Nuo Termessos miesto iki Karain, o iš ten – prie Düdeno ir Kurşunlu krioklių.

Nuo Antalijos–Korkuteli kelio 24 kilometro žymėjimo pasukite į kairę specialiu keliu, vedančiu į Güllük kalno šlaitą. Kelias eina per 1970 metų lapkričio 3 dieną įsteigtą Güllük kalno–Termessos nacionalinį parką, o senovinių statinių liekanos yra tarp miškų. Senovinio miesto žymiai žemesnėse vietose, netoli Yenicekahve, prasideda helenistinė siena, kuri tęsiasi iki kalno viršūnės. Palikite automobilį viršuje esančioje stovėjimo aikštelėje ir likusį kelią eikite pėsčiomis. Atkreipkite dėmesį, kad tai bus labiau kalno žygis nei miesto apžiūra; takas akmeningas, vietomis staigus ir nereguliarus, todėl skirkite ne mažiau trijų valandų. Iš stovėjimo aikštelės einant taku, dešinėje pamatysite imperatoriaus Hadriano laikų, joniškosios architektūros šventyklos laiptus ir monumentalų įėjimą. Toliau einant, peržengsite nuolydžio sienas ir vandens šaltinius; kairėje pusėje išlikusi pirmojo aukšto dalis rodo gimnaziją. Šiame pastate, susidedančiame iš daugybės patalpų ir salių, pietvakariuose išsidėsiančioje kolonadinėje gatvėje išsidės parduotuvės. Einant, atkreipkite dėmesį į grindyse esančius atviri drenažo kanalus; miesto inžinerijos išmanymą geriausiai atskleidžia būtent tokios detalės. Pasiekus lygumą, pakilimas baigiasi, o kairėje, šalia miškų stebėjimo tako, prasideda vieta, kurioje išsidės miesto oficialūs pastatai. Pirmoji lygumoje esanti liekana yra agora; vakaruose esanti, dorinės architektūros stoa, remiantis „Kültür Portalı“ informacija, buvo pastatyta II Atalo laikais, tarp 159 ir 138 m. pr. Kr. Agoros rytuose, į šlaitą įtaisytas teatras – vieta, kurioje verta trumpiausiai ilsėtis. Helenistinio teatro sėdimosios eilės padalytos į dvi dalis diazoma; viršuje yra aštuonios, o apačioje – šešiolika eilių. „Vikipedija“ teigia, kad jo talpa yra nuo keturių iki penkių tūkstančių žmonių. Užlipkite į viršutines eiles ir pasėdėkite, grožėdamiesi Antalijos įlankos panorama, į kurią orientuotas teatras. Apie 100 metrų į pietus nuo teatro stovi pastato liekanos, išlikusios iki stogo lygio – tai buvo tarybos pastatas. Remiantis „Vikipedijos“ informacija, šis pastatas, datuojamas I amžiumi pr. Kr., turėjo 25 metrų pločio arką, o viduje galėjo til Eikite ir stebėkite aplinką; nacionaliniame parke gyvena tokios rūšys kaip elniai, kalnų avys ir ereliai. Gülük Dagı-Termessos nacionalinis parkas, dėl savo gamtos ir kultūros vertybių, nuo 2000 metų yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo laukiančių objektų sąrašą. Grįžtant, atsargiai nusileiskite taku, nes akmenys gali slysti po kojomis, o nuovargis nusileidžiant jaučiasi labiau. Naujausią lankymo grafiką patikrinkite „Müze Kart“ svetainėje ir būtinai pasirūpinkite, kad turėtumėte daug vandens. Grįžę į stovėjimo aikštelę, važiuokite ta pačia privažiavimo kelio atkarpa iki pagrindinio kelio ir iš ten pasukite link Karaino, kuris yra senojojo Antalijos-Burduro kelio pusėje. Šaltinis: Kultūros portalas; Kultūros paveldo ir muziejų generalinis direktoratas; Vikipedija.

Iš Termessos pasukite link senojo Antalijos–Burduro kelio; Karain yra Döşemealtı miesto Yağca apylinkose, maždžią 5–6 kilometrus nuo šio kelio. „Kültür Portalı“ rodo, kad uola yra 30 kilometrų šiaurės vakaruose nuo Antalijos. Palikite automobilį lankytojų zonoje; uola yra 150 metrų nuo travertino lygumos, o jos aukštis virš jūros lygio – 430–450 metrų. Norėdami pasiekti įėjimą, turite įveikti 470 laiptelių. Po ryto pasivaikščiojimo kojos gali būti pavargusios, todėl neskubėkite, darykite pertraukas. Žengdami aukštyn, pažvelkite atgal; travertino lyguma, esanti priešais uolą, atsivers po jūsų kojomis. Vasarą, kai saulė yra aukštai, šie laipteliai gali būti varginantys, todėl nepamirškite pasiimti vandens ir kepurę iš lankytojų zonos. Į savo planą įtraukite Karain muziejų, esantį netoli uolos. Čia eksponuojami rasti artefaktai, o dalis jų – Antalijos muziejuje. Jei galėsite apsilankyti muziejuje prieš einant į uolą, geriau suprasite, ką matysite viduje. Pagal „Müze Kart“ informaciją, rasti daiktai apima akmeninius ir kaulinius įrankius, karoliukus bei gyvūnų, tokių kaip raganai, drambliai ir hipopotamai, liekanas. Prieš įeidami į uolą, pažvelkite į jos fasadą ir išorines sienas. Čia rasite graikų kalbos įrašus ir nišas – tai yra akivaizdžiausi požymiai, rodantys, kad uola buvo naudojama ir klasikinėje epochoje. Karain susiformavo dėl kreidos uolienos, datuojamos kreidos laikotarpiu, erozijos. 1946 metais uolą atrado ir pradėjo tyrinėti Kılıç Kökten, kuris nustatė, kad ji susideda iš trijų uolėtų ertmių, sujungtų siaurais tuneliais. „Vikipedija“ teigia, kad Karain yra didžiausia Turkijoje uola, kurioje gyveno žmonės. Nebūkite archeologinėse vietovėse viduje ir laikykitės saugos nurodymų; uola nuo 1997 metų yra saugoma kaip archeologinis objektas. Tyrinėjimai vyksta nuolat nuo 1946 metų; „Vikipedija“ nurodo pagrindinius etapus: 1946–1958, 1967–1973 ir 1985–2008. Šie darbai atskleidė apie vienuolikos metrų storio kultūrinį sluoksnį uolos viduje. Sluoksniai atspindi gyvenimą, prasidedantį nuo ankstyvojo akmens amžiaus Muziejo kortelės svetainėje nurodoma, kad archeologinė vieta yra atvira kiekvieną savaitės dieną, tačiau darbo valandos gali skirtis priklausomai nuo sezono, todėl patikslintą informaciją patariama patikrinti toje pačioje svetainėje. Iš požemio grįžkite ta pačia laiptinė, sugrįžkite prie automobilio ir vykdykite link Antalijos, į Kepezą, kuris yra miesto šiaurės rytuose, bei į Yukarı Düden. Šaltiniai: Kultūros portalas; Antalijos provincijos kultūros ir turizmo departamentas; Muziejų kortelė; Kultūros paveldo ir muziejų generalinis direktoratas; Vikipedija.

Trečioji dienos stotelė – Aukštutinis Düden šaltinis, esantis Kepez rajone, Düdenbaşı apylinkėse; šaltinis kai kuriais šaltiniais vadinamas ir Aleksandro šaltiniu. "Kültür Portalı" svetainėje nurodyta adresas yra Düdenbaşı gatvė, 21-oji gatvė, Kepez. Žemesnis Düden šaltinis, esantis Muratpaša rajone, netoli Lara, yra atskira vieta ir nėra įtrauktas į šį maršrutą. Planuodami kelionę, būkite atsargūs ir nesupainykite šių dviejų šaltinių, nes jie yra skirtinguose miesto rajonuose.

Šaltinį maitinantis Düden upelis, pagal Antalijos kultūros paveldo inventoriaus duomenimis, prasideda Kırkgöz-Pınarbaşı šaltiniuose. Jis teka požeminiais tuneliais kalkakmenio sluoksniuose, o vėliau vėl išnyksta paviršiuje, Düdenbaşı apylinkėse. Šio požeminio kelio ilgis skirtinguose šaltiniuose nurodomas skirtingai; "Kültür Portalı" svetainėje teigiama, kad jis yra 14 kilometrų, o inventoriuje – 21 kilometras. Inventoriuje šie požeminiai tuneliai vadinami "düden", o upelis ir šaltinis pavadinimą gavę nuo šio žodžio. Pasak "Kültür Portalı" svetainės, šioje vietoje kas sekundę iš paviršiaus išteka ne mažiau kaip 10 kubinių metrų vandens, o vidutinis vandens srautas yra 15-16 kubinių metrų per sekundę.

Ši teritorija 1970-1972 metais buvo įrengta kaip poilsio ir pikniko vieta valstybinės vandens ūkio 13-osios valdybos. Atvykę, eikite takais, klausydami vandens garsą, ir pasieksite šaltinį. Vienas įspūdingiausių dalykų šalia šaltinio yra natūrali ola. Galite pereiti per olos tuneliais ir stebėti, kaip vanduo teka už olos. Šioje vietoje grindys gali būti drėgnos ir slidžios, todėl ženkite atsargiai ir apsaugokite savo telefoną ar fotoaparatą nuo vandens lašelių. Po to, kai pamatysite šaltinį iš priekio, apsvarstykite galimybę pamatyti jį iš už jo, pro vandens uždangą – tai yra pagrindinis šios vietos patirtis.

Pasak legendos, 334-333 metais prieš Kristų, kai Makedonijos karalius Aleksandras Didysis užkariavo Pamfiliją, jis sustojo šioje vietoje ir leido savo kariams, atgabentiems iš Aspendozo kaip duoklę, gerti vandenį. Ši istorija, kuri vyksta tais pačiais metais, kai vykdomas puolimas, kurį minėjome Termessose, jungia dvi dienos dalis. Šaltinio aplinka yra įrengta su takais ir

Šiandienos paskutinė stotelė – Kurşunlu šlapių parkas, esantis Aksu rajone. Parkas yra 22 kilometrai nuo Antalijos. Jam pasiekti, išvažiavę iš Antalijos į Aksu keliu, pasukite šiaurėn ties Soğucaksu tiltu ir važiuokite dar 7 kilometrus. Parkas priklauso Žemės ūkio ir miškų ministerijos 6-ojo regiono valdymui. Šlapių ir pikniko zonos užima 33 hektarų plotą. Pagrindinis šlapių yra 18 metrų aukščio; vanduo teka per septynis telkinius, kurie sujungti mažais šlapių, maždaug 2 kilometrų ilgio kanjone.

Pastatykite automobilį automobilių stovėjimo aikštelėje ir eikite pažintiniu taku; takas nuves jus prie šlapių, prie telkinių, per tiltus ir į apžvalgos aikštelę. Žemės ūkio ir miškų ministerijos 6-asis regiono valdymas rekomenduoja aplankyti šlapius, telkiniuose augančias lelijas, senąją vėjo malūną ir apžvalgos aikštelę. Taip pat rekomenduojama nusifotografuoti priešais šlapius. Praeidami per tiltus, paieškokite lelijų vandenyje. Pažintinio tako duomenimis, senajai vėjo malūno yra apie 200 metų. Prie telkinių žemė gali būti drėgna ir slidži, todėl būkite atsargūs, ypač su vaikais.

Kanjono sienose galite pamatyti ir geologinius šio regiono bruožus. Pagal Žemės ūkio ir miškų ministerijos 6-ojo regiono valdymą, čia galima pastebėti Kurşunlu formaciją, susidedančią iš raudono-rudos, pilko-žalsvos spalvos kvarcito, žvyro ir molio. Virš šių sluoksnių yra Antalijos travertinai, kuriuos galite rasti daugelyje Antalijos vietose. Miškus daugiausia sudaro raudonmedžiai; prie vandens auga ąžuolai, lauramedžiai, aglejanuolės ir laukinės alyvos, o žemiau – mėlynės, kiaulės ir avietės. Parke ir jo apylinkėse yra 261 augalų rūšis, priklausanti 67 šeimoms, iš kurių 14 yra endeminės.

Gyvūnija taip pat yra įvairi; Žemės ūkio ir miškų ministerijos 6-asis regiono valdymas praneša, kad parke aptikta 88 paukščių rūšys, 22 žinduoliai, 12 roplių, 3 amfibijos ir 3 žuvų rūšys. Telkiniuose gyvena karpiai ir vandens šamamai, o miške – laukiniai kiauliai, lapės ir voverės. Dalį paukščių rūšių galima pamatyti visus metus,