Kuzey Boğazio rūmų ir vilų muziejai.

Belgrado miškų gamtosaugos zonoje, Bahçeköy-Kemerburgaz kelio pakraštyje, įsikūręs arboretumas – tai gyva kolekcija, kurioje medžiai ir kitos medienos turinčios augalijos rūšys yra išdėstytos pagal mokslinį principą. Šią idėją 1949 metais pasiūlė Miškų fakulteto dėstytojas Hayrettinas Kayacıkas. Po jo pasiūlymo Miškų generalinei direkcijai, buvo pradėti darbai 38 hektarų ploto teritorijoje, esančioje šalia kelio, jungiančio Büyükdere, Bahçeköy ir Kemerburgaz miestelius. Projektą parengti iš Paryžiaus Sorbonos universiteto buvo pakviestas botanikos specialistas. Nors projektas nebuvo baigtas dėl finansinių apribojimų, infrastruktūros ir sodinimo darbai vyko iki 1982 metų. Tais pačius metais, minint Atatürko 100-ųjų gimimo metinių, arboretumui buvo suteiktas dabartinis pavadinimas. Arboretumą įkūrė bendradarbiaudami Miškų generalinė direkcija, Bahçeköy miškų valdymas ir Stambulo universiteto-Cerrahpaša miškų fakultetas.

Pasivaikščiodami takais, einančiais aplink tvenkinius, galite susipažinti su tokiais medžių rūšimis kaip veimutinis pušis, sekvoja, sidabrinis pušis, mėlynasis pušis, ispaninis eglė ir Uludağ eglė. Prieš apsilankydami, būtinai peržiūrėkite arboretumo svetainėje esančią skiltį "Šį mėnesį verta pamatyti", kurioje rasite informaciją apie šiuo metu išskirtines augalijos rūšis. Taisyklės yra griežtos: į arboretumą draudžiama įnešti maisto ir gėrimų (išskyrus vandenį), naminių gyvūnų, dronų, tripodų, monopodų ir gimbalų. Apmokėjimas vykdomas tik kreditinėmis arba banko kortelėmis. Arboretumas nedirba pirmadieniais. Prieš apsilankydami kopijų ir dvarų muziejuose, puiku pradėti dieną čia, ramiai pasivaikščiodami tarp medžių.

Šaltiniai: Atatürko arboretumo oficiali svetainė; Vikipedija.

Šie du mediniai namai Didžderėje priklauso pirmam privačiam muziejui Turkijoje. Muziejus, įkurtas Vehbi Koç fondo iniciatyva, skirtas kolekcionierės Sadberk Koç surinktiems eksponatams. Jis buvo atidarytas 1980 m. spalio 14 d., praėjus septyniems metams po Sadberk motinos mirties, taip įvykdant jos norą. Norint įkurti muziejų, reikėjo parengti teisines priemones, leidžiančias privatiems asmenims įkurti muziejus.

Pagrindinis pastatas – Azaryan vila: Šis trejų aukštų namas su mediniu stogu buvo pastatytas XIX amžiuje. Koç šeima jį įsigijo 1950 metais ir naudojo kaip vasaros rezidenciją. 1978–1980 metais, pagal architekto Sedat Hakkı Eldem projekto, vila buvo pertvarkyta į muziejų. Šalia esanti vila buvo atnaujinta 1988 metais ir įtraukta į muziejų pavadinimu „Sevgi Gönül“. Šie atnaujinimo darbai to pat metų buvo apdovanoti „Europa Nostra“ premija.

Pradėkite ekskursiją nuo „Sevgi Gönül“ pastato: Čia rasite archeologinę kolekciją, kurioje yra eksponatai nuo VI tūkstantmečio prieš Kristų iki Bizantijos laikų, įskaitant keraminius, stiklo ir metalo dirbinius. Toliau apsilankykite Azaryan viloje: čia yra XVI–XVII amžių İznik keraminių dirbinių ir keramikos, osmanų moterų rūbų, siuvinių ir įvairių aksesuarų kolekcija. Apžiūrėdami kambarius, nepamirškite pažvelgti pro langus į įlanką – čia galėsite suprasti, kaip iš vilos atrodys jūros vaizdas. Šiandien kolekcijoje yra apie 20 tūkstančių eksponatų, o muziejus nuolat rengia laikinas parodas. Muziejus nedirba trečiadieniais, sausio 1 dieną ir religinių švenčių pirmą dieną.

Šaltinis: Sadberk Hanım muziejaus oficiali svetainė; Vikipedija.

Didžiųjų pastatų išdėstymo gatvėje, už aukštų sienų, slepiami šie rūmai, kurie buvo II Abdülhamido gyvenamoji vieta jo princų metais. Sultono Abdülazizo 1860-aisiais metais pastatyti rūmai 1868 metais buvo skirti jo brolio sūnui, princui Abdülhamidui Efendi. Pavadinimas kilo nuo to, kad toje vietoje buvo vandens tiekimo rezervuarai, vadinami "maslak". Abdülhamidas čia auginėjo žirgus, laikė gyvulius, užsiėmė žemės ūkiu ir įsigijo aplinkines žemes, taip sukurdamas didelį ūkininkystės kompleksą, kuris valdymo metais buvo vadinamas "Maslak Çiftlikat-ı Hümayunu". Pasak Nacionalinių rūmų archyvo, jis su šeima gyveno paprastą gyvenimą, mokė vaikus muzikos, rašė poeziją ir kūrė melodijas, o dažnai dirbo savo stogų dirbtuvėje. Būtent čia jis buvo pakviestas užimti sostą 1876 metais.

Respublikos laikotarpiu, nuo 1937 iki 1982 metų, rūmai buvo naudojami kaip karinis sanatorius. Po restauracijos 1984 metais, jie tapo Nacionalinių rūmų muziejumi. Komplekse, užimančiame apie 170 tūkstančių kvadratinių metrų, yra rūmų, skirtų moterų erdvei (Kasr-ı Hümayun), priėmimo salių (Mabeyn-i Hümayun), stebėjimo bokštelio, skirtas žirgų dresūrai (Seyir Köşkü), baseino, vonios, citrusinių vaisių sodų, arklidžių ir virtuvės. Kambariai, suprojektuoti pagal tradicinio turkų namų plano tipą, išsiskiria savo paprastumu ir erdvėmis. Palyginti su rūmų prabangumu, tai yra įdomus kontrastas. Žiemą apsilankykite citrusinių vaisių soduose: Abdülhamidas, būdamas princu, atgabeno iš Prancūzijos ir pats pasodino kamelijas, kurios žydi net ir žiemą. Tropiniai augalai šiltnamiuose taip pat yra vienas iš įdomiausių sodų kampelių. Pirmadieniais uždaryta.

Šaltinis: Nacionalinių rūmų Prezidentūra; Vikipedija.

Emirgane esančiame „Atų rūmuose“ (Atlı Köşk) yra 20-ojo amžiaus statinys. Anksčiau šioje vietoje stovėjo Mustafos Pašos rezidencija; 1889 metais II Abdülhamidas šią rezidenciją padovanojo Juodkalnijos princo Nikolajaus. 1923 metais Hidivo Ismailo Pašos anūkas princas Mehmed Ali Hasan nupirko sugriuvusią rezidenciją ir ją nugriovė, o Italijos architekto Edouard De Nari užsakė naują rūmų projektą. Statybos baigtos 1927 metais, tačiau princas niekada negyveno šiose rūmuose. 1951 metais Hacı Ömer Sabancı įsigijo rūmus iš Hidivo šeimos ir čia pradėjo praleidinėti vasaras. Žmonės šiuos rūmus vadina „Atų rūmais“ dėl sodo esančios 1864 metais prancūzų skulptoriaus Louis Daumas sukurtos bronzinės žirgo statulos, kurią 1952 metais atgabeno iš aukciono, vykusio Modos mieste esančiuose „Mermer Konak“ rūmuose.

1998 metais Sabancı šeima perdavė rūmus kartu su savo kolekcijomis Sabancı universitetui, o muziejus buvo atidarytas 2002 metais. Žemiau esančiame aukšte yra atminties kambariai, įrengti su šeimos naudojamais baldais, o viršuje – knygų meno ir kaligrafijos kolekcijos; paveikslų kolekcija apima vėlyvojo Osmanų imperijos ir Respublikos laikotarpių kūrinius. Pridėta moderni galerija skirta dideliems parodoms. Atminties kambariuose galima pamatyti, kaip gyvenama didžiuliame name, o tai yra puikus kontrastas su kitais rūmais, kuriuos lankysite, ir kurie, nors ir nebaigti, jau įgijo baisią reputaciją. Skirkite laiko apžiūrėti sodo akmeninius elementus, tokius kaip skulptūra, fontanas ir kolona, taip pat žolę, iš kurios atsiveria vaizdas į Bosforo sąsiaurį. Muziejus nedirba pirmadieniais; antradieniais įėjimas yra nemokamas, tačiau patikslinkite naujausią informaciją oficialioje svetainėje.

Šaltiniai: Sakıp Sabancı muziejaus oficiali svetainė; Vikipedija.

Rumelihisarı rajone, netoli Fatih Sultano Mehmeto tilto, raudonų plytų pastatas, primenantis pilį, buvo pradėtas statyti kaip Yusuf Ziya Paša rezidencija. Statybos prasidėjo 1910-aisiais, kai Egipto gubernatorius Abbas Hilmi Paša paskyrė savo aukštą pareigūną Yusuf Ziya Pašą. Tačiau 1914 metais, prasidėjus Pirmam pasauliniam karui ir Osmanų imperijai įstojus į karą, statybos buvo sustabdytos, o darbininkai pašaukti į armiją. Dėl nebaigtų aukštų, kuriuos dešimtmečius užėmė tuštumas, pastatas rajone pradėtas vadinti "Vaikių pilimi". 1993 metais rezidencija buvo parduota. 1995–2000 metais architektas Hakan Kıran parengė projektus, apimančius pastato išplanavimo, rekonstrukcijos ir restauravimo darbus. Pastato fasadas buvo atnaujintas, išlaikant originalų dizainą, o plytos buvo atgabentos iš Anglijos. Interjeras buvo pertvarkytas į modernią darbo aplinką.

Nuo 2007 metų pastate įsikūrusi Borusan Holding kompanijos būstinė. Borusan Contemporary nuo 2011 metų naudoja šį pastatą kaip biurus darbo dienomis, o savaitgaliais – kaip meno erdvę. Parodose eksponuojami fotografijos, vaizdo, garso, šviesos ir programinės įrangos kūriniai, t. y. naujųjų medijų menas. Kūrinių ekspozicija šalia darbo stalų ir posėdžių kambarių suteikia vietai unikalų atspalvį. Pastato vieta leidžia grožėtis Bosforo sąsiauriu, kuris veda į Juosias jūrą viena puse ir į Marmaro jūrą kita. Rekomenduojama apžiūrėti parodų salių langus. Muziejus veikia tik šeštadieniais ir sekmadieniais. Nemokamos ekskursijos trunka apie 40 minučių, jose gali dalyvauti ne daugiau kaip 15 žmonių, o išankstinės rezervacijos nepriimamos. Prieš apsilankant, patikrinkite oficialų tinklalapį, nes parodų ruošimo metu muziejus gali būti trumpam uždarytas.

Šaltiniai: Borusan Contemporary oficialus tinklalapis; Vikipedija.