
Nuo Kebano pakrantės iki Munzuro kalnų.
Prisijunk, kad galėtum pažymėti ir įvertinti
Šis maršrutas apkeliauja Tunceli miestą nuo pietų iki šiaurės, seigant vandens taką. Pagal miesto administracijos geografijos skyriaus informacija, miesto teritorija pakyla nuo pietų į šiaurę ir nuo vakarų į rytus; pietuose yra Keban užtvankos ežeras, o šiaurėje ir šiaurės vakaruose – Munzur kalnai, kurie apibrėžia miesto natūralias ribas. Maršrutas jungia šiuos du taškus. Pirmoji stotelė – Pertek pilis ir ežero panorama. Pagal Kultūros portalą, Pertek pilis, pastatyta ant kalvos prie Murato upės, šiandien yra ant salos, nes jos teritorija buvo apsemta dėl Keban užtvankos. Pilies statybos data nėra tiksliai žinoma, tačiau žinoma, kad ji buvo atnaujinta Osmanų imperijos laikotarpiu. Kadangi informacija apie kelionę į salą ir lankymą nėra, ši stotelė yra skirta pilies apžiūrai iš kranto, o informaciją reikėtų patikrinti miesto administracijoje. Miesto administracija rašo, kad Pertek buvo gyvas kultūros ir meno centras Selčukų ir Osmanų laikais, ir kad mieste buvo kompleksas, susidedantis iš pilies, karavanserajaus, vonių, mokyklos ir virtuvės. Antroji stotelė – Tunceli muziejus, esantis miesto centre. Šis pastatas, pastatytas kaip kazarmos, vėliau naudojamas kaip būstinė, buvo atnaujintas ir paverstas muziejumi. Muziejų įtraukėme į antrąją vietą, kad galėtumėte sužinoti daugiau apie regiono archeologiją, etnografiją ir gamtą prieš apsilankydami parke ir kalnuose. Laimingoje oro sąlygose, muziejuje praleidžiama apie dvi valandas. Trečia stotelė – Munzur slėnio nacionalinis parkas. Pagal miesto administracijos informaciją, parkas prasideda 8 kilometrų nuo miesto centro ir tęsiasi slėniu į Munzur kalnus. Čia svarbu stebėti medžius, upelius ir šlaitus, taip pat atpažinti augalų ir gyvūnų rūšis. Ketvirta stotelė – Munzur kalnai. Šis tekstas apima tik Tunceli dalį kalnų. Aukščiausias miesto taškas yra Akbaba kalnas, kurio aukštis siekia 3463 metrus. Kalnai yra daugelio upių, tokių kaip Munzur, Pülümür ir Tahar, šaltinių. Šios upės galiausiai įteka į Keban užtvankos ežerą, kuris yra pirmoji maršruto stotelė. Taigi, maršrutas sudaro ratą. Didžiausias malonumas – stebėti, kaip aukštis didėja, klimatas keičiasi ir vanduo teka. Maršrutas apima istorijos aspektą pilies ir muziejaus lankymu, o gamtos – parke ir kalnuose. Praktiniai patarimai. Atstumai tarp stotelių ir kelion Šaltiniai:
- Kultūros portalas, Pertek pilis, https://www.kulturportali.gov.tr/turkiye/tunceli/gezilecekyer/pertek-kalesi
- Tunceli regiono kultūros ir turizmo valdyba, Pertek, https://tunceli.ktb.gov.tr/TR-57258/pertek.html
- Kultūros portalas, Tunceli muziejus, https://www.kulturportali.gov.tr/turkiye/tunceli/gezilecekyer/tunceli-muzesi
- KVMGM, Tunceli muziejaus valdyba, https://kvmgm.ktb.gov.tr/TR-281504/tunceli-muze-mudurlugu.html
- Tunceli regiono kultūros ir turizmo valdyba, Munzur slėnio nacionalinis parkas, https://tunceli.ktb.gov.tr/TR-57342/munzur-vadisi-milli-parki.html
- Tunceli regiono kultūros ir turizmo valdyba, Geografija, https://tunceli.ktb.gov.tr/TR-57260/cografya.html
- Tunceli regiono kultūros ir turizmo valdyba, Ežerai, https://tunceli.ktb.gov.tr/TR-57341/goller.html
Maršruto stotelės

Pertek pilis.
Rota prasideda Pertek mieste, kuris yra Tunceli provincijos pakrantėje, prie Kebano užtvankos ežero. Ši stotelė skirta ne apžiūrai iš vidaus, o tam, kad būtų galima apžiūrėti pilį iš tolo ir sužinoti apie lankymo sąlygas. Kultūros portale rašoma, kad pilis buvo pastatyta kalvos šlaite, prie Murato upės, ir dėl užtvankos ežero šiandien ji yra ant salos. Todėl neturėtumėte manyti, kad į pilį galima nueiti pėsčiomis. Informacija apie kelionę į salą ir lankymo sąlygas nėra pateikiama oficialiame puslapyje. Prieš kelionę būtinai patikrinkite naujausią informaciją Tunceli provincijos kultūros ir turizmo departamente. Užklauskite, ar yra vietų, iš kurių pilį galima matyti iš kranto, ar galima patekti į salą, ir ar yra sezoninių apribojimų. Gavę patvirtinimą, vykstate į Pertek miesto centrą. Departamento informacija rodo, kad miesto centras yra 52 kilometrai nuo Pertek. Kadangi Pertek yra apsuptas Kebano užtvankos ežero iš rytų ir pietų, jis atrodo tarsi pusiasalis. Šio kraštovaizdžio supratimas yra svarbus, norint suprasti pilį, nes šių dienų salos išvaizda yra rezultatas ežero susidarymo. Stovėdami prie kranto, pirmiausia pažvelkite į vandens liniją, o tada į kalvos siluetą. Šaltiniai aprašo pilį kaip konstrukciją, sudarytą iš dviejų sienų. Taip pat rašoma, kad tarp sienų yra pastato likučiai, tačiau ar juos pavyks pamatyti iš tolo, priklauso nuo jūsų buvimo vietos. Čia gali būti naudingas teleskopas arba telefono priartinimas. Pilies pietinėje pusėje tarp akmenų yra įmontuoti raudoni, tvirti plytos ir mėlyni keramikos elementai. Jei turėsite galimybę apžiūrėti pilį iš arčiau, būtent šie elementai turėtų būti pirmieji, į kuriuos atkreipiate dėmesį. Pilies statybos data nėra tiksliai žinoma; šaltiniai teigia, tik kad ji buvo atnaujinta Osmanų laikotarpiu. Jei kur nors matote konkrečią datą, išsiaiškinkite, iš kur ji. Departamento informacija teigia, kad dauguma miesto istorinių objektų neša Mengüçlü ir Osmanų imperijos palikimą. Toje pačioje puslapyje yra minima ir Sağman pilis; jei norite apsilankyti, kreipkitės į departamentą. Miestui taip pat yra priskiriamas legendinis pasakojimas. Pasak departamento, paukščio statula, pastatyta ant pilies, simbolizavo gausą ir klestėjimą, ir buvo vadinama "Pirtek", o vėliau miesto pavadinimas tapo "Pertek". Departamento informacija pabrėžia, kad pavasario mėnesiais ežero mėlynos ir žalios spal

Tunceli muziejus.
Antrasis sustojimo punktas – Tunceli muziejus, esantis miesto centre. Tai labiausiai nuo oro sąlygų nepriklausantis maršruto punktas. Muziejus yra Moğultay rajone, Ali Demir gatvėje. Pagal oficialią informaciją, jis lankytojams atidarytas nuo 2020 m. gruodžio 24 d. Prieš apsilankant, patikrinkite darbo valandas ir įėjimo mokestį muziejaus svetainėje: muze.gov.tr, konkrečiai Tunceli muziejaus puslapyje. Prieš įeidami, pažvelkite į pastato išorę. Pastatas yra kvadratinio plano ir pastatytas vokiečių architektūros stiliumi. Šiaurinė pusė yra trijų aukštų, o kitos – dviejų. Pastato pagrindas buvo padėtas 1935 metais, o statybos baigtos 1937 metais. Jis yra pripažintas ankstyvosios Respublikos laikotarpio statiniu. Pagal „Kültür Portalı“ informaciją, tai buvo pirmasis didelis statinys, pastatytas miesto centre. Iš pradžių pastatas buvo naudojamas kaip karinis barakas, vėliau – tarnautojų būstas. 2015 metais jis buvo perduotas ministerijai muziejaus reikmėms ir atnaujintas, tapdamas muziejumi. Atkreipkite dėmesį į šią istoriją, apžiūrint aukštus ir kiemą, nes muziejus yra buvusio karinio objekto atnaujinimas. Kiemas yra 1800 kvadratinių metrų ploto ir skirtas rengti koncertus, teatro pasirodymus ir kitus renginius. Patikrinkite muziejaus svetainėje, ar tą dieną vyks kažkas iš renginių. Viduje yra šeši salės, kuriose eksponatai pateikiami chronologine tvarka, pradedant nuo priešistorinio laikotarpio ir baigiant šių dienų informaciniais tekstais, iliustracijomis, dioramomis ir rekonstrukcijomis. Kolekcija susideda iš archeologijos ir monetų, etnografijos, tradicinių žemės ūkio ir augalų bei gyvūnų, tikėjimo kultūros, akmeninių dirbinių ir ankstyvosios Respublikos laikotarpio eksponatų. Pradėkite nuo archeologijos ir monetų skyriaus, nes tai padės lengviau sekti istorijos eigą. Monetos yra mažos, todėl lėtai apžiūrėkite vitrinas ir perskaitykite etiketes. Etnografijos skyriuje apžiūrėkite vietos kasdienio gyvenimo daiktus, kartu su tekstais, aprašiančiais jų naudojimą. Žemės ūkio ir augalų bei gyvūnų salė yra puiki vieta pasiruošti kitam sustojimo punktui. Čia galite rasti informaciją apie augalų ir gyvūnų pavadinimus, kurie bus minimi parke. Tikėjimo kultūros salė yra pavadintas skyrius; pakaks perskaityti muziejaus pačių tekstus, kad sužinotumėte apie jo turinį. Akmen

Munzur slėnio nacionalinis parkas.
Trečia stotelė – Munzur slėnio nacionalinis parkas. Pagal provincijos administracijos duomenimis, parkas prasideda 8 kilometrų atstumu nuo Tunceli miesto centro ir tęsiasi slėniu iki Munzur kalnų. 1971 metais šiame 42 000 hektarų ploto teritorija buvo paskelbta nacionaliniu parku. Šioje didelėje teritorijoje svarbu ne tik vieną konkretų tašką, bet ir visą slėnio eigą. Administracija rekomenduoja lankytis parke nuo birželio iki rugsėjo mėnesių, nes regione vyrauja kontinentinis klimatas. Kitais mėnesiais būtina iš anksto patikrinti kelių ir oro sąlygas. Dėl įėjimo sąlygų, taisyklių ir veiklų, kurioms reikia leidimų, kreipkitės į atitinkamas institucijas. Slėnis išsidėstęs reljefo, kuris yra padalintas Mercan ir Munzur upių slėnių, teritorijoje. Einant palei vandenį, pastebėsite kontrastą tarp šlaitų, kur nėra augalijos, ir žaliąją juostą slėnio dugne. Pagal šaltinį, kalnų stačios sienos yra visiškai apželdintos. Ant kalnų ir šlaitų, kur nėra uolų, auga ąžuolų miškai. Slėnio dugne ir palei vandenį galima rasti įvairių rūšių medžius, tokius kaip juodalksniai, beržai, raudonalksniai, bukagrūmiai, topoliai, riešutmedžiai, drebulės ir verpės. Retai sutinkamas drebulės medis auga abiejose Munzur upės pusėse, maždaug 1,5 kilometro nuo Ovacık šaltinių. Parko floroje užregistruota 1518 augalų rūšių, iš jų 43 rūšys yra Munzur kalnams būdingos, o 227 rūšys – endeminės Turkijai. Administracija išskiria tokias rūšis kaip „Campanula“ (varpinių šeimos augalas), „Cerasus erzincanica“ (Erzincan vyšnia), „Sedum acre“ (aštrusis sedumas) ir „Dianthus munzurensis“ (Munzur rožė). Nenuplėškite augalų ir nepalikite takelių. Vietinėje faunoje gyvena dvi kalnų ožių rūšys – „Capra aegagrus“ (raguota ožka) ir „Ovis gmelini“ (arvada), taip pat „Alectoris graeca“ (graikinis plotfazanis). Šių gyvūnų pamatyti – reta sėkmė; geriausia stebėti juos iš tolo, naudodamiesi žiūronais. Žiūrėkite ir į dangų, nes čia galima pastebėti tokias paukščių rūšis kaip erelis, vingis, auksabegis erelis, švilpynė ir retas akmeninis erelis. Parke gyvena ir žvėrys, tokie kaip vilkas, lapė, lokys, ožys ir voverė.

Munzuro kalnai.
Paskutinisis taškas – Munzur kalnagūbris. Jis tęsiasi tarp Tunceli ir Erzincan miestų; šis tekstas nagrinėja tik Tunceli dalį. Šis taškas nėra pasiekiamas pėsčiomis, tai vieta, iš kurios galima grožėtis kalnais ir apžiūrėti aplinką. Kaip rašoma provincijos administracijos dokumentuose, Munzur arba Mercan kalnagūbris, kuris yra Rytinių Toros kalnų dalis, užima provincijos šiaurės vakarų, šiaurės ir šiaurės rytų dalis. 70% provincijos teritorijos yra kalnų, 25% – aukštumų, 5% – lygumos. Aukščiausias provincijos taškas yra 3463 metrų aukštyje esantis Akbaba kalnas, esantis Munzur kalnagūbrio rytuose. Kalnagūbris sudaro natūralią ribą provincijos šiaurėje ir šiaurės vakaruose. Keliaujant šiuo maršrutu, pajusite, kaip aukštis didėja iš pietų į šiaurę, kai atvyksite čia iš Pertek miesto esančio prie ežero. Atminkite, kad kalnagūbris yra vandens rinkinys. Karasu ir Murat upės aprūpina vandeniu visą provinciją. Munzur upė, tekanti provincijos teritorijoje, taip pat Pülümür ir Tahar upės, teka į pietus, į Keban užtvankos ežerą. Taigi, šis pirmasis maršruto taškas, ežeras, ir šis paskutinisis taškas yra tos pačios vandens istorijos du galai. Pažvelkite aukštyn, į kalnus, ir įsivaizduokite nuoširdžių, stačių šlaitų vaizdą. Kaip rašoma provincijos administracijos dokumentuose, regione vyrauja žemyninis klimatas, todėl geriausias laikas apsilankyti yra nuo birželio iki rugsėjo. Prieš keliaudami į kalnus, patikrinkite oro sąlygas, nes jos gali greitai keistis. Kalnuose yra ežerų. Dokumentuose rašoma, kad Munzur kalnagūbryje ir jo priekalniuose esančiuose Mercan, Avcı ir Karasakal kalnuose yra nedideli ledyniniai ir vulkaniniai ežerai, susidarantys, kai ledynų loviai ir nuosėdų plotai pripildomi vandeniu. Svarbiausi turistams yra Karagöl, Koçgölü, Şer Gölü, Dilincik Gölü, Çimli Gölü, Mercan Gölü ir Katır Gölü. Parko aprašyme nurodoma, kad vulkaniniai ežerai yra 2000–3000 metrų aukštyje. Informacijos apie tai, kaip pasiekti šiuos ežerus, kelionės trukmės ir sudėtingumo, šaltiniuose nėra; šiame maršrute nėra aprašymo, kaip įveikti kalnus. Jei norite apsilankyti prie šių ežerų, pasitarkite su provincijos administracija ir viet
Komentarai
Kraunama...
