turkijos valdymui.

30 metrų aukščio bokštas pastatytas trimis etapais ir turi aštuonkampę konstrukciją su dviem aukštais. Šviesa, esanti 58 metrų aukštyje virš jūros lygio, yra matoma iš 18 jūrmylių atstumu, ir jos šviesa yra balta. Šviesa buvo maitinama iš pirmiausia iš naftos, vėliau iš acetileno, o dabar iš elektros; atsarginis šaltinis – butano dujos.

Rumeli švyturys nėra įtrauktas į kranto apsaugos tarnybos sąrašą švyturių, atidarytų turizmui; todėl planuokite aplankyti ne patį bokštą, o jo apylinkes. Švyturį galite matyti iš kaimo gatvių ir pakrantės. Pažvelkite į priešpriešinę pusę: Anadolu švyturys yra vos 2 jūrmylės atstumu tiesia linija. Šių dviejų švyturių išdėstymas simbolizuoja idėją, kad laivams, plaukiančiems iš Juodosios jūros į Bosforą, abu krantai yra matomi iš karto.

Norėdami nuvažiuoti nuo čia iki Anadolu švyturio, turite pervažiuoti per Yavuz Sultan Selim tiltą ir atsidurti Anadolijos pakrantėje. Prieš išvykdami patikrinkite eismo situaciją.

Šaltiniai: Vikipedija; Wikipedia; Kıyı Emniyeti Genel Müdürlüğü.

Anadolu švyturys, esantis prie Juodosios jūros ir Bosforo sąjungos šiauriniame gale, Azijos pakrantėje, ant Yum kyšulio (šaltiniuose minimas kaip Yon arba Hrom kyšulis), stovi netoli Beykoz miestelyje, kuris taip pat nešioja jo pavadinimą. Šis švyturys buvo pastatytas 1830-aisiais metais. Dabartinė švyturio konstrukcija buvo atidaryta 1856 metų gegužės 15 dieną, tuo pačiu metu, kai buvo atidarytas Rumeli švyturys, per Krymo karo metus. Prancūzų įmonės, valdžiusios švyturį, koncesija baigėsi 1933 metais; šiuo metu švyturį valdo Turkijos Pakrančių saugos generalinis direktoratas.

Baltos spalvos cilindrinis švyturys, su balkonu ir šviesos patalpa, yra apie 20 metrų aukščio; tačiau, nes jis stovi ant uolingo kyšulio, jo šviesa iš jūros matoma maždaug 75 metrų aukštyje. Šalia švyturio yra dviejų aukštų prižiūrėtojų namas. Šviesos šaltinis, kaip ir kituose švyturys, buvo pakeistas nuo acetileno, naudojant dujas, iki elektros. Turkijos „Vikipedija“ apibūdina šį švyturį kaip vieną iš retų, išsaugojusių savo originalią formą.

Turkijos Pakrančių saugos generalinis direktoratas įtraukia Anadolu švyturį į švyturius, atidarytus turizmui. Tačiau, prieš apsilankant, patikrinkite aktualią informaciją, nes lankymo sąlygos gali keistis. Kaimelis yra nedidelė žvejų gyvenvietė; švyturį galima stebėti iš šlaito, iš kurio matysis viena – Juodosios jūros atviros vandens plotas, kita – Rumeli švyturys. Ryte, žiūrint iš Rumeli pakrantės, dabar matysite atvirkštinį vaizdą.

Ant kyšulio uolų pučia stiprus vėjas; būkite atsargūs, einant link kranto, ir neleiskite vaikams atsilikti. Iš čia galite išvykti į Šilę, važiuodami keliais, einančiais lygiagrečiai Juodosios jūros pakrantei; tai yra ilgiausias maršruto ruožas.

Šaltiniai: Turkijos Pakrančių saugos generalinis direktoratas; „Vikipedija“; Wikipedia.

Šile švyturys, esantis maždaug vieną kilometrą į šiaurės rytus nuo miestelio, Šile kyšulyje, ant 60 metrų aukštyje esančių uolų, yra šios maršruto paskutinis švyturys. Jis buvo pastatytas 1859 metais sultono Abdülmecido laikais, o 1860 metais pradėtas naudoti. Turkų „Vikipedijoje“ šis statinys yra priskiriamas „Švyturių administracijai“, kuriai vadovavo prancūziškos kilmės Michel Paša, t. y., tai yra tos pačios administracijos dalis, kaip ir Švyturys, esantis Yeşilköy mieste.

Aštuonkampio prizmės formos akmeninis bokštas yra 19 metrų aukščio. Jo balta spalva išpuošta plonomis juodos spalvos horizontaliosiomis juostomis, o prie bokšto pritvirtintas vieno aukšto prižiūrėtojų namelis. Šviesa matoma iš 20 jūlių atstumu. Iš pradžių šviesą skleidęs dujų žibintas, nuo 1968 metų pakeistas elektriniu.

Šile švyturys yra pirmasis sąraše švyturių, atidarytų turizmui, ir, kaip rašoma turkų „Vikipedijoje“, šiandien jis yra paverstas muziejumi. Tai yra vieta, kur turite didžiausią galimybę apžiūrėti švyturio interjerą; prieš vykdami, patikrinkite aktualią informaciją apie lankymo dienas ir valandas. Lankydamiesi, atkreipkite dėmesį į bokšto aštuonkampį planą, akmeninių sienų storį ir būdą, kaip pasiekti šviesos kamerą.

Iš švyturio apylinkių pasižvalgykite į Šile pakrantę ir Juodosios jūros atvirą vandenį. Uolose vėjas ir bangos yra stiprios, todėl būkite atsargūs, einant link kranto. Jei ketinate palaukti, kol užges šviesa, atsimerkite, kad grįšite tamsiu keliu. Apie Šile ir Ağva paplūdimius bei patį miestelį daugiau rašoma „Radar“ kelionių aprašymuose; jei turite laiko, galite praleisti čia naktį ir kitą dieną apžiūrėti miestelį.

Šaltiniai: „Kıyı Emniyeti Genel Müdürlüğü“ (Pakrančių saugumo generalinis direktoratas), „Vikipedi“, „Wikipedia“.