Nuo Ulus İşhan pastato iki Atakule bokšto: Ankara modernizmas.

Iš Ulus metro stoties išėjus, kairėje matosi žemi pastatai, o už jų iškilęs stačiakampis pastatas – Ulus İşhanı. Pensijų fondo administracija 1952 m. rugpjūčio 10 d. iki 1953 m. vasario 9 d. surengė konkursą tiek pastato, tiek aikštės įrengimui; pirmąją vietą laimėjo Orhan Bozkurt, Orhan Bolak ir Gazanfer Beken. Statybos prasidėjo 1955 m.; žemi pastatai, orientuoti į kiemus, buvo atidaryti 1960 m., o aukštas pastatas – 1963 m. Kompleksas susideda iš septynių pastatų, išdėtų aplink du kiemus; aliuminio langai, didelės stiklinės paviršiai ir griežtos stačiakampės formos yra vieni iš ankstyviausių tarptautinio modernizmo pavyzdžių Turkijoje. Kultūros inventoriuje rašoma, kad šis pastatas yra Ankaros atitikmuo Stambulo Hilton viešbučiui. Būtent šis konkurso projektas pavertė Ulus aikštę tikrąja aikšte, kartu su 1927 m. pastatytu Pergalės paminklu.

Šiandien aukštame pastate įsikūrusi Jaunimo ir sporto valdyba, o žemi pastatai veikia kaip turgus. Pasivaikščiokite kiemais ir stebėkite, kaip pastatai atsiveria vienas kitam, bei į aikštę orientuoto fasado parduotuvių eilę. Norėdami visiškai apžiūrėti bokštą, perėikite į kitą aikštės pusę. Kitame bulvaro kampe, 1967 m. konkurso pagrindu Semrai ir Orhan Dikeliai, o 1981 m. baigtas 100-mečio turgus; jis buvo uždarytas 2020 m., o 2022–2023 m. nugriautas. Vienas iš trijų modernių turgų, supančių Ulus aikštę, dabar nebeliko; todėl Ulus İşhanı yra ne tik pastatas, bet ir likęs moderniosios aikštės sluoksnio liudijimas. Apsilankykite ryte, kai turgus dar neužsiėmęs, ir ramiai pasivaikščiokite kiemais, stebėdami pastatų formas be žmonių minios. Šiaurės rytinėje aikštės pusėje yra Sümerbank pastatas, pastatytas 1938 m., atspindintis ankstesnės kartos akmeninės architektūros stilių; palyginkite abu stilius vienu žvilgsniu.

Šaltiniai: Kultūros inventorius; Vikipedija (Ulus İş Hanı, 100. Yıl Çarşısı, Sümerbank Genel Müdürlük Binası).

Norėdami pasiekti „Sıhhiye“ metro stotelę arba pasivaikštoti bulvaru, užsukite į Turkijos istorijos institutą, kuris yra Kızılay gatvėje, 1 numeriu, tiesiai už bulvaro. Turgut Cansever ir Ertur Yener pradėjo projektą 1951 metais; spausdinimo pastatas buvo baigtas 1955 metais, o pagrindinio pastato projektas baigtas 1961 metais. Statybos prasidėjo 1962 metais ir buvo baigtos 1966 metais, o institutas įsikėlė 1967 metais. 1980 metais pastatas laimėjo Ağa Khan architektūros apdovanojimą. Komisija jį apibūdino kaip teigiamą žingsnį link architektūrinės raiškos, kuri sujungia modernias statybos technologijas su tradiciniais konceptais ir principais. Aprašant apdovanojimų archyve, pastato širdis yra trys aukštus siekiantis vidinis kiemas, apšviestas iš viršaus, kuris primena Osmanų imperijos mokyklų vidinę struktūrą, o visos pagrindinės funkcijos yra išdėstytos aplink šį kiemą. Aliuminio langai naudojami kartu su medinėmis grotelėmis, kurios kontroliuoja šviesą, pabrėždamos kiemo viešą pobūdį ir aplinkinių patalpų uždarą charakterį. Išorinis fasadas, pagamintas iš Ankaros akmens, suteikia pastatui solidų vaizdą.

Pirmame aukšte yra konferencijų salė ir knygų sandėlis, o aukštesniuose aukštuose – biblioteka, skaitymo salės ir biurai. Biblioteka buvo įkurta kartu su institutu 1931 metais ir yra specializuota turkų istorijos biblioteka. Ja gali naudotis dėstytojai, magistrantai ir nepriklausomi tyrinėtojai. Studentams, norintiems naudotis biblioteka, reikia pateikti rekomendaciją, o knygos negali būti išsinuomojamos. Jei nesate tyrinėtojas, galite apžiūrėti pastatą iš Kızılay gatvės ir per viešą kiemą, esantį tarp spausdinimo pastato ir pagrindinio pastato. Atkreipkite dėmesį į medinių grotelių ritmą ir akmens masę. Po kai kurių pakeitimų, kurie neatitiko pastato charakterio, 2014 metais pastatas buvo įtrauktas į saugomų objektų sąrašą ir atlikta restauracija. Canseverio pastatas, skirtingai nuo šioje vietoje esančių stiklo ir aliuminio blokų, rodo modernizmo kitą kryptį: tai kelias, kuriame naujos technologijos susijungia su vietinėmis medžiagomis ir kiemų tradicijomis.

Šaltiniai: Ağa Khan Award for Architecture; Kültür Envanteri; AYK (TTK Library); GZT; ttk.gov.tr.

Kai atvykstate į Kızılay aikštę, bulvaro rytinėje pusėje, adresu Atatürk Bulvarı 117, iškilęs stiklinis pastatas – Emek İşhanı; nuo 2015 metų oficialus pavadinimas yra Kahramanlar İş Merkezi. Šį pastatą suprojektavo Enver Tokay ir İlhan Tayman, o statybos inžinerinius skaičiavimus atliko Yusuf Berdan. Jis buvo pastatytas kaip pelningas turtas pensijų fondui. Vikipedijoje nurodoma, kad statybos vyko 1959–1965 metais, o „Ankara miestą formavę architektai“ projektas buvo pradėtas 1958 metais. Pastatas yra 24 aukštų ir 76 metrų aukščio; užbaigtas, jis buvo aukščiausias pastatas mieste ir laikomas pirmuoju Turkijos dangoraižiu, taip pat pirmą kartą panaudota stiklinė fasado konstrukcija. Įkvėpimo šaltiniai yra aiškūs: Niujorko Lever House ir Jungtinių Tautų sekretoriatas – tai plonas, stačiakampio formos bokštas, pastatytas ant žemos bazės. Bazę ir bokšto siaurą fasadą, nukreiptą į bulvarą, galite matyti iš visos perspektyvos, stovėdami prie Güvenpark.

2006 m. kovo 8 d. pastatas buvo parduotas per privatizavimo procesą, o 2015 m. buvo pakeistas pavadinimas. Kadangi tai yra privati nuosavybė, į jį negalima įeiti, o fasadą galima stebėti iš šalies. Tai vienas iš penkiųdešimties didelių pastatų, kuriuos Turkijos inžinierių asociacija įtraukė į savo sąrašą. Tokay's kiti projektai Ankaros mieste tęsia tą pačią stilistiką: 1955 m. – politikos mokslų fakulteto papildomas pastatas, 1958 m. – valstybinės vandens ūkio generalinio direktorato pastatas, kurį jis projektavo kartu su Behruz Çinici ir Teoman Doruk. Kızılay aikštės 1930-ųjų metų planas, sukurtas Jansen, numatė žemus, su sodais apstatytus pastatus. Emek İşhanı pirmą kartą įnešė vertikalumą į tą aikštę ir nustatė visų vėlesnių aukštų pastatų mastelį. Pažvelkite, kaip plonas ir tvarkingas atrodo bokštas tarp eismo ir reklamų; geriausias vaizdas – tai platus kadras, kuriame išryškėja Güvenpark medžiai.

Šaltiniai: „Ankara miestą formavę architektai“, Vikipedija (Kahramanlar İş Merkezi), Wikipedia (Kahramanlar Business Center).

Iš bulvaro pasukite į pietus, link Ministro Pirmininko kabineto. Tiesiai priešais Parlamentą stovi didelis pastatas, išsikišęs į bulvarą – „Büyük Ankara“ viešbutis. Šį viešbutį, kurį finansavo pensijų fondas, 1960 metais suprojektavo šveicaras Marc Joseph Saugey ir turkas Yüksel Okan. Statybos vyko nuo 1960 iki 1966 metų; inžinerinius darbus atliko „S.E.H.E.G.“ įmonė, o statybą – „Emek İnşaat“. Viešbutyje yra 22 aukštai ir trys požemiai, jo aukštis – 67,66 metro, o jame yra 194 kambariai. Nuo atidarymo 1966 metais iki 1986 metų jis buvo vienintelis penkių žvaigždučių viešbutis Ankaroje. „Vikipedija“ jį apibūdina kaip vieną svarbiausių 1960-ųjų Turkijos architektūros pavyzdžių ir vieną pagrindinių modernizmo įgyvendinimų šalyje. Originalus fasadas buvo išsiskiriantis dėl aliuminio saulės apsaugų; dėka atvirkštinės sijos sistemos, jis atrodė be sijų ir švarus.

2005 metais viešbutis buvo privatizuotas ir atnaujintas; profesinės organizacijos protestavo prieš vidaus erdvių pertvarkymą ir saulės apsaugų pakeitimą mėlynu metaliniu fasadu. Pastatas buvo atidarytas iš naujo 2009 metais ir iki šiol veikia kaip viešbutis; išorėje matomas, kadangi yra apgyvendinimo įstaiga. Žvelgiant iš šaligatvio, prisiminkite 1960-ųjų nuotraukas: matomas atnaujintas fasadas, tačiau pastato nestandartinė geometrija ir jo atraminiai elementai atspindi Saugey ir Okan projektą. Šis kampas, kurio vienoje pusėje yra Parlamento fasadas iš travertino akmens, o kitoje – viešbučio stiklinis ir metalinis fasadas, yra vienintelė vieta, kur galima į vieną kadrą įamžinti abu pastatus. Šis kampas, kuriame šalia vienas kitas stovi 1938 metais konkurse laimėtas pastatas ir 1960 metais suprojektuotas pastatas, puikiai iliustruoja, kaip per dvidešimt metų pasikeitė architektūra Ankaroje.

Šaltiniai: GZT Mimari; Vikipedija (Büyük Ankara Oteli, III. TBMM Binası).

Iš Kızılay stotelės persėskite į Ankaray traukinį ir išlipkite stotelėje „Anadolu“ (Anıtkabir). Iš čia pakilę į kalną, galėsite pasiekti Anıtkabir. Šis maršrutas prasideda nuo Anıtkabir: 1941–1942 metais surengtame tarptautiniame konkurse dalyvavo 49 projektai iš įvairių šalių. Buvo pasirinktas Emin Onat ir Orhan Arda projektas, o po kelių pakeitimų 1944 m. spalio 9 d. buvo pradėti statybos. Statybos baigtos 1953 m. spalį, o kompleksas atidarytas 1953 m. lapkričio 10 d. Tai monumentali Antrojo nacionalinio architektūros stiliaus išraiška: kompleksas, atspindintis Anatolijos Hititų, Selčukų ir Osmanų laikų sluoksnius, pastatytas iš akmens, simetriškas ir solidus. 262 metrų ilgio „Aslanlı Yol“ (Liūtų takas) abiejose pusėse yra 24 liūtai, kurie simbolizuoja Oguzų klanus; dešimt bokštų supa ceremonijų aikštę; Šlovės salėje yra simbolinė sarkofagas, o po juo, aštuonkampėje kapinėse, yra Atatürko palaikai. Iš 750 000 kvadratinių metrų ploto 630 000 kvadratinių metrų užima Taikos parkas.

Kai perskaitysite apie kitas šio maršruto stoteles, pastebėsite, kaip greitai keitėsi architektūros stilius 1950-ųjų viduryje: kai buvo baigtas statyti Anıtkabir 1953 metais, jau buvo baigtas „Ulus İşhanı“ konkurso rezultatas, o po dvejų metų prasidėjo statybos, kuriose buvo naudojamas aliuminis ir stiklas. Tarp monumentalaus akmens ir fasado buvo vos keli metai. Lėtai vaikščiokite „Aslanlı Yol“ taku, atkreipkite dėmesį į akmens sujungimus, bokštų proporcijas ir ceremonijų aikštės apdailą, nes šioje trasoje pats monumentas ir akmens darbai yra svarbiausi. Pasiekę ceremonijų aikštę, apsisukite ir pažvelkite į miestą; Anıtkabir išdėstymas ant kalno taip pat yra projekto dalis. Lankymo laikas priklauso nuo sezono, todėl patikrinkite anitkabir.tsk.tr. Skirkite laiko ir muziejui.

Šaltiniai: anitkabir.tsk.tr; Vikipedija (Anıtkabir).

Iš Kızılay kryptimi važiuokite EGO autobusų linijomis, kurios eina Čankaya kryptimi, ir išlipkite Čankaya gatvėje. Bokštas yra Čankaya ir Cinnah gatvių sankryžoje, šalia Botanikos parko. Atakule bokštą, kurį suprojektavo Ragipas Bulučas, pastatė 1986–1989 metais, o jį atidarė 1989 metų 13-ąją dieną, minint Ankaros, kaip sostinės, 66-ąsias metines. Bokšto pavadinimas yra sudarytas iš žodžių „Ata“ (turkų kalba reiškia „tėvas“) ir „kule“ (bokštas). 125 metrų aukščio bokštas buvo pastatytas virš pirmojo prekybos centro Ankaroje, o jo viršuje buvo sukama platforma ir apžvalgos terasa, kurios apšvietimą suprojektavo Nergiz Arifoğlu. Netrukus jis tapo miesto simboliu; 1980-ųjų pabaigoje Ankara savo vaizdinį suformavo būtent šiuo bokštu. Šiame maršrute svarbiausia yra pats bokštas ir apžvalgos terasa: galite pasiekti jį dviem stikliniais liftais, o iš terasos atsiveria Ankaros panorama ir vaizdas į bulvarą, kuriuo keliavote. Išeikite maždaug už pusvalandžio iki saulės nusileidimo; taip galėsite išvysti tiek dienos siluetą, tiek akimirką, kai miesto lempos užsidega. Norėdami sužinoti apie apžvalgos terasos darbo valandų ir įėjimo sąlygų, apsilankykite tinklalapyje atakule.com.tr. Kai žiūrite į bokštą, pagalvokite apie klausimą, kurį „Arkitera“ uždėjo, kai 2014 metais prasidėjo rekonstrukcija: kaip naujasis pastatas kalbės su senaisiu bokštu? Atsakymą galite pamatyti šiandien, einant gatve.

Šaltiniai: Arkitera; A Tasarım; atakule.com.tr; Vikipedija (Atakule).