Sekdami İznik keramikos pėdsakais: nuo rūmų iki kaimo mečetės.

Pradėkite savo kelionę Stambulo Archeologijos muziejų komplekso kieme esančioje Izniko keraminių plytelių pavilione, nes norint suprasti Izniko keraminių plytelių aukso amžių XVI amžiuje, svarbu iš pradžių apžiūrėti ankstesnį laikotarpį. Ministro kabineto duomenimis, paviljonas yra seniausias muziejų komplekso pastatas. Pagal prieigos vietoje esančią informacinę plokštelę, jį 1472 metais Topkapio rūmų kieme pastatė sultonas Mehmetas Užkariautojas.

Remiantis „TDV Islamo enciklopedija“, dviejų aukštų akmeninis pastatas yra suprojektuotas kaip kryžmaformis, su keturiais portikais, atsidarančiais į vidinį kiemą, ir tęsia tradiciją, atėjusią iš Vidurio Azijos turkų architektūros per Persiją į Anatoliją. Atidžiai apžiūrėkite didelį įėjimą. Fasadas ir interjeras yra apdengti turkio ir mėlynos spalvos keraminių plytelių, pagamintų mozaikos technika. Ant lanko esančios baltos spalvos keraminių plytelių raštai, naudojant kufišką raštą, kartoja frazę, išreiškiančią pasitikėjimą Kūrėju. Vidaus patalpose galima pamatyti šešiakampes keramines plyteles, o kai kuriose iš jų – auksu dekoruotus raštus. Atminkite šiuos paviršius, kad galėtumėte juos palyginti su vėlesniais, dengtais stiklo glazūra, kurie bus matomi likusios dienos metu.

Po 1737 m. gaisro prie paviljono buvo pridėtas kolonų portikas. Vėliau pastatas buvo naudojamas kaip muziejus, o šiandien jis yra dalis Archeologijos muziejų komplekso ir eksponuoja turkų keraminių plytelių ir keramikos kolekciją. Vitrinose esantys Izniko dirbiniai leidžia iš arti apžiūrėti keramines plyteles, kurios anksčiau būtų buvusios pakabintos aukštai, ant mečečių sienų. Atidžiai stebėkite spalvas, glazūros blizgesį ir teptuko linijas.

Ministerijos duomenimis, muziejus yra atviras kiekvieną dieną, o „Müzekart“ bilietas yra galiojantis. Naujausią darbo laiko grafiką ir bilietų informaciją rasite oficialioje svetainėje.

Šaltiniai: TDV Islamo enciklopedija; T.C. Kultūros ir turizmo ministerijos muziejų puslapis.

Nuo muziejų už kelių minučių pėsčiomis pasieksite Topkapio rūmų įėjimą. Šiuo maršrutu, vietoj to, kad apžiūrėtumėte rūmus iš viso, pasivaikščiokite palei izoliuotų plokščių eilę ir daugiausiai laiko skirkite ketvirtai kiemui, iš kurio atsiveria vaizdai į Golden Horną, Bosforo sąsiaurį ir Marmaro jūrą.

Pirmiausia apsilankykite Apipjaustymo kambaryje. Šis mažas pastatas, pastatytas sultono Ibrahimo laikais, apie 1640 metus, buvo skirtas princų apipjaustymo ceremonijoms. Ant fasado esančios penkios didelės arkų formos izoliuotų plokščių yra iš 1520–1530 metų; pagal „Vikipediją“, jos pirmą kartą buvo pagamintos naujamems sultono rezidencijai, o vėliau perkeltos čia. Ant plokščių yra vingiuotų muzikos instrumentų lapų, lotoso palmių, rozetų, paukščių ir mitinių gyvūnų figūrų, vadinamų „kilin“. Atidžiai apžiūrėkite šiuos mėlynai baltus paviršius, kuriuose dar nėra raudonos spalvos; piešinių subtilumas parodo, iš kur atsirado vėlesnis spalvotas stilius. Aplink įėjimą yra ankstesnių mėlynai baltų plokščių su geometriniais raštais, o viduje – izoliuotų plokščių, datuojamų nuo 15 iki 17 amžiaus.

Šalia esantis Bagdado paviljonas yra pastatas, kurį IV Muradui pastatė po 1638 metų ekspedicijos į Bagdadą, o baigtas 1639 metais. Pagal „Islamo enciklopediją“, iš aštuonkampio centrinio erdvės atsišakuriuoja keturi smailios arkos formos nišos. Spalvoto akmens apdaila fasaduose ir Izniko izoliuotų plokščių su granatų ir moliūgų lapų motyvais, kaip rašoma enciklopedijoje, yra vieni gražiausių klasikinių izoliuotų plokščių meno pavyzdžių. Viduje apžiūrėkite auksu padengtą židinio viršų ir izoliuotų plokščių juostas su paukščių motyvais.

Prieš apsilankydami, patikrinkite rūmų darbo valandas, bilietų kainas ir kitas sąlygas oficialiuose kanaluose. Geriausia atvykti ryte, dar prieš užpildant ketvirtą kiemą lankytojais.

Šaltiniai: „Islamo enciklopedija“ (Bagdado paviljonas); „Vikipedija“ (Apipjaustymo kambarys).

Išėję iš rūmų, pasivaikščiokite į pietus nuo Sultanahmeto, į kalvą, link Kadırga. Šis kelias užtruks apie dvidešimt minučių. Mečetas, pastatytas architekto Sinano pagal užsakymą sultono II Selimo dukrai İsmihan Sultan, o jo statybą finansavo didysis vizierius Sokollu Mehmed Paša, pagal įrašą, buvo baigtas 1571–1572 metais. Sinanas šiam pastatui, stovinčiam ant stačios pakalės, sugalvojo sprendimą: dviejų aukštų kiemas su parduotuvėmis apačioje ir aukštojoje mokyklos (medrese) patalpomis.

Mečeto planas yra šešiakampis, įrašytas į stačiakampį. 13 metrų skersmens kupolą laiko šeši atramos, o kampuose yra keturios mažos pusiau kupolo. "Türk Dünyası Vakfı" (TDV) Islamo enciklopedijoje šis planas yra apibūdintas kaip tobuleusia šešių atramų sistemos versija, kuri buvo bandoma nuo Edirnės "Üç Şerefeli" mečeto.

Užėjus į vidų, pirmiausia akys patraukia krypčio siena. Paviršiai tarp sienų atramų, pantifai ir kai kurios langų sritys yra apdengtos aukštos kokybės İznik keraminių plytelių. Mėlynos, raudonos ir žalios gėlių raštai derinami su baltomis "sülüs" raštais, esančiais tamsiai mėlynoje fone. Atkreipkite dėmesį, kad ir marmurinio minbaro kupolas yra apdengtas plytelėmis. Šaltiniai teigia, kad pagrindinių įėjimo durų, minbaro ir niche (mihrabo) viršuje yra akmenų fragmentai, atgabenti iš Mekos. Pagal TDV, tyrėjai šią dekoracijų ir erdvės harmoniją laiką ypatinga Osmanų architektūroje.

Apsilankykite ne maldos metu, išsivilkite batus. Moterys turėtų dėvėti galvos apdangalą, o pečiai ir kojos turėtų būti padengti. Niekada nelieskite plytelių, fotografuokite be blykstės ir būkite tylūs. Išeidami, nueikite iki artimiausios T1 stotelės ir į tramvajų, važiuojantį į vakarus, link Topkapı stotelės.

Šaltiniai: TDV Islamo enciklopedija; Vikipedija (Sokollu Mehmed Paša mečetas, Kadırga).

Nuvažiuokite T1 tramvajumi iki Topkapı stotelės ir išlipkite už tvirtovių sienų. Šalia Topkapı kapinių esantis mažas kompleksas (külliye) rodo 16-ojo amžiaus pabaigos keraminių plokščių, kurios yra panašios į kaimo mečetės dydžio. Mečetė buvo pastatyta 1592 metais. Komplekse, be mečetės, yra šulinys, du fontanai, kapinės, pastatas, kuris, manoma, buvo mokykla, ir fontanas, pastatytas 1819 metais Dervišo Mehmed Pašos. Seniausias kompleksą sudarantis elementas yra 1578 metų fontanas.

Apie kompleksą pastatęsį Takkeci Ibrahim Agą žinoma nedaug. Pasak legendos, jis atvyko į Bagdadą dėl sapno, o grįždamas savo namų rūsyje rado aukso, iš kurio pastatė mečetę. Teigiama, kad viduje esanti keraminių plokščių panelė su vynuogių paveikslėliu yra susijusi su šiuo sapnu.

Keturių sienų dalys, nuo grindų iki apatinės langų eilės, yra apstatytos keraminių plokščių. Dauguma plokščių sudaro vienuolika stačiakampių panelių, apribotų ornamentais. Be žalios, mėlynos, tamsiai mėlynos ir baltos spalvų, čia galima pamatyti ir koralinę raudoną spalvą, kuri pirmą kartą buvo naudojama Suleymanie mečetėje. Keraminės plokštės yra panašios į tokias, kurios yra Rüstem Paša, Piyale Paša ir Sokollu mečetėse, tiek techniniu, tiek dekoratyviniu požiūriu. Nustatyta, kad dalis vienos iš simetriškų plokščių yra Lizbono Gülbenkyan kolekcijoje. Taip pat pažvelkite į keramines nišas, spalvotų stiklų langus, marmurinę tribūną ir originalias duris. Pastatas buvo atnaujintas II Mahmudo laikais, o 2005 metais atliko didelį renovacijos darbų.

Kadangi tai yra maža kaimo mečetė, jos durys gali nebūti atviros kiekvieną valandą; geriausia atvykti šalia maldos laiko, tačiau maldos metu ne vaikščiokite viduje. Atsijunkite batus, uždenkite galvą ir būkite tylūs.

Šaltinis: Vikipedija (Takkeci Ibrahim Ağa Külliyesi); Kultūros inventorius.

Iš Topkapı važiuokite T1 tramvajumi iki Eminönü, tada pasivaikščiokite iki Tahtakale esančio Hasırcılar turgavietės. Rüstem Paşa mečetė, esanti turgavietės viduje, stovi ant aukštos terasos. Šią mečetę, pastatytą architekto Sinano, 1560-ųjų pradžioje pastatė sultono Kanuni anūkas ir didysis vizierius Rüstem Paşa. Parduotuvėlių po mečete nuoma buvo skirta finansuoti kompleksą, o į kiemą galima patekti siauromis laiptinėmis, einančiomis iš kiekvieno kampo.

Remiantis „TDV Islamo enciklopedija“, mečetė yra pirmasis Sinano aštuonkampės kupolo schemos pavyzdys ir užima svarbią vietą jo mečečių planavimo istorijoje. Tačiau šiame sustojime svarbiausia yra glazūra. Pagal enciklopediją, vidaus sienos ir architektūriniai elementai yra apdengti pažangiausiais to laikotarpio İznik glazūros darbais. Angliškos šaltiniai teigia, kad viduje ir išorėje naudojama apie 2300 glazūros elementų, kurių yra apie 80 skirtingų raštų.

Pirmiausia sustokite prie paskutinės maldos vietos. Pagal „TDV“, sieną puošiantis glazūros darbas, vaizduojantis gamtą, yra vienas gražiausių klasikinių glazūros darbų pavyzdžių. Viduje stebėkite, kaip raštai keičiasi ant sienų, ieškokite naujai İznik mieste naudojamos raudonos spalvos, kuri slypi tarp rožių pumpurų ir lotoso palmių. Ši raudona spalva parodo, kaip išsiplėtė spalvų gama po pirmųjų stotelių, kuriose vyravo mėlyna ir balta spalvos.

Kadangi mečetė yra turgavietės centre, čia visą dieną būna daug žmonių. Geriausia atvykti ne maldos metu. Išeidami iš mečetės, išimkite batelius, moterys turėtų užsidengti galvas, o pečiai ir keliai turėtų būti padengti. Negalima liesti glazūros ir fotografuoti be blykstės. Išėję iš mečetės, galite pasinaudoti autobusu arba taksi, kad patektumėte iš Eminönü į Kasımpaşa.

Šaltiniai: TDV Islamo enciklopedija; Vikipedija (Rüstem Pasha Mosque).

Maršruto paskutinis taškas yra Kasımpaša rajone, Haličo įlankos šiauriniame krante, buvusioje slėnyje, kuris kadaise buvo už miesto ribų. Pagal „TDV Islamo enciklopediją“, iki 20-ojo amžiaus vidurio šiame slėnyje nebuvo apgyvendinimo. Kapitanas Derya Piyale Paša pastatytą mečetę 1573 metais baigė statyti; angliškose šaltiniuose ji taip pat žinoma kaip „Tersane Camii“. „Vikipedijoje“ jos architektu nurodomas Mimar Sinanas, o „TDV“ to architekto nemini. Komplekse anksčiau buvo ir madrasa (islamo mokykla), dervišų vienuolynas, vaikų mokykla, fontanas, turgus ir pirtis; šiandien išliko tik mečetė ir mauzoliejus.

Ši statinys skiriasi nuo įprastų Sinano projektų, kuriuose būna didelė kupolas. Moterų patalpa (harim) dengiama šešiais maždaug 9 metrų skersmens kupolais, išdėstytais dviem eilėmis, ir supa dvi aukštų galerijos. Minaretas stovi ne kampe, o įėjimo fasado centre, toje pačioje ašyje su niche (taškas, į kurį nukreipti maldos), ir buvo rekonstruotas 19-ojo amžiaus viduryje.

Pirmiausia pažvelkite į niche. Pagal „TDV“, niche yra dviejų rėmelių, o pusės aštuonkampio nišos arka yra išpuošta keraminiais ornamentais, o aplink ją – Izniko keraminių plytelių, kuriose yra augalų kompozicijos. Tada pakelkite akis į sienų viršutinę dalį. Vakarų, pietų ir šiaurės sienose tęsiasi mėlynos spalvos juosta su baltais rašytiniais rašais, kurią sukūrė Ahmed Šemseddin Karahisari mokinys ir sūnus Hasan Čelebi. Netoliese esančiame aštuonkampio mauzoliejuje ilsisi Piyale Paša ir jo šeimos nariai.

Apsilankykite ne maldos metu, išsivilkite batus, moterys turėtų dėvėti galvos apdangalą, būkite tylūs. Šioje vietoje maršrutas baigiasi, parodydamas 16-ojo amžiaus išraiškingą rašymo ir spalvų tradiciją, kurią anksčiau matėte „Çinili Köşk“ (Keraminių plytelių rūmuose).

Šaltiniai: „TDV Islamo enciklopedija“; „Vikipedija“ (Piyale Paşa Camii; Piyale Pasha Mosque).