Nuo Bolamano iki Peršembe kalnagūrio, nuo pakrantės iki ežerų ir iki Menderes.

Güne Bolaman mieste, pakrantės kelio šalia, prasidėkite savo kelionę. Šiuo metu, kai saulės šviesa apšviečia pastato fasadą, geriausiai matosi jo medinė tekstūra. Pastatykite savo automobilį prie kelio ir, nepridėdami prie pastato, iš tolo apžiūrėkite visą jo siluetą. Šis tolimas vaizdas yra svarbus, nes pastato unikalumas slypi dviejų skirtingų laikotarpių derinime. Jums bus matomi iš akmenų pastatytos vidinės pilies sienos, o virš jų – medinė rezidencija. Šaltiniai teigia, jog pilis buvo pastatyta ant kyšulio, skirtos stebėjimui ir kaip pasienio punktas. Turkų „Wikipedia“ taip pat rašo, kad anksčiau šis kyšulys buvo sala; turėdami tai galvoje, apžiūrinėdami pakrantę. Kaip teigė provincijos kultūros ir turizmo departamento vadovas, rezidencijos konstrukcija tiesiogiai remiasi pilies akmenimis, t. y., medinė konstrukcija buvo pastatyta ant pilies. Artėdami, atkreipkite dėmesį į šią jungtį; vieta, kur baigiasi akmuo ir prasideda medis, yra vieni gražiausių pastato elementų. Toliau pažvelkite į du balkonus, esančius pastato galuose; šis dviejų balkonų planas yra tipinis vietinei architektūrai. „Küre“ enciklopedijoje rašoma, kad sienos buvo mūrytos naudojant akmenis ir betoninę masę. Turkų „Wikipedia“ nurodo, kad išlikusios pilies sienos yra iki šešių metrų aukščio. Rezidencijos statybos data skiriasi šaltiniuose: ministerijos puslapiuose nurodomas 18-asis amžius, o „Wikipedia“ – 19-ojo amžiaus pradžia. Tame pačiame šaltinyje rašoma, kad pastatas buvo pastatytas kaip viešnagė Trabzono gubernatoriaus Hazinedarزاده Suleymano Paša, o vėliau tapo šeimos rezidencija. Anglas geologas William John Hamilton 1836 metais minėjo šį namą. Vietiniai gyventojai pastatą taip pat vadina „Kademoğlu Konağı“, todėl, jei pamatysite du pavadinimus ant ženklų, nesistebėkite. Kultūros ir turizmo ministerija vieną kartą atrestauravo pastatą, atsižvelgdama į originalią išvaizdą. Kaip pranešė „Anadolu Ajansı“, dabar rezidencija planuojama paversti miesto muziejumi, skirtu vietos gyvenimo atvaizdavimui. Todėl, prieš išvykdami, pasidomėkite, ar galite įeiti į pastatą, kreipdamiesi į provincijos kultūros ir turizmo departamentą arba į atsakingus asmenis Fatsa mieste. Net jei negalėsite įeiti, galėsite stebėti pastatą iš skirtingų kampų, einant pakrante ir kelio pakraščių. Fotografuojant, rask

Po įvažiavę į kelią, vedantį iš Fatsa į Aybastį, kelias pradeda kilti pro laukinio riešutų sodų tarpe, o ežeras atsivers po trumpo važiavimo. Kaip rašoma provincijos administracijos puslapyje, ežeras yra dešimtojo kelio kilometro vietoje, o Vikipedijoje – aštuntojo. Tiesiog sekite kelio ženklus. Po miesto savivaldybės įrengimų šioje vietoje yra automobilių stovėjimo aikštelė, pėsčiųjų takai ir apžvalgos terasa. Palikę automobilį, pirmiausia pakilkite į apžvalgos terasą ir pažvelkite į visą ežerą. Iš čia lengvai matysis mažulys salelė ežero viduryje. Vikipedijoje rašoma, kad šis salelė yra susijusi su senos konstrukcijos liekanų. Tada nusileiskite į pėsčiųjų taką ir lėtai pasivaikščiokite aplink ežerą. Pasivaikščiodami pagalvokite apie tai, kaip susiformavo šis ežeras, nes tai yra šios vietos pagrindinė istorija. Kaip rašoma provincijos administracijos puslapyje, ežeras susiformavo dėl nuošliaužos, palietusios didelį plotą tarp Bolaman upės ir Yassıtaş. Nuošliaužos metu susidaro duobės, kurias užpildė liūtis, o dalis jų laikui bėgant išdžiūvo arba buvo išdžiovintos, kad būtų galima įkurti laukus. Vikipedijoje rašoma, kad ežeras susideda iš dviejų atskirų dalių: didelės ir gilios pagrindinės dalies ir, vakaruose, mažesnės, seklumos, sujungtos siauru ruožu. Pasiekę vakarinę pakrantę pėsčiųjų taku, pastebėsite šią seklumą ir aplink ją augančią pelkių zoną. Kaip rašoma provincijos administracijos puslapyje, ežeras užima 60 hektarų plotą, o jo gylis svyruoja nuo 10 iki 15 metrų. Tame pačiame puslapyje rašoma, kad nuošliaužos išplitimas vyko ant Aukštosios Kreidos nuosėdų paviršiuje. Į ežerą įteka nedidelis upelis, tačiau nedidelis kanalas perkelia perteklinį vandenį į Bolaman upę. Šaltiniuose rašoma, kad ežere gyvena kelios žuvų rūšys ir krabai, todėl rytais pakrantėje galite pamatyti žvejus. Ežeras yra saugomas kaip gamtos apsaugos zona pirmos ir trečios kategorijos, todėl nepalikite pėsčiųjų tako ir neįeikite į pelkių zoną. Gera idėja yra kelioms minutėms pasėdėti tyliai ant apžvalgos terasoje ir klausytis paukščių garsų bei stebėti vandens paukščius. Provincijos administracijos puslapyje rašoma

Po ežero Gaga kelias pasuka į vidų, o laipsniškai riešutų plantacijos pereina į mišką. Ežeras Ulugöl yra į pietvakariuose nuo miesto centro Gölköy, o nuo miesto į ežerą vedančius kelio ženklus galite pamatyti. Atstumas iki miesto įvairiuose šaltiniuose nurodomas nuo devynių iki septyniolikos kilometrų; važiuokite kalnuotu keliu atsargiai. Pasiekę gamtos parko įėjimą, pastatykite automobilį automobilių stovėjimo aikštelėje ir pirmiausia nueikite prie ežero kranto esančiai apžvalgos terasai. Iš čia galite apžiūrėti aplinką: pagal provincijos administracijos duomenimis, parke yra trys nuošliaužų susidarymo ežerai, vienas didelis, o du – mažesni, apaugę vandens augalais. Ulugöl yra didžiausias iš jų ir, pagal „Vikipediją“, didžiausias ežeras Ordū provincijoje. Pasivaikščiokite palei ežero pakrantę einančiu taku ir užbaikite ekskursiją be skubos. Eikite ir stebėkite medžius; „Vikipedijoje“ rašoma, kad mišką, apimančią teritoriją, sudaro beržų, raudonųjų medžių, klevų ir bukų medžiai. Galite pamatyti lapus turinčius augalus ir lelijas, plaukiančius šalia kranto; „Vikipedijoje“ taip pat rašoma, kad baltosios lelijos buvo atvežtos į ežerą iš kitur. Mažų ežerų pakrantės, apaugusios vandens augalais, yra puiki vieta klausytis paukščių. Praleiskite čia kelias minutes. Kadangi teritorija yra maždaug tūkstantį du šimtus metrų aukštyje, net ir vasarą prie kranto gali būti šalta, todėl patartina turėti lengvą viršutinį apdarą. Gamtos parkas buvo įsteigtas 2009 metais ir užima 26,5 hektarų plotą. Parke yra pikniko stalai, fontanas, apžvalgos terasa ir takai; čia galite pavalgyti pietus po medžių šešėlyje. „Vikipedijoje“ rašoma, kad ežeras aprūpinamas požeminiais ir paviršiniais vandenimis ir turi aukštą vandens kokybę. Tame pačiame šaltinyje taip pat nurodoma, kad parke yra sodybos, kuriose galima apsistoti su šeima. Paimkite su savimi viską, ko reikės, ir išsineškite atgal, nes ežeras žinomas dėl savo švaraus vandens ir yra saugoma teritorija. Geriausias laikas apsilankyti miške, apimančiame ežerą, yra ruduo; provincijos administracija ypač pabrėžia spalvų harmoniją, kurią sukelia lapų geltonėjimas. Pasak CNN Türk, šiuo metu teritoriją kasdien aplanko tūkstančiai žmonių, todėl, jei

Maršruto paskutinis taškas – Peršembe kalnagūbris, esantis 17 kilometrų nuo Aybastı miesto centro. Jis yra maždžiau 1500 metrų aukštyje ir yra aukščiausias taškas. „Kültür Portalı“ rašo, kad didžioji dalis kelio į kalnagūbrį yra asfaltuota, o likusi – gruntu. Paskutiniame ruože sumažinkite greitį. Pasak NTV pranešimo, prie kalnagūbrio įėjimo yra natūralus ežeras ir krioklys; galite trumpam sustoti ir juos apžiūrėti. Kai atvažiuosite į kalnagūbrio centrą, palikite automobilį ir pirmiausia nueikite prie vingiuojančių upelių, kad pamatytumėte, kodėl šis kalnagūbris yra toks populiarus. Vingiuojantys upeliai – tai uždaros vinginės, kurias upeliai sukuria tekėdami per lygias pievas. „Küre Ansiklopedisi“ rašo, kad šis darinys susiformavo per tūkstančius metų dėl erozijos ir upelių judėjimo. Rajono administracija taip pat apibūdina vingius kaip unikalų darinį, kurio panašų neradsite kitur, ir rašo, kad vykdomi darbai, skirti jo įtraukimui į pasaulio paveldo sąrašą. Geriausiai vingius galima apžiūrėti iš aukštesnės vietos; trumpas žygis į vieną iš pievas supančių šlaitų atvers jums šią panoramą. Jei nusileisite į pievą, būkite atsargūs, kad nepažeistumėte upelių pakrančių ir nelaistytumėte ganančių gyvūnų. Pasak Anadolu Ajansı ir NTV, vasaros mėnesiais lankytojus labai domina avys, ganomos aplink vingius. Šios avys primena, kad kalnagūbris yra gyvas ir aktyvus plotas, todėl būkite atsargūs praeidami pro žmones ir šunis. Kalnagūbris 1991 metais ministro pirmininko kabineto nutarimu buvo paskelbtas turizmo centru ir vasaros metu tampa labai lankomu. Anadolu Ajansı rašo, kad kalnagūbrio turguje vietiniai gyventojai parduoda savo pagamintus produktus; jei norite įsigyti vietinių suvenyrų, užsukite į turgų. Kalnagūbris yra žymiai vėsesnis nei pakrantė, ir čia dažnai būna rūko; Anadolu Ajansı pranešime rašoma, kad net vasaros viduryje lankytojai dėvi megztinius. Jei pasirodo rūkas, laikykis pažintų takų, kad nepasiklostumėte pievos viduryje. Kiekvienais metais liepos mėnesį kalnagūbryje vyksta festivalis; rajono administracija išskiria imtynių varžybas, žirgų lenktynes, folklorinius pasirodymus ir koncertus. Festivalio dienomis kalnagūbryje būna labai daug žmonių, todėl kelias ir automobilių stovėj