Nuo Sapancos iki Taraklio, nuo ežero iki krioklio, nuo tilto iki viešbučių.

Sapancos rajono centre esančioje pakrantėje, einančioje prie ežero, prasideda šis maršrutas. Rajono kultūros ir turizmo departamentas šią pakrantę apibūdina kaip pėsčiųjų taką, einantį tiesiai prie ežero. Palikite automobilį centre ir pradėkite kelionę pakrante. Šio maršruto pagrindinis tikslas – iš arti ir ramioje atmosferoje apžiūrėti ežerą. Ankstyvais rytais ežero paviršius dažnai būna ramus, o priešingoje pakrantėje esantys miškai atsispindi vandenyje. Sustokite pakrantėje ir pabandykite suvokti ežero dydį. Ežeras išryškėja išilgai rytų-vakarų ašies, jo ilgis yra apie šešiolika kilometrų, o plotis – apie penki kilometrai. Ežero paviršius yra trisdešimt tris metrus virš jūros lygio. Pagal Turkijos Vikipediją, jo giliausia vieta yra šešiasdešimt vienas metras, o vidutinis gylis – trisdešimt šeši metrai. Anglų kalbos straipsnyje nurodomas didžiausias gylis – penkiasdešimt du metrai. Žinant, kad ežeras yra tektoninėje įduboje, lengviau suprasti jo kraštovaizdį. Ši įduba, esanti tarp pietuose iškilusių Samanlı kalnų ir šiaurinėse vietovėse esančių žemų kalvų, išlaiko ežerą ilgu ir siauru. Keliaudami pakrante, atkreipkite dėmesį į vandens lygį. Remiantis matavimais, vandens lygis pavasarį ir vasarą kyla, o rudenį – mažėja. Skirtumas tarp šių lygių dažniausiai būna nuo septyniasdešimt iki devyniasdešimt centimetrų. Jei atvyksite rudenį, galbūt pastebėsite, kad pakrantė atsitraukė. Aplink ežerą pastebėta šešiasdešimt devyni paukščių rūšys. Daugiausia rūšių galima pastebėti balandžio mėnesį, o žiemą rūšių skaičius mažėja, tačiau individų skaičius didėja. Priartėdami prie pakrantės esančių nendrių, būkite tylūs ir, jei turite, imkite įrenginį, leidžiantį stebėti iš tolo. Evliya Čelebi aprašė šį ežerą, pagyrė su valtimis vežamus krovinius bei saldžiųjų vandenų žuvį, tokią kaip upėtaka ir karpis. Keliautojas trumpai apibūdina vandenį: „Vanduo yra labai grynas ir skaidrus“. Ši informacija yra svarbi ir šiandien, nes ežeras aprūpina didžiąją dalį Sakarya miesto geriamu vandeniu. Todėl čia ypač svarbu nepalikti šiukšlių pakrantėje ir neįmesti nieko į vandenį. Užbaigę kel

Doğançay šlapias yra Geyve rajono, Maksudiye kaimo teritorijoje, o pagal „tr“ vikipediją, jis yra apie dešimt kilometrų nuo Sakarya-Bilecik D-650 kelio. Atsiskyrus nuo pagrindinio kelio, jis siaurėja ir pasirodo daugiau posūkių. Rajono kultūros ir turizmo departamentas nurodo, kad kelio plotis leidžia pravažiuoti tik dviem automobiliams ir didesniems transporto priemonėms gali būti sunkumų. Šaltiniai skirtingai aprašo kelio paviršių: departamentas teigia, kad visas kelias yra asfaltuotas, o „Kültür Portalı“ ir „Vikipedija“ nurodo, kad paskutiniai du kilometrai yra žemių keliu. Todėl, jei lyja, važiuokite lėčiau ir būkite atsargūs paskutiniame ruože. Žiemą paskutiniai kelio kilometrai gali būti padengti sniegu, tačiau kitais metų laikais prieiga yra lengva. Palikite savo automobilį toje vietoje, kur prasideda pasivaikščiojimas, ir patikrinkite savo avalynę. Iki šlapio galima pasiekti žemiu taku, einančiu per lazdyno sodus. Šlapias yra upės lovoje, maždaug tris šimtus metrų žemiau pradinės vietos. Pasak departamento, įėjimas ir išėjimas užtrunka apie keturiasdešimt minučių. Neskubėkite nusileidami, nes didžiausias iššūkis yra įkalnė grįžtant. Einant taku, tarp lazdyno šakų, pradėsite matyti slėnio stačias šlaitus. Savivaldybės turizmo brošiūra aprašo, kad šlapias susideda iš penkių laiptelių, esančių per upę, ir kad vanduo putojančiomis bangomis išsilieja į upės lovą. Kai pasieksite apačią, pirmiausia pasižvalgykite iš tolo, o tada pabandykite atskirti atskirus laiptelius. Vandens kiekis priklauso nuo sezono, todėl pavasarį šlapias turėtų būti daug didesnis. Šlapias paprastai yra vėsioje vietoje, todėl net vasarą gali būti naudinga turėti lengvą viršutinę aprangą. Nestatykite kojų ant drėgnų akmenų ir nepritarkite per daug prie vandens fotografuojant. Skirtingi šaltiniai pateikia skirtingus duomenis apie aukštį: „Vikipedija“ nurodo apie keturis šimtus metrų, departamentas – keturis šimtus penkiasdešimt metrų, o „Kültür Portalı“ – šešis šimtus metrų. 2013 m. gegužės 13 d. ši teritorija buvo paskelbta maždaug keturių hektarų gamtos parku. „Kültür Portalı“ nurodo, kad kelias iki šlapio taip pat naudojamas kaip pėsčiųjų takas. Pagal brošiūrą, prie šlapio yra vietų, kur galima reng

II. Bayezidas tiltas yra tarp Alifuatpašos ir Geyvės, per Sakarijos upę, ir iki šiol yra atviras eismui. Pastatykite savo automobilį saugioje vietoje prie tilto pradžioje ir pirmiausia pažvelkite į tiltą iš kranto. Norint pamatyti visą tiltą, reikia šiek tiek atsitraukti nuo upės kranto, nes didžioji jo dalis tęsiasi į sausumos pusę. Kultūros portale rašoma, kad tiltas pastatytas ant keturiolikos atramų, iš kurių tik keturios yra upėje. Alifuatpašos pusėje išdėstyti devyni maži apvalūs arkos, o virš upės – didelės smailios arkos. Centrinės atramos forma primena karsto akmenį. Atidžiai pažvelkite į atramas. Šalia jų, vandens tekėjimo kryptimi, yra trikampiai, o priešinga kryptimi – penkakampiai įlinkimai, kurie buvo sukurti, kad apsaugotų atramas nuo srovės. Tame pačiame šaltinyje rašoma, kad dvi arkos buvo sugriautos ir suremontuotos naudojant metalines detales. Šią remonto žymę lengva pastebėti, pažvelgus į tiltą iš apačios. Šaltiniai skirtingai nurodo matmenis. Kultūros portale nurodoma, kad tilto ilgis yra 150 metrų, o plotis – 5,6 metro; „Wikipedia“ teigia, kad ilgis yra 196,5 metro, o arkų skaičius – 15. Ieškodami informacijos apie tiltą, ieškokite įrašų. Pagal šaltinius, pagrindinis įrašas yra ant akmeninės dalies, esančios tilto Geyvės gale, ir datuojamas 1495-1496 metais. Pažvelkite į puošybą, supančią įrašą. Kultūros portale teigiama, kad šiame apvalkale yra „Hatai“ stiliaus ornamentai, sudaryti iš rumilinių ir šakinių šakų, kurie atspindi XV amžiaus pabaigos dekoravimo principus. Tiltą suprojektavo ir pastatė Fakir Abdullah. Pagal savivaldybės brošiūroje pateikta informacija, tiltas buvo svarbus kelio taškas, jungiantį Stambulą ir Bagdadą. Žinoma, kad Respublikos laikotarpiu po pagrindiniu tiltu buvo įrengtas plieninis rėmas, o tiltas buvo remontuotas du kartus; „Wikipedia“ nurodo, kad paskutinis remontas buvo atliktas 1949 metais. Pažvelkite į mažą salelę, esančią šalia tilto, nes ten yra Bizantijos laikų tilto likučiai. Jei norite pereiti per tiltą pėsčiomis, atminkite, kad šaligatvis yra siauras ir per jį važiuoja automobilių. Šalia tilto yra Kuvayı Milliye ir Ali Fuat Cebesoy muziejus, atidarytas 1989 metais; jo pirmasis aukštas skirtas Kuvayı Milliye laikotarpiui, o an

Taraklı yra miestelis, įsikūręs Hıdırlık Tepesi ir Hisar Tepesi šlaituose bei tarp šių dviejų kalvų esančioje slėnyje. Atvykus į miestelį, palikite automobilį prie centro ir toliau keliaukite pėsčiomis, nes gatvės siauros ir stačios. Jums greitai pasimatys, kad oras slėnyje yra vėsesnis, nes miesto centras yra apie 444 metrus aukštesnis negu jūros lygis. Pirmiausia, pakilkite į Hisar Tepesi, kad galėtumėte apžiūrėti miestelį iš aukštai. Pagal savivaldybės informaciją, kalvos viršuje yra du vandens rezervuarai, datuojami nuo 2000 m. pr. Kr. iki 1000 m. pr. Kr. Taip pat nurodoma, kad kalvos teritorijoje vyksta kasinėjimai, todėl neįeikite į kasinėjimo zonas ir laikykitės nurodymų. Žvelgiant iš kalvos, matysis, kaip upė, tekanti iš Göynük, skiria slėnį į dvi dalis, o namai išsidėstę ant šlaitų tarsi laiptai. Toliau nusileiskite į senas gatves. Gatvės išklotos akmenimis, o tarp jų yra poilsio akmenys, skirti krovinį vežantiems žmonėms. Dažniausiai namai yra trijų aukštų, o kai kurių namų amžius viršija tris šimtmečius. Pagal savivaldybės brošiūroje pateiktą informaciją, miestelyje yra daugiau nei šimtas saugomų namų ir rezidencijų, kurių amžius siekia nuo dviejų iki trijų šimtmečių. Daugumoje šių namų gyvena žmonės, todėl neįeikite į kiemus ir nežiūrėkite į duris, fotografuokite iš gatvės. Toliau nueikite iki Yusufbey Mahallesi, kur stovi ąžuolinis medis. Teigiama, kad šis medis yra apie 700 metų senumo, ir tai yra miesto simbolis. Šalia medžio yra senovinis fontanas. Medis anksčiau buvo apšaudytas, tačiau išvengė didelės žalos. Po medžio esanti poilsio zona yra puiki vieta pasilikti prieš tęsiant kelionę. Miesto centre esanti Yunus Paşa mečetė yra istorinis pastatas, datuojamas 1517 m., o žmonės ją vadina "Kurşunlu" dėl švino dangčiu apdengto kupolo. Pasakojama, kad anksčiau šio pastato šildymui buvo naudojama garų, išvedžiamų iš netoliese esančio osmanų laikų vonios. Miestelyje yra ir istorinis "Taraklı Bağdat Yolu" kelio atšaka, kurioje būdavo nakvoti karavanai. Tai taip pat yra svarbus miesto pastatas. Brošiūroje taip pat minimas istorinis Orhan Gazi turgus, kuriame galite apžiūrėti miesto amatus. Taraklı pavadinimas yra kilęs Šaltiniai: Taraklı savivaldybė, „Taraklı lankytinos vietos“; Sakarya regiono kultūros ir turizmo departamentas, „Taraklı ir jo namai“; GoTürkiye, „Atraskite Sakarą“; Sakarya didmiesčio savivaldybės turizmo brošiūra, 2025 m.; Vikipedija, „Taraklı“.