Pasivaikščiojimas iš Galatos į Tophanę, senojoje uosto apylinkėje.

Galata bokšto papėdėje, Bankų gatvei vedančioje gatvelėje, šie vingiuoti laiptai, vedantys žemyn, yra viena iš populiariausių Karaköy fotografuojamų vietų. Laipynės buvo pastatytos 19 amžiaus antroje pusėje, ją užsakė vienos iš svarbiausių Osmanų imperijos bankininkų šeimų – Kamondo – vadovas Abrahamas Salomonas Kamondo. Šaltiniai skiriasi dėl tikslios datos: kai kurie nurodo 1850-uosius, kiti – laikotarpį nuo 1870 iki 1880 metų.

Remiantis šaltiniais, laiptai turėjo dvi funkcijas. Jie trumpino kelią iš Kamondo namų iki bankų gatvės ir palengvino vaikų kelionę į netoliese esančią Austrijos mokyklą. Taigi, ši ištaigingoji konstrukcija iš esmės yra trumpoji kelio atkarpa, ir šiandien ji atlieka tą pačią funkciją – žmonės, keliaujantys tarp Karaköy ir Galatos, dažnai ja naudojasi.

Jos dizainas yra tarp neobaroko ir ankstyvojo art nouveau stilių. Vingiuotos linijos suteikia laiptams skulptūrišką išvaizdą, todėl geriausia jų formą įvertinti iš apačios esančios gatvės arba viršutinės platformos. Atkreipkite dėmesį į ornamentuotus turėklus ir šešiakampę laiptų formą; teigiama, kad ši forma buvo pasirinkta, kad vaikai, apsitaškę, nesubentų. Fotografas Henri Cartier-Bresson 1964 metais užfiksavo šiuos laiptus savo objektyve, ir nuo to laiko jie tapo vienu iš žinomiausių miesto simbolių.

Jei norite fotografuoti, pasirinkite ankstyvą ryto valandą, nes dienos bėgyje šis praėjimas tampa labai lankomas. Kadangi laiptai siauri, fotografuojant būkite dėmesingi einantiems aukštyn ir žemyn, ir nelaikykite ant laiptų ilgai. Pasiekę laiptų pabaigą, tiesiai išėsite į Bankų gatvę; vos keli žingsniai ir jau būsite prie SALT Galata.

Šaltinis: Vikipedija (Kamondo laiptai; Camondo Stairs).

Bankų gatvės senasis pavadinimas buvo Voyvoda gatvė; 17-ajame amžiuje Evliya Čelebi apie ją kalbėjo kaip apie "Voyvoda kelią". Osmanų imperijos paskutiniame etape ši gatvė buvo imperijos finansinis centras, o bankai ir draudimo bendrovės čia veikė iki 1990-ųjų. 1866 metais įkurta "Dersaadet Tahvilat Borsası" birža taip pat buvo šioje gatvėje, kol 1995 metais buvo perkelta į İstinye.

Šios gatvės įspūdingiausias pastatas yra Osmanų banko generalinio direktorato pastatas, kurį suprojektavo prancūzų Levanto architektas Alexandre Vallaury ir kuris buvo atidarytas 1992 metais. Pabandykite apžiūrėti pastatą iš abiejų pusių. Į gatvę atsukta fasada yra neoklasikinio stiliaus, su reljefais, ir atspindi solidų banko įvaizdį. Užpakalinis fasadas, atsuktas į Halič įlanką, yra su balkonais ir atspindi orientalistinę estetiką. Šis skirtumas tarp abiejų fasadų gali būti interpretuojamas kaip banko padėties išraiška tarp Rytų ir Vakarų.

Nuo 1992 iki 1999 metų pastatas buvo banko centras. Po atnaujinimo, kurį vadovavo Han Tümertekin, lapkričio mėnesį 2011 metais jis buvo atidarytas kaip "SALT Galata". Pirmiausia apsilankykite Osmanų banko muziejuje, kuris yra pirmame aukšte. Muziejus, įkurtas 2002 metais, yra pirmasis privačio banko įkurtas muziejus Turkijoje, ir jis yra įsikūręs tose pat patalpose, kur bankas pradėjo savo veiklą 1892 metais. Muziejuje eksponuojami banknotai, knygos, akcijos ir darbuotojų nuotraukos, kurie pasakoja banko istoriją iki 1933 metų. Pirmame aukšte esančiame skyriuje aprašomas generalinio direktorato pastato statybos procesas; dalį kolekcijos galima peržiūrėti internetu per "Google Arts & Culture".

Aukštesniuose aukštuose yra "SALT Araştırma" skaitymo salė, konferencijų salė ir kintančios parodos. Įėjimas yra nemokamas, tačiau pirmadieniais muziejus nedirba; aktualią informaciją apie darbo valandas rasite oficialioje svetainėje.

Šaltinis: "SALT" oficiali svetainė; Vikipedija (Bankalar Caddesi).

Einšteino gatvė iš gatvės, einant į vakarus, link Galatos teismo gatvės, iš siaurų gatvelių iškilęs minaretas – stačios formos, su smailiu kupolu. Jis nepanašus į jokį kitą Stambulo minaretą, nes jo istorija taip pat skiriasi nuo daugumos miesto mečečių. Pagal „TDV Islamo enciklopedijos“ duomenimis, šioje vietoje 14-ajame amžiuje dominikonų vienuolių buvo pastatyta didelė bažnyčia. Po užkariavimo, maždaug 1475 metais, sultonas Fatih Sultan Mehmed ją pavertė mečečiu ir įregistravo dokumentuose kaip „Galata mečetę“. 1492 metais, kai buvo sunaikinta „Beni Nasr“ valstybė, ispanų musulmonai, atvykę iš Andaluzijos, apsigyveno šioje vietovėje, todėl mečetė pradėta vadinti „Arabų mečečiu“.

Minaretas yra senosios varpų bokšto rekonstrukcija. Jo stačios formos ir trys langai primena Sirijoje esančių Emevių laikų minaretų. Viduje, kryptimi į Meką esantys gotikiniai skliautai yra aiškiausias viduramžių palikimas. Šioje konstrukcijoje susipina viduramžių, 18-ojo ir 20-ojo amžių elementai; pabandykite atskirti šiuos laikotarpius. 18-ajame amžiuje Saliha Sultan išplėtė ir atnaujino pastatą, o 1734–1735 metais prie jo pastatė fontaną. 1868–1869 metais Adile Sultan kieme pastatė cisterną ir fontaną. 1913–1919 metais, vykstant išsamaus renovavimo darbams, kuriuos organizavo Giritli Hasan Bey, buvo pakeistas stogas, prie įėjimo pridėtas arabų stiliaus portikas, o iš grindų iškelti italų kapinės buvo perkeltos į Stambulo archeologijos muziejus.

Šiandien „Arabų mečetė“ yra vietos bendruomenės maldos vieta. Planuokite savo vizitą ne maldos metu, atneškite su savimi šlepetes, kurias reikės išsimti prie įėjimo. Moterys turėtų padengti galvas, o visi turėtų dėvėti drabužius, kurie dengia pečius ir kelius. Viduje būkite tylūs, neperženginėkite maldinčiųjų, fotografuokite be blykstės ir ne trukdykite kitiems.

Šaltiniai: „TDV Islamo enciklopedija“; „Vikipedija“ (Arabų mečetė).

Karaköy rajone einant į rytus ir pasiekus Tophane aikštę, priešais esantis didelis kupolo statinys yra Kaptan-ı Derya Kılıç Ali Paša užsakytos kompleksinės statybos dalis, kurią suprojektavo Mimar Sinanas. Pagal įrašą, mečetė buvo baigta 1580 metais. Sinanas atliko šį projektą savo gyvenimo pabaigoje, būdamas devintajame dešimtmetyje. Kompleksas buvo pastatytas prie kranto, ant prieplaukos; šiandien, kai krantas buvo užpiltas, priešais mečetę stovi Galataporto pastatai.

Mečetės planas yra mažesnio masto „Hagia Sophia“ interpretacija. Pagrindinį kupolą, kurio skersmuo apie 12,70 metro, ašies kryptimi remia du pusiau kupolai. Įėjus, šį schemą galite pamatyti pažvelgę į lubas; vidus yra labiau vientisas ir subalansuotas, nei „Süleymaniye“ mečetės. Mihrabas yra įmontuotas į iškyšulį, o jo aplinka apdovanota Izniko dirbtuvių geriausiojo laikotarpio plytelėmis. Įėjimo įrašus ir mihrabo užrašus parašė Demircikulu Yusuf Efendi, kuris priklausė Karahisari raštininkų mokyklos paskutinei kartai.

Be mečetės, komplekse yra 17 kamerų turintis seminarijus, pirtis, Kılıç Ali Paša laidojimo mauzoliejus, vaikų mokykla ir fontanas. Mečetė ir mauzoliejus buvo atrestauruoti 2011 metais, o likusios dalys, įskaitant seminarą, – iki 2015 metų. Kapinėse yra kapų, tarp kurių yra ir admirolo Ateş Mehmed Paša kapas. Stovėdamas kieme ir stebėdamas, kaip mečetė, mauzoliejus ir pirtis remiasi viena kitai, lengviausia suprasti komplekso buvusią vietą prie jūros.

Atkreipkite dėmesį į maldos laiką, ypač penktadieniais, kai mečetė būna labai pilna. Batelius reikia išimti prie įėjimo, o moterys turi dėvėti galvos apdangalą. Tinka drabužiai, dengiantys pečius ir kelius, ramus elgesys ir fotografavimas be blykstės; neperženginėkite maldininkų.

Šaltiniai: TDV Islamo enciklopedija; Vikipedija (Kılıç Ali Paša mečetė; Kılıç Ali Paša kompleksas).

Šis hamamas, esantis netoli pagrindinio pastato, buvo vienas iš kompleksui priklausančių pajamų šaltinių. Pagal „TDV Islamo enciklopedijos“ duomenimis, jis buvo baigtas statyti 1583 m. vasarį. Šis uosto komplekso hamamas, pastatytas prie jūros pakrantės, tarnavo jūreiviams ir generavo pajamas fondui. Jis buvo suprojektuotas kaip vienas hamamas, be atskirų vyrų ir moterų erdvių.

Unikalus šio pastato bruožas yra jo vidinė erdvė. Ši šešiakampio plano erdvė turi šešis išlikusius arkų nišus, iš kurių keturi skirti vonioms, o du – vedantys į šalia esančias vėsinimo patalpas. Centre yra baseinas, o viršuje – vienintelis kupolas, leidžiantis šviesai į vidų. Sienos pastatytos naudojant akmenų ir plytų kombinaciją. Šimtametiais žemės drebėjimai ypač pažeidė kupolą, o pastatas ilgus metus buvo apleistas.

2005 metais pastatą įsigijusi Iren šeima pradėjo išsamią renovaciją. Architekto Cafer Bozkurt vadovaujama, maždaug septynias metais trukusi rekonstrukcija buvo baigta 2012 metais. Renovuojant buvo pašalintos vėsinimo patalpose vėliau įrengtos medinės persirengimo kabinos, atgaivinant Sinano sukurta atvira erdvė, o kupolas buvo atnaujintas naudojant tradicinius metodus. Už šį darbą 2016 metais buvo įteiktas Nacionalinis architektūros apdovanojimas, o 2017 metais – „Europa Nostra“ apdovanojimas.

Šiandien hamamas vėl veikia. Anksčiau skirtas tik vyrams, dabar jis atviras moterims ir vyrams skirtingais laikais. Jei norite apžiūrėti vidų, sužinokite darbo valandas ir sąlygas hamamo oficialioje interneto svetainėje. Jei tik einate pro šalį, galite pasigrožėti kupolu iš gatvės ir pamatyti, kaip Sinanas suprojektavo šią bažnyčios ir hamamo kombinaciją.

Šaltiniai: TDV Islamo enciklopedija; Europa Nostra; Vikipedija (Kılıç Ali Paşa Hamamı).

Išėję iš hamamo, pirmiausia sustokite prie Tophane fontano. Šis aikštės fontanas, pastatytas sultono Mahmudo I 1732 metais, yra kvadratinio plano, jo keturios pusės yra vienodos, o kampai apipjaustyti iki dviejų trečiųjų aukščio. Atidžiai apžiūrėkite fasaduose esančius akmeninius reljefus: vazonuose augančių vaisių medžių ir gėlių puokštelių, išdėstytų stačiakampių rėmuose, vaizdai. Kartu su kampuose esančiais ornamentais, fontanas yra tipiška klasikinio osmanų stiliaus perėjimo prie Vakarų dekoracijų pavyzdys, ir jis yra vienas iš didžiausių fontanų Stambule. Eilėraštį, aprašantį fontaną, parašė poetas Nafihi. Fontanas kadaise buvo prie jūros, vėliau buvo apstatytas žemės, o 2006 metais buvo išsamiai atnaujintas.

Šalia fontano, įrenginys su kupolu, nukreiptas į Boğazkesen, yra Tophane-i Amire. Po užkariavimo, sultonas Fatih Sultan Mehmed čia įkūrė gamyklą, kur buvo liejami kariuomenės ir laivyno patrankos. Pastatas buvo atnaujintas sultono Kanuni laikotarpiu, o 18-ajame amžiuje vėl buvo rekonstruotas; šaltinių duomenimis, dabartinė jo versija buvo pastatyta 1743 metais. 1843 metais, kai buvo įkurta geležies gamykla Zeytinburnu, o 1850 metais ji pradėjo veikti pilnu pajėgumu, patrankų liejimas palaipsniui buvo perkeltas iš čia.

1992 metais pastatas buvo perduotas Mimar Sinan Menų universitetui, o šiandien jame veikia Tophane-i Amire kultūros ir meno centras. Jame yra trys parodų salės: "Beş Kubbe" (Penki kupolai), "Tek Kubbe" (Vienas kupolas) ir "Sarnıçlar" (Cisternos). Jei yra paroda, užsukite į "Beş Kubbe" salę ir pabandykite pajusti pastato dydį, esant po kupolais, pavadintais taip. Prieš apsilankydami, patikrinkite universiteto pranešimus, nes parodų grafikas gali keistis. Net jei nėra parodos, galimybė iš karto pamatyti fontaną ir gamyklą rodo, kaip šalia pakrantės buvo įkurta pramonė, davusi savo pavadinimą šiam rajonui.

Šaltiniai: Mimar Sinan Menų universitetas; Kultūros inventorius; Vikipedija (Tophane-i Amire; Tophane fontanas).

Maršruto paskutinė stotelė – Nusretiye mečetė, esanti vos šalia Tophane tramvajų stotelės. Ji buvo pastatyta visiškai kita stiliumi nei ankstesnės stotelės, po dviejų su puse amžiaus. Pagal „TDV Islamo enciklopedijos“ duomenimis, II Mahmudo užsakymu pastatyta mečetė buvo pradėta statyti 1823 m. birželį, po didelio gaisro, ir baigta 1826 m. balandžio 8 d. Jos architektas buvo Krikor Amira Kalfa iš Balyanų šeimos. Pavadinimas reiškia „pergalė“ ir yra susijęs su II Mahmudo sprendimu panaikinti Janicierių korpusą.

Žvelgiant iš išorės, pirmasis dalykas, kuris atkreipia dėmesį, yra du neįprasto siaurumo minaretai. Mečetė yra puiki statinys, kuriame dera Europos baroko ir klasicizmo stiliai. Palyginkite jos fasado dekoracijas su Kılıç Ali Paša mečetės, esančios vos keli šimtai metrų atstumu, paprastesne forma; per kelias minutes pamatysite, kaip Osmanų architektūra perėjo nuo 16-ojo amžiaus klasikinės kalbos į 19-ojo amžiaus vakarietiškosios tendencijos. Imperatoriaus lankytis skirtas kambarys taip pat yra šios konstrukcijos dalis.

Interjere esančios ornamentinės detalės dažniau naudojasi vakarietišką dekoraciją, o ne tradiciniais turkiškais motyvais. Pažvelkite į kupolą; čia įprastos rašytinės juostos vietą užima augaliniai ornamentai, o tai yra naujoviška detalė to laikmečiui. Rašytinėje programoje yra įvairių laikotarpio žymiausių kaligrafų darbų. Priešais mečetę buvo įrengta laikrodžių bokštas ir fontanas; tačiau 20-ojo amžiaus miesto pokyčiai pakeitė aplinką, o šios konstrukcijos buvo perkeltos į kitas vietas.

Šiandien mečetė yra atvira lankytojams. Geriausia ją aplankyti ne maldos metu. Atėję, išsivilkite batus, moterys turėtų dėvėti galvos apdangalą, o kūnas turėtų būti apdengtas. Būkite tylūs viduje. Išėję, galite lengvai pasiekti Kabataš arba Eminönü tramvajumi.

Šaltiniai: „TDV Islamo enciklopedija“; „Vikipedija“ (Nusretiye Camii).