Sinano kupolų po architektūros paminklais garsėjantys istorinio pusiasalio vonios kambariai.

Pradėkite nuo šio dujų vonios komplekso, esančio mažose gatvelėse. Tai viena iš retų vietų, kur galite ne tik apžiūrėti osmanų vonią kaip muziejų, bet ir patys ja pasinaudoti. Vonios kompleksą pastatė Barbarosas Hayreddin Paša, o architektu buvo Mimar Sinanas. Remiantis „TDV Islamo enciklopedija“, statybos vyko tikriausiai 1540–1546 metais, nors kai kurie šaltiniai nurodo ankesnius metus. Vyrų ir moterų skyriai yra simetriški, abiejuose yra persirengimo kambariai, vėsinimo patalpos ir kryžiaus formos šildymo patalpos. Šildymo patalpose yra aštuonkampis baseinas, aplink kurį išdėstyti keturi portikai ir keturios privačios erdvės.

Dauguma voniai pavadinimą davusių plytelių šiandien yra kituose miestuose. Anksčiau sienos iki tam tikro aukščio buvo apstatytos mėlynai-baltomis Izniko plytelėmis. Dėl gaisrų ir žemės drebėjimų pažeistos pastato dalys buvo nugriautos, o plytelės 19 amžiuje buvo parduotos ir išsklaidytos, patekdamos į Europos kolekcijas, pavyzdžiui, į Londono Viktorijos ir Alberto muziejų. Pagal „TDV“ 1993 metais paskelbtą straipsnį, tuo metu likusios plytelės buvo tik vyrų skyriaus šildymo patalpoje.

Per trylikos metų restauracijos metu buvo rasti tūkstančiai plytelių fragmentų ir trylika skirtingų raštų; po vėsinimo patalpų buvo aptiktos Bizantijos laikų cisternos. Pastatas kartu su muziejumi buvo atidarytas 2023 m. rugsėjį, o vonios paslaugos pradėtos teikti 2024 m. Muziejuje, esančiame šalia, galite pamatyti ekspozicijas, skirtas plytelių istorijai ir vonios šildymo sistemai; čia esantys eksponatai padės jums suprasti, kaip atrodė tuščios sienos, kurias matysite likusioje maršruto dalyje. Jei planuojate čia išsimaudyti, iš anksto sužinokite apie vyrų ir moterų skyrių tvarką ir rezervavimo galimybes.

Šaltiniai: TDV Islamo enciklopedija; Arkitera; Vikipedija.

Zeyrek iškiloje gatvėje einant į Šuliaimanyje esančią kompleksą, atsiduriant šioje pirtyje, esančioje komplekso pietinėje dalyje. Šio komplekso, pavadinto sultono Suleimano vardu, statybos prasidėjo 1550 metais, o darbai buvo baigti 1557 metų spalį. Ši pirtis taip pat yra šios didelės programos dalis. Seniau ji buvo vadinama "Dökmeciler Hamamı", nes aplink ją apsigyveno amatininkai, užsiimantys metalo apdirbimu. Atsižvelgiant į kompleksą, kuriame yra mokyklos, valgykla ir parduotuvės, ši pirtis atitenkino vienam iš kasdienio gyvenimo poreikių, reikalingų šiai vietovei.

Šį pastatą nuo kitų pirties pastatų skiria tai, kad tai yra vienintelė pirtis; joje nėra atskiro skyriaus moterims. "TDV Islamo enciklopedijoje" Semavi Eyice rašo, kad tai gali būti ne įprasta turguje esanti pirtis, o greičiau skirta kompleksui dirbantiems darbuotojams ir mokyklose gyvenantiems studentams. Planas atspindi Sinano eksperimentus. Virš 11,5 metro pločio šaltajame skyriuje iškilęs didelis kupolas; po trijų skyrių šildomuoju skyriumi yra keturių portikų šildymo patalpa, kurios skyriai atskirti marmuriniais stulpais. Toje pačioje enciklopedijoje pirties straipsnyje pabrėžiama, kad Sinanas čia sujungė klasikinį pirties tipą su sanatorinio stiliaus architektūra, sukurdamas stulpais išpuošto varianto.

Pirties istorija po to buvo nuolat kintanti. 1916–1917 metais ji buvo uždaryta, 1930-aisiais – paversta dirbtuvėmis, o vėliau jos savininkas ją atnaujino ir vėl pavertė pirtimi. Pagal "Vikipedijoje" pateiktą informaciją, nuo 2001 metų, kai buvo atnaujinta, ji daugiausia skirtas turistams. Jei planuojate apsilankyti, prieš tai susisiekite su įmonės atstovais, nes įėjimo sąlygos gali skirtis nuo kitų pirties pastatų. Jei čia nesireiškite, galite iš gatvės apžiūrėti kupolus ir švino dangą, o tada nusileiskite nuo Šuliaimanyje esančios kalvos link Beyazıt.

Šaltiniai: TDV Islamo enciklopedija; Vikipedija.

Šis didelis, dviejų dalių vonių kompleksas, esantis Ordu gatvės pakraštyje, yra II Bayezido komplekso, apsupusio Beyazit aikštę, dalis. Šiandien tai yra Stambulo universiteto II Bayezido turkų vonių kultūros muziejus. Statybos data nėra tiksli; Turkijos religinės enciklopedijoje nurodomas laikotarpis nuo 1500 iki 1505 metų, o Kultūros ir turizmo ministerijos muziejaus registre – nuo 1507 iki 1508 metų. Voninių pajamos buvo skirtos Yavuz Sultano Selimo motinos Gülbahar Hatun fondo.

Abi dalys yra greta viena kitos ir turi tą pačią struktūrą; jose yra keturios erdvės, o kampuose – atskiri kambariai. Vyrų kambario kupolas yra apie 15 metrų skersmens, todėl galite įvertinti, kokio dydžio parduotuvės galėjo būti įrengtos tokiose voniose. Labiausiai stebinanti pastato detalė yra jo pamatas. Vonių pastatymo metu buvo panaudoti Bizantijos laikų, šioje aikštėje buvusio Teodosijaus forumo, triumfo arkos reljefai. Pagal Turkijos religinės enciklopedijos duomenimis, kai kurie šie fragmentai vis dar yra pamatų, o dalis buvo perkelti į Stambulo archeologijos muziejus.

Po 1930 metų vėsinamasis kambarys buvo išnuomotas kaip odos sandėlis, o šildymo kambarys buvo dalinai paverstas metalo dirbtuve, ir pastatas ilgą laiką buvo apleistas. Stambulo universitetas perėmė vonias 2000 metais; po restauracijos muziejus buvo atidarytas 2015 m. gegužės 27 d. Jame eksponuojami etnografiniai artefaktai, tokie kaip rankšluosčiai, variniai ir žalvariniai vonių indai, taip pat Bizantijos ir Osmanų architektūros fragmentai, rastai archeologinėse kasinėjose. Tai yra patogiausia vieta, kur galite apžiūrėti visas vonių dalis, neplaukdami; einant nuo vėsinamojo kambario į šildymo, galite pamatyti, kaip atrodė terminai, kuriuos išmokote pradžioje. Pagal Kultūros ir turizmo ministerijos muziejaus registre, muziejus nedirba savaitgaliais, todėl prieš apsilankant patikrinkite aktualų darbo grafiką.

Šaltiniai: Turkijos religinė enciklopedija; Turkijos muziejai (Kultūros ir turizmo ministerija); Vikipedija.

Iš Beyazito proeikite uždaraisiais turgumis ir išėję pro Mahmutpaša vartus, per keletą minučių nusileidę pasieksite šį vonios kompleksą. Pagal ant durų esančią lentelę, jis buvo pastatytas 1466–1467 metais kaip Fatih Sultano Mehmedo vizirui Mahmud Pašai priklausančio komplekso dalis, ir tai yra vienas iš seniausių Stambule išlikusių vonių kompleksų. Netoliese yra ir Kürkçü Hanas, priklausantis tam pačiam kompleksui.

Iš pradžių tai buvo dviejų dalių vonių kompleksas; moterų dalis laikui bėgant buvo nugriauta, kad būtų galima pastatyti komercinius pastatus. Išlikusioje dalyje yra trys didelės kupolo. Šaltąjį patalpą dengia maždaug 17 metrų skersmens kupolas su langais, o šis kupolas per apdaila išpuoštas pertvaras remiasi į sienas. Pagal „Vikipedijos“ informaciją, šioje vonioje yra ankstyviausias išlikęs pusiau apvalaus kupolo pavyzdys Stambule. Šiltajame patalpe aplink akmens baseiną išdėstyti aštuoni nišos, šoniniai portikai ir kampiniai atsiskyrimai. Pažvelkite į įėjimo nišą ir fasadą; čia galite iš arti pamatyti 15-ojo amžiaus Osmanų architektūros paprastą, bet solidžią dekoraciją.

Šio pastato istorija parodo, kaip vonių kompleksas mieste galėjo atlikti skirtingas funkcijas. 1755 m. gaisre jis buvo pažeistas, 1953 m. atnaujintas ir kurį laiką vėl naudojamas kaip vonių kompleksas, vėliau buvo paverstas sandėliu, o 1990-aisiais – turgumi. Šiandien jame yra parduotuvės; galite pasivaikščioti po kupolus ir pamatyti patalpos dydį. Žvilkite aukštyn tarp pardavėjų, nes kupolai ir pertvaros, esančios ant lentynų, vis dar išsaugojo pastato originalią išvaizdą. Mahmutpaša gatvė darbo dienomis yra labai judri; vaikščiokite lėtai ir neblokuokite eismo prie parduotuvių.

Šaltinis: TDV Islamo enciklopedija (Mahmud Paša kompleksas); Vikipedija.

Kai pakilę iš Mahmutpaša ir pasiekę Divanyolu gatvę Nuruosmaniye kryptimi, atsidursite priešais šį vonios namą, esantį prie porfyrinio Čemberlitašo kolonos pamatų. Šį vonios namą 1584 metais pastatė sultono Selimo II žmona ir sultono Murado III motina Nurbanu Sultan; jo pajamos buvo skirtos Atik Valide kompleksui Üsküdare. Šaltiniai skirtingai nurodo architekto vardą. Dažnai teigiama, kad jį suprojektavo Mimar Sinanas, tačiau „TDV Islamo enciklopedijoje“ Semavi Eyice pažymi, kad Sinano darbų sąrašuose jo vardo nėra.

Unikalus šio pastato elementas yra šilumos patalpa. Čia yra dvylikapienis daugkampis planas, aplink centrinį akmenį išdėstytas dvylikos kolonų žiedas, o kampuose yra kupolinių privačių kambarių. Atkreipkite dėmesį į geometrines marmuro intarpus ant grindų ir sienų. Įėjimas į dideles kupoles, dengiančias persirengimo patalpas, yra per kampinius elementus.

Šio vonio namo šiuolaikinė išvaizda atspindi XIX amžiaus miesto planavimo pokyčius. 1868 metais, plečiant Divanyolu gatvę, buvo pašalinta dalis šaltosios patalpos. Moterų skyrius buvo pertvarkytas iš vonios namų į restoraną, o vėliau – į kilimų parduotuvę. 1916–1917 metais pastate įvyko gaisras, o vyrų skyrius buvo atnaujintas 1972–1973 metais. Įėjimo laiptai buvo pridėti dėl pakitusio kelio lygio.

Šiandien vonia veikia, ir didžioji dalis lankytojų yra užsieniečiai. Jei nuspręsite čia išsimaudyti, pirmiausia pasikaitinkite ant centrinio akmens, o tada laukite, kol jums bus pasiūlyta masažinė šluotelė ir putos; baigę, šiekį pasėdėkite šaltoje patalpoje, kad atvėstumėte. Informuokitės prie įėjimo, kuriuo laiku ir kuriuo skyriumi (moterišku ar vyrišku) galite naudotis. Jei nenorite maudytis, sustokite prie kolonos, esančios šalia vonios, ir pasižvalgykite, kaip šis kampas, kuriame dvi pastatos stovi viena šalia kitos, apibūdina miesto transformaciją nuo Bizantijos forumo iki Osmanų turgų.

Šaltiniai: „TDV Islamo enciklopedija“, Čemberlitašo vonios namų oficiali svetainė, „Vikipedija“.

Iš Çemberlitašo einant Divanyolu gatve į rytų, o pasukus link Cağaloğlu, pasieksite šį vonios kompleksą. Pastatas buvo baigtas 1741 metais, siekiant užtikrinti finansavimą sultono I Mahmudo įkurtajai bibliotekai prie Hagia Sophia. Šaltiniai skirtingai nurodo architekto vardą; TDV Islamo enciklopedija su neaiškumu mini architektą pavadinimu Hüsrev, o kiti šaltiniai darbą priskiria Suleyman Ağa ir Abdullah Ağa.

Cağaloğlu yra vienas iš didžiausių Stambulo turgų vonių kompleksų. Sultonas III Mustafa 1768 metais uždraudė statyti naujas vonias mieste, todėl toks didelis kompleksas daugiau nebuvo statytas. Todėl ši vieta yra puiki, norint palyginti su Sinano 16-ojo amžiaus voniomis. Planavimo principai išlieka klasikiniai: šalta patalpa, šiltoji patalpa ir keturių kupolų, keturių atskirų kambarių turinti karštoji patalpa. Skirtumas yra dekoracijoje. Detaliuose matomas 18-ojo amžiaus Vakarų meno įtaka; TDV šį pastatą įtraukia į pavyzdžių sąrašą, demonstruojančių užsienio meno įtaką turkų architektūroje. Palyginkite čia matomus išlenktus elementus su sunkiais, klasikiniais rašais, kuriuos matėte Zeyrek ir Çemberlitaš, ir lengvai pastebėsite, kaip per du šimtmečius keitėsi skonis.

Šio vonių komplekso yra du atskiri įėjimai. Į vyrų zoną patenkama iš gatvės laiptais, o moterų zonos durys atsiveria į šoninę gatvelę. Tai tipiška senosios Osmanų tradicijos pavyzdys, kai vyrų ir moterų zonų įėjimai neatsiverdavo į tą pačią gatvę. Šiandien vonios vis dar veikia, ir didžioji dalis lankytojų yra turistai. Jei nesirenate voniose, raskite abu atskirus įėjimus iš išorės ir apžiūrėkite vonių komplekso išplanavimą iš gatvės, o tada per kelias minutes nueikite iki Hagia Sophia.

Šaltiniai: TDV Islamo enciklopedija; Cağaloğlu vonių oficiali svetainė; Vikipedija.

Šis ilgas, su švino dangčiu apdengtas pastatas yra paskutinė maršruto stotelė, išsidėstęs tarp Ayasofya-i Kebir mečeto ir Sultanahmeto mečeto esančioje aikštėje. Jį 1556–1557 metais pastatė architektas Sinanas, kad būtų užtikrintos pajamos Hürrem Sultan, sultono Suleimano žmonos, labdaros fondams, ir buvo numatyta, kad jis tarnaus Ayasofya mečeto tikybininkams. Po pastato požemyje yra išlikusių Romos laikų Zeuksippo vonių liekanų, o tai rodo, kad šiame rajone vonios tradicija yra labai senos.

Šį vonių kompleksą išskiria dviejų dalių išdėstymas. Tai pirmas atvejis Turkijos vonių architektūroje, kai vyrų ir moterų dalys buvo išdėstytos vienoje linijoje. Apytiksliai 75 metrų ilgio pastate vyrų dalies įėjimas orientuotas į šiaurę, o moterų – į vakarus. Vyrų dalyje iš eilės yra šaltasis, šiltasis ir karštasis kambariai, po to – moterų dalies karštasis, šiltasis ir šaltasis kambariai, t. y. du karštieji kambariai yra vienas šalia kito. Kiekvieno karštųjų kambarių centre yra aštuonkampis marmuro baseinas. Atkreipkite dėmesį į vyrų dalies priekyje esančią kolonadą; tai neįprastas sprendimas, kurį dažnai galima pamatyti to laikotarpio voniose.

Voniai veikė iki 1910 metų, vėliau ilgą laiką buvo uždarytos ir naudojamos kaip sandėliai. Po restauracijos 1957–1958 metais, jose buvo įrengta valstybės valdoma kilimų parduotuvė. Po išsamių restauracijos darbų 2008–2011 metais, gegužės mėnesį 2011 metais vonios vėl atsidarė lankytojams. Geriausia pabaigti maršrutą šiose voniose. Užsisakykite procedūras iš anksto ir sužinokite daugiau apie dalis ir paslaugas iš administracijos. Išeidami, pasėdėkite šiek tiek aikštėje, apšviestoje vakaro šviesoje, ir dar kartą pažvelkite į šią ilgą kupolų eilę, esančią tarp Ayasofya ir Sultanahmeto.

Šaltinis: TDV Islamo enciklopedija; Vikipedija.