Nuo Hamamönü iki Ulucanlar: dvarai, muziejai ir kalėjimas.

Šis penkių aukštų neoklasikinio stiliaus pastatas, esantis vos už kelių žingsnių nuo Ulus aikštės, o taip pat ir Atatürk bulvarą vainikuojantis, yra austrų architekto Clemens Holzmeister kūrinys. 1933–1934 metais jis buvo pastatytas kaip Nekilnojamojo turto ir našlaičių banko pagrindinis būstinė. 1946 metais, kai bankas susijungė su kitu, pastatas perėjo pašto tarnybai. Jis buvo atnaujintas ir 2013 metų spalį atidarytas kaip pirmasis ir vienintelis Turkijos pašto ženklų muziejus.

Muziejuje, kurių bendras plotas 6500 kvadratinių metrų, yra penki aukštai, kuriuose eksponuojama 4404 originalūs pašto ženklai ir apie 1500 pašto ženklų iš įvairių pasaulio šalių. Viršutiniame aukšte eksponuojami pašto ženklai iš 189 Pasaulio pašto sąjungos narių šalių.

Kiekviename aukšte galima susipažinti su pašto ir ryšių istorija, su tuo, kaip buvo spausdinami ir naudojami pašto ženklai. Vėliau galima pamatyti Osmanų imperijos pašto ženklus ir pašto ženklus iš Respublikos laikotarpio. Teminės sekcijos yra suskirstytos į tokias kategorijas kaip kultūros paveldas, Atatürk, transportas, sportas, gamta ir turizmas. Jei lankotės su vaikais, interaktyvūs ekranai ir kino salė padės jums. Išėjus iš muziejaus, rasite suvenyrų parduotuvę ir kavinę.

Net jei nesidomite pašto ženklų kolekcijomis, verta apsilankyti šiame pastate: tai vienas iš Holzmeister pastatų Ankaros mieste, ir jo interjeras vis dar išsaugojo banko būstinės išskirtumą. Atkreipkite dėjimą į laiptų ir holų dydžius, ir suprasite, kokį įvaizdį 1930-ųjų sostinė pasirinko savo institucijoms. Prieš apsilankant, patikrinkite darbo valandas ir įėjimo sąlygas oficialiame šaltinyje, nes savaitgaliais muziejus gali būti uždarytas. Išėję iš muziejaus, pasukite į Anafartalar gatvę ir einkite senamiesčio link. Hamamönü yra vos už kelių žingsnių, pietryčių Ulus mieste.

Šaltiniai: Vikipedija, PTT Pašto ženklų muziejus; Wikipedia, Stamp Museum; Kültür Portalı.

Įeikite į rajoną Talatpaşa bulvaru ir pirmiausia raskite Menų gatvę, kurios adresas yra Hacettepe gatvė, Tanış gatvė. Ankara savivaldybė atnaujino dvidešimt du tradicinius Ankaros namus, kurie nuo 2010 metų skirti menininkams: viršutiniuose aukštuose yra dirbtuvės, o apatiniuose – galerijos. Čia gaminami ir parduodami paveikslai, marmarinė tapybė, kaligrafija, keramika, stiklinės vitražai, keramika, oda, vilna, sidabras ir papuošalai. Galite užsukti į atviras dirbtuves ir stebėti meistrus dirbant, tačiau prieš fotografuodami, pasiteiraukite.

Tada nueikite prie Kabakçı namo. Savivaldybė atnaujintas namas vakarais šeimininkauja „Hamamönü pokalbių“ renginiams; kiekvieną vakarą vyksta diskusijos apie įvairias temas – nuo literatūros iki muzikos, istorijos ir tradicinių menų. Programą galite rasti savivaldybės pranešimuose; dieną namą galite matyti iš išorės ir iš kiemo. Kamil Paša ir Beynamlızade namai taip pat yra šio atnaujinimo dalis.

Geriausia apžiūrėti šį rajoną, žinant jo istoriją. 1997 metais buvo priimtas apsaugos komiteto sprendimas, 1999 metais – planavimo darbai, o 2006 metais – gatvių atnaujinimas, prasidėjęs nuo İnci ir Dutlu gatvių. Apie tris šimtus pastatų, aštuoni yra registruoti kaip paminklai, dvidešimt du – tradiciniai namai; didžioji likusi dalis buvo atnaujinta naudojant Ankaros akmenį, medį ir plytas. 2007 metais buvo nugriautas senasis turgus, o jo vietoje buvo įrengta šiuolaikinė aikštė. Kai kurie tyrinėtojai kritikavo šį projektą, teigdami, kad jis sukuria tik nostalgišką atmosferą, tačiau lankytojų atsiliepimai teigia, kad tai – vieta, kurioje jaučiasi istorija. Išgirdę abu požiūrius, galite patys įvertinti: kuri fasado dalis yra senesnė, o kuri – naujesnė, akmens spalva ir medžio susidėvėjimas atskleis daug informacijos.

Iš čia vos kelių minučių kelias iki Nematerialaus kultūros paveldo muziejaus, o Taceddin dervišų ordino kompleksas yra rajono Hacettepe pusėje.

Šaltiniai: Altındağ savivaldybė, Hamamönü Menų gatvė; Turkijos turizmo enciklopedija; Vikipedija; Ankara valdyba; DergiPark (Tekin 2025; Poyraz ir Gündoğan 2014).

Ankaroje, Talatpaša bulvarą ribojanti Öz gatvė, yra tradicinis Ankaros namas, kuris tapo Turkijos pirmuoju nematerialaus kultūros paveldo muziejumi. 2013 metais buvo įkurta Gazi universiteto Turkijos folkloristikos tyrimų ir taikymo centras; finansavimą suteikė Ankaros plėtros agentūra per 2011 metų finansinės paramos programą, o Altındağ savivaldybė suteikė teisę naudotis pastatu. Čia nėra vitrinų, tik kambariai: ebru (popieriaus tapybos) ir lindenų spaudos dirbtuvės, kampelis šešėlių ir lėlių teatro spektakliams, kambarys, kuriame pasakojamos pasakos, vestuvių ir gimimo tradicijų kambarys, kuriame giedamos dainelės, pokalbių kambarys, kuriame sėdi pasakotojas, žaidimų kambarys, kuriame žaidžiama mangala ir „beş taş“ (penki akmenys). Karagöz (šešėlių teatro), meddah (vieno aktoriaus komedijos), orta oyunu (vaikų teatro) ir kaimo spektaklių programos yra dalis šios erdvės; Ankaros pasakos, dainos ir eilės sklando tarp kambarių.

Muziejaus lankytojų daugiausia yra mokykliniai grupės; savaitės dienomis rytais galite susidurti su ekskursijomis. Tai nėra blogai, nes muziejus jau pats yra pasakojimas, o vaikų klausimai yra geriausias gidas. Suaugusiems lankytojams geriausias laikas – po pietų. Čia galite išmokti žaisti mangalą, apžiūrėti ebru indą, išgirsti dainelės žodžius; viskas užbaigsis greitai, bet tai yra puikus poilsis po pasivaikščiojimo po Hamamönü gatves.

Norėdami sužinoti apie muziejaus darbo valandas, paskambinkite. Įėjimo sąlygos gali skirtis. Muziejus yra mažas, 45 minutės užteks. Išėję, eikite Talatpaşa bulvaru ir pasukite į Taçlı gatvę; ten yra Taceddin Sultan mečetė ir jos kompleksas.

Šaltiniai: Kultūros portalas; Ankaros plėtros agentūra; Vikipedija.

Hacettepe universiteto kampo pakraštyje, Taçlı gatvėje, yra mečetė, mauzoliejus, kapinės ir dviejų aukštų medinė sodyba: Taceddin Dergah kompleksas. Jį XVII amžiaus viduryje įkūrė Celveti ordino dvasininkas Taceddinzade Mustafa Efendi, kuris, kaip manoma, atvyko iš aplinkos, kurioje gyveno šventasis Mahmud Hüdayi. Iš pradžių pastatai buvo statomi iš molio ir medžio; sugriuvę, II Abdülhamidas iš valstybinio biudžeto skyrė daugiau nei šešiasdešimt tūkstančių lirų, o mečetė, minaretas ir mauzoliejus buvo atstatyti 1892–1901 metais. Ant įrašų plokštelėje nurodyta data – 1319 (1901) metai. Mečetė su akmeninėmis sienomis ir stačiakampiu planu, o mauzoliejus – iš raudono andezito. Šiandien šie pastatai tebėra naudojami religinėms apeigoms. Kompleksas buvo renovuotas 1988 ir 2008 metais.

Pagrindinė istorija slypi svečių namuose. Burdurio parlamento narys Mehmet Akif Ersoy nuo 1920 metų gegužės iki 1921 metų gegužės mėnesį gyveno šiame komplekse, jam skirtuose svečių namuose, ir ten parašė „Safahat“ šeštąją knygą bei Turkijos himną. 1949 metais miesto tarybos sprendimu šie namai buvo paversti muziejumi, tačiau ilgą laiką buvo apleisti. 1982 metais jie buvo atnaujinti, o 1984 metais atidaryti lankytojams. Kambariai yra paprasti, jose nedaug daiktų; svarbiausia yra pati erdvė.

Vos keli žingsniai nuo komplekso, Sarıkadı gatvėje, 47 numeriu, yra Mehmet Akif Ersoy literatūros muziejus-biblioteka. Jis buvo atidarytas 2011 metų kovo 12 dieną, kurią minėjo Turkijos himno priėmimo 90-ąsias metines. Tai yra pirmasis literatūros muziejus-biblioteka Turkijoje. Dviejuose aukštuose esančiame pastate, kuris primena senąją Ankaros sodybą, eksponuojama apie septyni tūkstančiai knygų, beveik šimtas periodinių leidinių, poeto kišeninis laikrodis, akiniai, rožinis ir veido formelės. Viršutiniame aukšte yra Ankara miesto biblioteka ir Ankara tipo susitikimų kambarys. Čia yra atviros lentynos, galite sėdėti ir skaityti. Pirmadieniais uždaryta; apie savaitgalį informacijos rasite interneto svetainėje.

Mečetėje lankykite ne maldos metu, išsivilkite batus, dėvėkite drabužius, kurie dengia pečius ir kelius, ir būkite tylūs. Mauzoliejus ir kapinės yra mečetės dal

Ulucanlar gatvės 63 numeriu pažymėtas pastatas, kurio sienos yra iš akmens, 1925 metais buvo atidarytas kaip kalėjimas ir aštuoniasdešimt metų veikė kaip pagrindinis Ankaros kalėjimas. 2006 metais, kai kaliniai buvo perkelti į naują kalėjimą Sincane, pastatas buvo uždarytas. 2009 metais jis buvo perduotas Altındağ savivaldybei, o 2011 metų birželį buvo atidarytas kaip muziejus ir kultūros centras, išsaugojantis aštuoniasdešimt metų istoriją. Iki šiol jį aplankė daugiau nei milijonas lankytojų.

Ekskursijos pagrindas – kameros. 9 ir 10 kameros yra žinomos kalinių kaip „Hilton“; 4 kamera ir izoliacijos kameros yra tiksliai atkurta, jose yra dvidešimt du vaškinių figūrų; 5 ir 6 kamerose yra žurnalistų, rašytojų, poetų ir politikų, kurie čia kalėjo, biografijos, iš jų šeimų surinkti asmeniniai daiktai ir kalėjime fotografijos. Taip pat galima apžiūrėti vonią, biblioteką ir konferencijų salę. Kieme esanti pakaba yra muziejaus skambiausia vieta: čia buvo įvykdyti devyniolika mirties bausmių. Šią vietą aplankykite tyliai, būkite atsargūs fotografuojant ir atsiminkite, kad ji gali būti netinkama mažiems vaikams.

Muziejus neaptaria jokių dalykų, jis tik parodo: kamerų dydį, lovas, užrašus ant sienų, laiškus. Jis pasakoja, kaip žmonės čia gyveno, o ne kas buvo teisus. Tiesiog apžiūrėkite. Išėjus į kiemą, sustokite minutę; vos už kalėjimo sienų vyksta vakarinis eismas ir miesto gyvenimas – šis kontrastas yra muziejaus pasakojimo pusė.

Atvirių dienų ir valandų informaciją patikrinkite savivaldybės interneto svetainėje. Išeidami galite nusileisti Cebeci gatve, einant link Ulucanlar gatvės; Ankaray traukinio stotelės „Kurtuluş“ ir „Dikimevi“ yra ten. Jei pavargstate, galite grįžti ta pačia kryptimi į Hamamönü ir iš Talatpaşa bulvaro įlipti į autobusą.

Šaltiniai: Altındağ savivaldybė; Kultūros portalas; Vikipedija; Wikipedia, Ulucanlar Prison Museum.