Nuo pakrantės esančio pastato iki Sinano tiltelio.

Yeşilköy švyturys – tai istorinis švyturys, esantis Marmaro jūroje ir nukreiptas į Stambulo sąsiaurį. Pagal „Vikipediją“, laivai naudoja jį nustatydami savo maršrutus į sąsiaurį. Švyturys buvo pastatytas 1856 metais prancūziškos kilmės Mišelio pašos. Kadangi iki 1926 metų Yeşilköy buvo vadinamas Ayastefanos, švyturys pirmiausia buvo vadinamas tuo pačiu pavadinimu, o vėliau – pagal rajono naują pavadinimą. Šalia 23 metrų aukščio bokštas yra gyvenamasis pastatas, o pastatas buvo atnaujintas tris kartus – nuo 1945 iki 1988 metų. „Vikipedijoje“ taip pat rašoma, kad Krymo karo metu čia apsigyvenę prancūzai pastatė vieną iš trijų Stambulo švyturių.

Švyturys stovi Yeşilköy kyšulyje, ir, nes tai yra veikiantis navigacijos pastatas, jį galima pamatyti iš išorės, vaikštant pakrantėje. Skirkite šiek tiek laiko, nes pati Yeşilköy yra verta apsilankymo. Šis rajonas XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje buvo mėgstama poilsio vieta turtingų Stambulo šeimų, ir iki šiol galima pamatyti įspūdingus medinius Art Nouveau stiliaus namus. Čia 1878 metais buvo pasirašyta Ayastefanos sutartis, kuri užfiksavo Osmanų-Rusijos karo rezultatus. Pasak legendos, Yeşilköy pavadinimą rajonui pasiūlė Halitas Ziya Ušaklıgil.

Yeşilköy turi jachtų prieplauką, kur iš kurios vasaros mėnesiais plaukia laivai į salas, taip pat smėlinius paplūdimius. Pasivaikščiokite pakrantėje ir apžiūrėkite švyturį iš skirtingų kampų, o tada apsilankykite aviacijos muziejuje; jie yra labai arti vienas kito.

Šaltinis: „Vikipedija“.

Stambulo Oro Pajėgų muziejus yra įsikūręs Yeškėjuje, šalia karinės oro uosto. Ši vieta yra reikšminga, nes pirmasis miesto oro uostas, pavadintas Yeškėjaus oro aikštelė, buvo atidarytas čia 1912 metais, o muziejaus istorijoje Yeškėja yra minimas kaip vieta, kur buvo įkurta pirmoji oro pajėgų dalis. Pirmoji Turkijos oro pajėgų muziejus buvo atidaryta 1971 m. gegužės 15 d. Izmyre, tačiau dėl netinkamos lokacijos buvo perkelta į Yeškėją. Pastato statybos prasidėjo 1977 metais, baigtos 1983 metais, o muziejus lankytojams buvo atidarytas 1985 m. spalio 16 d.

Muziejaus plotas yra 65 000 kvadratinių metrų, iš kurių 2 365 kvadratiniai metrai yra uždaroje erdvėje, o 12 000 kvadratinių metrų – atviroje ekspozicijoje. Hangare ir atviroje erdvėje galima apžiūrėti įvairius Turkijos oro pajėgų naudojamus lėktuvus ir sraigtasparnius. Atminimo salėje eksponuojami daiktai, priklausę asmenims, palikusiems svarbų pėdsaką aviacijos istorijoje, variklių skyriuje – varikliai iš sraigtasparnių ir reaktyvinių lėktuvų, o uniformų salėje – Osmanų aviacijos pilotų ir šių laikų pilotų uniformų pavyzdžiai. Atviroje erdvėje ieškokite 1943 m. JAV pagaminto „Skytrain“ transportinio lėktuvo; pagal „Vikipediją“, šio tipo 110 lėktuvų buvo įsigyta Turkijos oro pajėgoms nuo 1946 iki 1998 metų. 1970 m. Vokietijoje pagamintas „Dornier Do 28“ transportinis lėktuvas taip pat yra vienas iš rečiau sutinkamų pavyzdžių.

Dėl didelio atviro ploto čia lengvai praleidžiate pusantro valandos; saulėtomis dienomis rekomenduojama dėvėti kepurę ir turėti vandens, o vėjuotomis – vėjo apykaklę. Kadangi muziejus priklauso oro pajėgoms ir yra šalia karinės oro uosto, prieš apsilankant patikrinkite lankymo dienas ir valandas bei įėjimo sąlygas. Jei atvykstate su vaikais, kartu skaitykite šalia lėktuvų esančius informacinius ženklus; palyginimas, kada buvo naudojami įvairūs lėktuvai, gali tapti smagiu žaidimu.

Šaltinis: „Vikipedija“.

Florya Atatürko jūrų rezidencija stovi apie 70 metrų nuo kranto, ant į jūros dugną įstatytų polių, ir yra sujungta su sausuma mediniu prieplauka. Atatürko susidomėjimas šiuo regionu paskatino Stambulo savivaldybę pavedusi architektui Seyfi Arkanui suprojektuoti rezidenciją. Ji buvo baigta statyti 1935 metais ir rugpjūčio 14 dieną padovanojama Atatürko. Tai yra vienas iš ankstyvosios Turkijos respublikos architektūros simbolių, o anglų kalbos „Wikipedia“ puslapyje ji apibūdinama Bauhaus stiliumi. Jame yra priėmimo salė, miegamieji, vonios kambarys ir biblioteka.

Atatürkas trejus metus naudojo šią rezidenciją kaip vasaros darbo kabinetą, ypač ilgai čia praleido 1936 m. birželio ir liepos mėnesiais, o paskutinį kartą ją aplankė 1938 m. gegužės 28 d. Pasakojama, kad, gyvenant Dolmabahçe, jis dažnai atvykdavo čia motorlaiviu ir kartu su žmonėmis maudydavosi jūroje. Vėlesniais metais ši rezidencija tapo ir kitų Turkijos prezidentų vasaros rezidencija. 1988 m. rugsėjo 6 d. ji buvo perduota Turkijos parlamento Nacionalinių rūmų departamentui ir atnaujinta, paverčiant ją muziejumi.

Prieš apsilankant, patikrinkite, ar muziejus yra atviras lankytojams ir kokios yra lankymo dienos. Net jei muziejus nedirba, galima iš kranto stebėti prieplauką ir rezidencijos ryšį su jūros. Seyfi Arkano paprastos, horizontalios linijos iš tolo atrodo dar geriau. Šalia rezidencijos yra parkas, vadinamas „Florya Atatürk Kent Ormanı“, kuris yra atviras visuomenei. Po apsilankymo rezidencijoje, trumpa pasivaikščiojimas po medžiais bus puikus pasirinkimas. „Marmaray“ traukinių stotis yra apie 500 metrų atstumu.

Šaltinis: Wikipedia.

Küçükçekmece ežeras iš tikrųjų yra lagūna. Jis atskirtas nuo jūros plitės smėlio ir žvyro juosta, einančia palei pakrantę. Rytiniame gale esantis kanalas išleidžia perteklinį ežero vandenį į Marmarą, o potvynių metu jūros vanduo patenka į ežerą. Dėl to ežero vanduo yra šiek tiek sūrus. Pagal „Vikipediją“, ežero pavadinimas kilo nuo mažų valčių, kurios buvo traukiamos rankomis, kad būtų galima perplaukti, kai nėra tilto – tai yra „çekmece“ (traukiklis).

Tiltas yra ant šio kanalo, vietoje, kur eina pagrindinis kelias, jungiantis Stambulą su Rumelija. Pagal „Islamo enciklopediją“, Romos laikais čia tikriausiai buvo medinis tiltas; VI amžiuje, po žemės drebėjimų, imperatorius Justinijanas pastatė tiltą su akmeniniu arkiniu elementu. Fatih Sultanas Mehmetas atnaujino tiltą 1455 metais. Pagal Evliya Čelebį, dabartinio tilto statybos prasidėjo Kanuni laikotarpiu ir buvo baigtos II Selimo laikais. Dėl architekto informacijos šaltiniai yra atsargūs: tiltas nefigūruoja Mimar Sinano darbų sąraše, o Orhan Bozkurt, tyrinėjęs Sinano tiltus, teigia, kad jis gali būti priklausęs Acem Ali, kuris buvo vyresnis architektas už Sinaną. Vakarų šaltiniai jį vadina „Ponte Piccolo“, t. y. mažu tiltu, lyginant su tiltu Büyükçekmece.

Tiltas yra 210 metrų ilgio, 7,60 metro pločio, o didžiausia arkos išilginė dalis yra 10 metrų. Pirmąjį pasaulinį karą išplėtus ir išlygintas, jis daugiausia prarado savo originalią formą. Vis dėlto, verta sustoti ir pasigrožėti fontanu prie tilto, aplink esančiomis žvejybos valtelėmis ir pačiu ežero vaizdu. Manoma, kad ežero šiaurvakarinėje pakrantėje esančios liekanos gali priklausyti Bathonea miestui, kurio pavadinimas minimas archeologijos šaltiniuose.

Šaltiniai: „Islamo enciklopedija“; „Vikipedija“.

Kanuni Sultono Suleimano tiltas, esančiame Didžiojoje Čekmece miestelyje, yra vienas svarbiausių Osmanų imperijos inžinerijos paminklų, kaip teigiama „TDV Islamo enciklopedijoje“. Pagal šį šaltinį, senesnis Romos tiltas buvo įrengtas pelkėtoje vietovėje, šiauriau, ir buvo pažeistas potvynių. Architektas Sinanas suprojektavo ilgesnį tiltą, kuris buvo pastatytas pietinėje, stabilioje vietoje, apimdamas visą pelkėtą plotą, o ne trumpą tiltą su šaligatviais. Kiekvienam tiltelio pilonui buvo pagamintos didelės konstrukcijos, į kurias buvo įstatytos atramos, o tada viskas buvo sujungta lydiniu.

Statybos prasidėjo Kanunio įsakymu, tačiau kai sultonas mirė Zigetvaro ekspedicijoje, tiltą užbaigė jo sūnus, sultonas Selimas II. Inskrypcijose nurodyta, kad tiltas buvo baigtas 975 metais (1567-1568 metais). Tiltas susideda iš keturių skirtingo ilgio dalių, sujungtų dirbtinėmis salelėmis; jo bendras ilgis yra apie 636 metrai, plotis – šiek tiek daugiau nei 7 metrai, o jame yra 28 atramos. Savivaldybė pažymi, kad toks plotis leidžia dviem karavanams važiuoti šalia vienas kito. Manoma, kad tarp dalių esančios atviros erdvės skirtos tam, kad potvynio vandenys galėtų laisvai tekėti, nepažeisdami tilto.

Apsilankę, ieškokite dviejų dalykų. Ant didžiausios arkos yra sėdimosios vietos. Ant vienos iš dalių esančiose inscrypcijų paviljonuose yra arabų ir turkų kalbos inscrypcijos. Šalia turkų kalbos inscrypcijos esanti frazė „amel-i Yusuf b. Abdullah“ yra vienintelė žinoma Sinano parašas viename iš jo kūrinių, teigia „TDV“. Šiuo metu pagrindinis transportas eina šalia esančiu moderniu tiltu, o istorinis tiltas yra išlikęs gana geros būklės.

Šaltiniai: „TDV Islamo enciklopedija“, Didžiosios Čekmece savivaldybė, Vikipedija.

Tilto įėjimo vietoje esančioje nedidelėje istorinėje zonoje stovi trys pastatai. Didžekmece karavanserajus, dar žinomas kaip Kuršunlu Han, pavadinimą gavo iš savo švino dengto stogo. Pagal Didžekmece savivaldybės istorinių vietų puslapyje pateiktai informacijai, karavanserajus, pastatytas 1566 metais, yra uždaras, be vidinio kiemo. Jo sienos yra sudedamos iš vieno eilės akmenų ir dviejų eilutės plytų. Centrinėje erdvėje buvo laikomi gyvūnai ir kroviniai, o šalia sienų, kuriose buvo įmontuoti židiniai ir nišos, keliautojai ilsėdavosi ir miegodavo. Pagal „Vikipediją“, toje pačioje vietoje anksčiau, Fatih laikotarpiu, buvo buvęs kitas karavanserajus. Dabartinis pastatas, pagal Turkijos religinių fondų valdybos duomenims, yra Sinano kūrinys, o 1965–1966 metais jį atrestauravo Turkijos religinių fondų valdyba. 1659 metais Evliya Čelebi, keliaudamas į Bosniją, apsistojo šiame karavanserajuje. Karavanserajus buvo vienas iš sustojimo punktų Rumeliu vedančiu keliu, o šiandien jame vyksta kultūriniai ir meniniai renginiai.

Šalia karavanserajaus stovi Sokullu Mehmet Paša mečetė, iš kurios šiandien likusi tik minarė, vartai ir žema siena. Ši mečetė, pastatyta apie 1567 metus sultono Kanuni sadrazmui Sokullu Mehmet Pašai, išsiskiria savo minarės, pagamintos iš vientisos akmens, pagal savivaldybės ir „Vikipedijos“ duomenims. Šalia esantis sultono Suleimano fontanas taip pat datuojamas 1566 metais. Jis pagamintas iš balto marmoro, yra 6 metrų aukščio ir susideda iš trijų arkų, kurių viršuje yra fontanai, su aštriomis, arkiniu stiliumi dekoruotomis nišomis.

Norėdami sužinoti apie karavanserajaus renginių programą, apsilankykite Didžekmece savivaldybės kultūros ir meno puslapyje. Prieš išvykdami, dar kartą pažvelkite į tilto galą ir į ežerą. Šimtus metų karavanai, keliaudami Rumeliu, čia sustodavo.

Šaltiniai: Didžekmece savivaldybė; „Vikipedija“.