Kemerio vandens kelionė į miestą.

Pradėkite nuo vietos, kurioje Bozdoğano arka pasiekia Atatürko bulvarą, Saračhane pusėje; iš čia galėsite geriausiai įvertinti arkos ilgį. Bozdoğano arka buvo pastatyta, kad perbridėtų Fatih ir Beyazıt kalvų tarpinę duobę ir perneštų vandenį iš vienos pusės į kitą. „TDV Islamo enciklopedijoje“ Semavi Eyice rašo, kad arka dažnai priskiriama imperatoriui Valensui (364–378) ir kad ji buvo pastatyta 368–378 metais; dėl to ją vakarietiškose kalbose vadina „Valenso vandens arka“. Eyice taip pat pažymi, kad panašus statinys galėjo egzistuoti jau Hadriano laikais.

Skaičiai atskleidžia statinio dydį. Pagal „TDV“, jo ilgis siekia 971 metras, aukštis virš žemės – 28–29 metrai, o plotis – nuo 3,40 iki 5,65 metro. „Vikipedijoje“ nurodomas dabartinis ilgis – 921 metras, tačiau pažymima, kad arka iš tikrųjų yra maždaug 50 metrų ilgesnė. Atkreipkite dėmesį: arkos dalis yra sudaryta iš vienos eilės akmenų, o didelė dalis – iš dviejų išdėstytų eilių; pagal „TDV“, dviguba eilė yra nuo 18 iki 73 akmenų. Sienos, kuriose persipina akmenų ir plytų eilės, taip pat išsaugojo šimtmečių trukusių restauracijų pėdsakus.

Po užkariavimo arka ir toliau funkcionavo. Sultonas Fatih Mehmet ją atrestauravo; II Bayezido ir Kanuni laikais Halkalı vandenys, o 1556–1557 metais – Kırkçeşme vandenys buvo prijungti prie šios linijos; II Mustafa 1697–1698 metais atrestauravo rytinę dalį. Iki 20-ojo amžiaus arka tiekdavo vandenį į Suleymanie mečetę ir Topkapı rūmus. Bulvaras buvo nutiestas taip, kad praeitų po arkos, pagal miesto planuotojo Henri Prost plano. Pasivaikščiokite po aplinkines žaliosios zonos erdves, priekite prie arkos ir iš arčiau apžiūrėkite akmenų dydį; bulvarą, kuriame vyrauja intensyvus eismas, kirsti galite tik per pėsčiųjų perėjas.

Šaltiniai: „TDV Islamo enciklopedija“; „Vikipedija“.

Kai pasuksite iš Çemberlitaş gatvės į Piyer Loti gatvę ir atsidursite Divanyolu gatvėje, pastebėsite modernų įėjimo pastatą, už kurio slepiasi šis požeminis vandens rezervuaras. Ant jo nėra įrašų; jo architektūrinės savybės rodo, kad jis buvo pastatytas imperatoriaus II Teodosijaus laikais (408–450 m.), o „Vikipedija“ nurodo dar tikslesnį laikotarpį – 428–443 metus. Vakarų kalbomis jis žinomas kaip „Teodosijaus rezervuaras“, o pavadinimas „Šerefiye“ kilo iš osmanų laikų kaimynystės.

Nusileidus laiptais, prieš akis atsiveria 32 kolonos, išdėstytos reguliariomis eilėmis. „Turkijos islamo enciklopedija“ nurodo jo matmenis – 42,5 x 25 metrai; keturios kolonos, susidedančios iš aštuonių, skiria erdvę į penkias dalis. Atidžiai apžiūrėkite kolonų viršūnėles – visos jos yra korintinio stiliaus ir datuojamos V amžiumi. Plytų skylių arkos jungia kolonų viršūnėles. Jei esate matę „Yerebatan“ cisterną, čia rasite panašaus, bet mažesnio ir tvarkingesnio pavyzdžio; dėl to, kad visas kolonų eilutes galima apžiūrėti iš karto, schemą lengva suprasti.

XIX amžiaus pabaigoje arba XX amžiaus pradžioje ant rezervuaro buvo pastatytas „Arif Paša“ dvaras, kuris vėliau buvo naudojamas kaip savivaldybės pastatas. Restoravimo darbai prasidėjo 2004 metais, o nuo 2013 iki 2018 metų buvo suprojektuotas ir pastatytas dabartinis įėjimo pastatas. Nuo 2018 metų rezervuaras yra atviras lankytojams kaip muziejus. Pagal oficialų tinklalapį, tai yra vienas iš seniausių Stambulo vandens statinių, jo istorija siekia apie 1600 metų. Šiuo metu jį valdo „İBB Kültür AŞ“; tarp kolonų rengiamos skaitmeninės demonstracijos ir koncertai. Demonstracijos metu šviesa juda virš kolonų, todėl lengva atskirti jų viršūnėles ir arkas; šią akimirką galite užfiksuoti nuotraukoje. Naujausią darbo grafiką ir renginių programą rasite oficialiame tinklalapyje.

Šaltiniai: „Šerefiye“ rezervuaro oficialus tinklalapis; „Turkijos islamo enciklopedija“; „Vikipedija“.

Nuo Šerefiye rajono už kelių minučių pėsčiomis pasieksite šį didelį požeminį rezervuarą, esantį Hipodromo vakaruose. Turkijos religijos enciklopedijoje (TDV) jis vadinamas "Binbirdirek" požeminiu rezervuaru, o jo kilmė siejama su Konstantinaviliaus laikotarpiu. Enciklopedijoje jis apibūdinamas kaip antrasis pagal dydį uždaras požeminis rezervuaras mieste. Vikipedijoje teigiama, kad šį rezervuarą pastatė romų senatorius Philoksenas, ir teigiama, kad rezervuaras priklausė šiam senatorui.

Nors pavadinimas gali būti perdėtas, viduje esančių kolonų miestas yra tikras. Pagal TDV, 64 x 57 metrų dydžio rezervuaro skylių palaiko 224 kolonos, o pagal oficialų rezervuaro tinklalapį, iki šių dienų išliko 212 kolonų. Tai, kas išskiria šias kolonas iš kitų rezervuarų, yra tai, kad dvi kolonų dalys yra viena virš kitos. Taip pat pažvelkite į duobę viduryje; čia grindys atveria kelią iki pačių kolonų pagrindų, atskleidžiant dviejų aukštų kolonų tikrąjį aukštį. Taip pat atkreipkite dėmesį į graikų raides ant kolonų – tai meistrų, kurie apdirbo akmenį, ženklai.

Po to, kai rezervuaras išdžiūvo, jis buvo naudojamas kitiems tikslams. Pagal TDV, Osmanų laikotarpiu virš jo buvo pastatyti rūmai, o šilkiniai audiniai naudojo jo vėsinamą erdvę kaip dirbtuves iki 19-ojo amžiaus pabaigos; Thomas Allom 19-ojo amžiaus graviūroje matyti šie darbuotojai, dirbantys tarp kolonų. Pagal Vikipediją, po restauracijos rezervuaras buvo atidarytas lankytojams, jame įrengtos parodų erdvės ir sėdėjimo vietos. Lankydamiesi Šerefiye, galite palyginti abu objektus: vienas yra mažas ir tvarkingas, su vieno aukšto kolonomis, o kitas – didelis ir gilus, su viena virš kitos išdėstytomis kolonomis. Naujausią informaciją apie lankytinumas rasite oficialiame rezervuaro tinklalapyje.

Šaltiniai: Turkijos religijos enciklopedija (TDV); Oficialus "Binbirdirek" požeminio rezervuaro tinklalapis; Vikipedija.

Iš Binbirdirek aikštės pasukite į Hipodromo aikštę ir einant jos šiauriniu pakraščiu, pamatysite šį fontaną, kurį remia aštuoni stulpai ir kurį dengia kupolas. Jis buvo pastatytas 1898 m. rudenį, kai Vokietijos imperatorius Vilhelmas II lankė sultoną Abdülhamidą II. Jo dalys buvo pagamintos Vokietijoje, atgabentos į Stambulą ir čia sujungtos. Statybos prasidėjo 1899 m., o atidarymas buvo numatytas 1900 m. rugsėjo 1 d., minint Abdülhamido II įžengimo į sostą 25-ąsias metines, tačiau fontanas buvo atidarytas 1901 m. sausio 27 d., Vilhelmo II gimimo dieną.

Projekte dalyvavo imperatoriaus patarėjas, architektas Spitta, o statybos darbus vykdė architektas Schoele. Taip pat prie projekto prisidėjo architektai Carlitzik ir Joseph Antony. Pastatas yra neobizantiniame stiliuje. Iš pradžių apžiūrėkite aštuonkampį korpusą, stovintį ant pakeltos bazės, tada įeikite po kupolu ir pakelkite galvą; vidinis paviršius apdovanotas auksiniais mozaikais. Atkreipkite dėmesį į aštuonis medalionus, kuriuose pakaitomis yra abiejų valdovų simboliai: Abdülhamido II tuğra (valdovo antspaudas) ir Vilhelmo II inicialų "W" monograma, kurioje yra skaičius "II".

Šį fontaną, pastatytą vėliau nei kitus šio maršruto objektus, vertinkite ne tik kaip vandens konstrukciją, bet ir kaip to laikmečio diplomatijos dokumentą. Osmanų aikštės fontano tradicija čia virto draugystės dovanai, o Europos dirbtuvių kūrinys buvo atnaujintas neobizantiniame stiliuje. Palyginkite jį su III Ahmedo fontanu, kurį pamatysite po kurio laiko; vienas atspindi Osmanų imperijos pačius save, o kitas – užsienio valdovo požiūrį į šį miestą. Iš fontano matomi ir Hipodromo obeliskai. Iš čia einant pro Hagia Sophia, galite nueiti iki Topkapı rūmų vartų.

Šaltinis: Vikipedija.

Maršruto paskutinis taškas – didelis aikštės fontanas, esantis tarp Topkapio rūmų išorinių vartų (Bab-ı Hümayun) ir Hagia Sofijos. Pagal „TDV Islamo enciklopedijos“ duomenimis, jis buvo pastatytas 1141 metais (1728–1729), sultono III Ahmedo laikotarpiu. „Vikipedija“ jį apibūdina kaip seniausią ir įspūdingiausią naujo tipo aikštės fontano pavyzdį, atsiradusį Lale laikotarpiu.

Jo planas yra kvadratinis, su keturiais fasadais. Kiekvieno fasado centre yra fontanas, o keturiuose kampuose – po tris langus turintys, pusapvaliais iškyšuliais suprojektuoti elementai. Pažvelkite į šių elementų langus: esantys viduje tarnautojai per šiuos langus dalijo vandenį ir saldžius gėrimus praeinantiems. Stogas padengtas švino sluoksniu, o jo kraštai dekoruoti plačiais karnizais. Viršuje yra aštuonkampis kupolas, o virš elementų – po keturis mažus kupolus, kurių viršūnėse yra auksu padengti variniai vėliavėliai.

Dekoracijos atspindi to laikotarpio, kai Vakarų menas ėmė įtakoti Turkijos meną, įvairiapusiškumą. Pastebėkite iškerptas gėles ant marmuro plokščių, auksu padengtas marmurinės reljefo detales ir vietomis naudojamą keramiką. Ant fasadų yra poetas Seyyid Vehbi parašytas keturioliktoje strofų eilėraštis, parašytas „talik“ raštu. Pagal „TDV“, paskutinė eilė, esanti fasade, nukreiptame į Hagia Sofiją, buvo parašyta paties sultono III Ahmedo ir išgraviruota „celi sülüs“ raštu. Pagal „Vikipediją“, fontanas Osmanų laikais buvo susitikimų ir rinkimų vieta.

Sekėte vandens kelionę nuo vamzdyno iki aikštės fontano. Apkeliaukite aplink fontaną, atidžiai apžiūrėdami keturis fasadus ir keturis elementus. Tada galite įeiti į Topkapio rūmų išorinį kiemą per vartus už jūsų arba pasivaikščioti Gülhane parke. Oficialioje svetainėje galite rasti rūmų darbo laiko informaciją.

Šaltiniai: „TDV Islamo enciklopedija“; „Vikipedija“.