Kapadokijos slėniai: kelionė iš Uçhisaro į Paşabağ.

Pradėkite nuo Uçhisaro savivaldybės aikštės ir pakvėpkite senojo kaimo siauraisiais gatvelėmis aukštyn, link pilies. Senasis kaimas susideda iš akmeninių namų, susitelkusių prie didelės uolos pusių. Naujasis gyvenvietė yra arčiau kelio, vedančio iš Nevšehiero į Göremę. Keliant aukštyn, pastebėsite, kad uola iš tikrųjų nėra vienas kalnas. Pagal Uçhisaro savivaldybės informacija, pilis susideda iš dviejų didelių uolų kūgių, kuriuos vietiniai žmonės vadina "Aga pilimi" ir "Çavuş pilimi". Šiandien į pilies viršų galima pasiekti taku; pagal "Vikipedijos" informaciją, anksčiau naudojami vidaus keliai dabar yra uždaryti dėl saugumo. "Vikipedijoje" taip pat rašoma, kad uolos viduje esančios galerijos ir patalpos yra daugiausia uždarytos arba nepralaidinės. Todėl planuokite kelionę tik atvira kelio dalimi, vedančia į viršų, o ne bandykite pasiklysti viduje. Keliant aukštyn, atkreipkite dėmesį į durų ir langų angas šlaituose; pagal savivaldybės teigimu, pilies vidus yra išgraviruotas požemiais, cisternomis, skirtomis surinkti lietaus vandenims, ir tuneliais, kurie buvo skirti atlaikyti ilgus apsiaštrinimus. Dalis šių iš akmens išraižytų konstrukcijų yra iš Bizantų laikų ir yra dalis gyvenvietės. Yra dvi versijos apie pavadinimo kilmę. Savivaldybė teigia, kad pavadinimas yra susijęs su Seldžukų ir Karamanoğlu laikotarpiais egzistavusiu pasienio postu, t. y. "užpakaliniu valdymu". Pagal vietinę versiją, pateikiančią informaciją "Vikipedijoje", šis regionas buvo stebimas iš trijų pilies: Uçhisar, esanti pačioje pakraštyje, Ortahisar, esanti viduryje, ir Ürgüp, kuri buvo administracinis centras ir buvo vadinama Başhisar. Šaltiniai pateikia skirtingus duomenis apie pilies aukštį, tačiau visi sutinka, kad tai yra aukščiausias taškas regione. Pasiekę viršų, nepradėkite skubėti, bet apžiūrėkite aplinką iš visų pusių. Toliau žemyn tęsiasi Güvercinlik slėnis, kuriuo žersite, o už jo matysis Göremės stulpeliai. Pažvelkite į Avanos pusėje esančią Erciyes kalną; MTA biuletenyje nurodoma, kad šio stratovulkaino aukštis yra 3916 metrų. Erciyes yra vienas iš tufų, kurie formavo šį kraštovaizdį, šaltinių, tai reiškia, kad kalnas horizonte ir uola po jūsų kojomis yra tos pačios istorijos dalys. Uçhisar yra

Iš Vadiye Uçhisar įėjimo, įeikite prie pačios pilies. Pasak Uçhisar savivaldybės, prie įėjimo stovi medis, ant kurio pakabinti šimtai akių formos amuletų, ir tai yra viena iš labiausiai fotografuojamų slėnio vietų. Šioje vietoje, pilį palikę už savęs, pažvelkite į slėnį – viename kadre matysite jo gylį ir keistą, skulptūrišką stulpų formavimus. Takas vingiuoja slėnio dugnu ir tęsiasi apie keturis kilometrus iki Göreme. Savivaldybė šį žygį klasifikuoja kaip vidutinio sunkumo, o jo trukmė – nuo pusantros iki dviejų valandų. Kadangi Uçhisar yra aukštesnė už Göreme, šiuo kryptimi einant daugiausia einama į žemyn, o tai yra patogesnis būdas. Einant, atkreipkite dėmesį į mažas, reguliariai išdėstytas angas šlaituose – slėnis savo pavadinimą gavo nuo čia išlikusių, į uolas ir stulpus išgręžtų žąsų lizdų. Pasak savivaldybės, lizdai išgręžti tokioje aukštyje ir ant tokių uolų, kad prie jų negalėtų pasiekti plėšrūnai, tokie kaip lapės. Atkreipkite dėmesį į raudonas juosteles ir ornamentus, kurie dažnai puošia žąsų lizdų įėjimus. Šie ornamentai pagaminti iš natūralių dažų, gautų iš augalų, ir, kaip manoma, padeda žąsoms atpažinti savo lizdus iš tolo. Šių lizdų pagrindinė paskirtis buvo žemės ūkis. Žąsų išmatose yra daug azoto ir fosforo, o, pasak savivaldybės, šios trąšos buvo didžiausia regiono vynuogynų parama. Anglų kalbos „Wikipedia“ teigia, kad trąšos buvo plačiai naudojamos regione iki 1970-ųjų. Šaltiniai rodo, kad žąsų auginimo tradicija siekia IX amžių. Šlaituose vis dar galima pamatyti vynuogynus ir sodus, kurie yra šios istorijos tęsinys. Slėnio dugne rasite slyvų, vyšnių, slyvų ir obuolių medžius, o pavasarį – laukinių gėlių. Šį želdinimą maitina Vasıl upė, kuri teka per slėnį ir, priklausomai nuo sezono, gali išdžiūti. Takas praeina pro trumpus, į uolas išgręžtus tunelius, senas gyvenamąsias vietas ir apleistas urvuose esančias namus. Göreme savivaldybė taip pat rašo, kad slėnyje yra apie penkiolikos metrų aukščio šlapias, tačiau vanduo teka tik priklausomai nuo sezono. Žemė gali būti dulkėta, slidži ir nelygi, tod

Ašmenų slėnis, oficialiai vadinamas Bağlıdere slėnis, yra vienas iš populiariausių ir dažiausiai lankomų slėnių Goreme savivaldybės duomenimis. Pasivaikščiojimą rekomenduojama pradėti nuo Örencik kaimelio, esančio Goreme-Uçhisar kelio pakraštyje. Savivaldybė teigia, kad slėnis prasideda šioje vietoje ir baigiasi Goreme-Avanos kelio ruože, jo ilgis – 4900 metrų. Toje pačioje svetainėje nurodoma, kad šis maršrutas yra maždaug penki kilometrai. Taigi, pasiruoškite maždaug penkių kilometrų pasivaikščiojimui, įskaitant sustojimus fotografavimui, ir skirkite šiai vietai apie dvi su pusę valandos. Nusileidžiant į slėnį, kraštovaizdis keičiasi; čia, kur anksčiau buvo Güvercinlik slėnio paukščių lizdai, dabar dominuoja uolų formos. Šį slėnį garsina iš apačios į viršų besidriekiančios, siauros ir aukštos stulpelės – „peri bacaları“. Goreme savivaldybė nurodo, kad kai kurių šių uolų aukštis siekia penkiasdešimt metrų. Apžiūrint šiuos stulpelius, atkreipkite dėmesį į skirtumą tarp pagrindo ir viršūnės. Šaltiniai, aprašantys Goreme nacionalinį parką, teigia, kad minkšta tufas yra padengtas kietesnio akmens sluoksniu, o šis apsauginis sluoksnis leidžia apatinei daliai lėtai eroduoja. Spalvų skirtumai ant stulpelių atsiranda dėl skirtingų mineralinių sluoksnių. Anglų kalbos „Wikipedia“ pateikia dvi versijas apie slėnio pavadinimo kilmę: senovinis folkloras apie dviejų priešingų šeimų vaikų meilę ir naujesnė interpretacija, pagrįsta kai kurių uolų formomis. Susipažinkite su šia istorija, tačiau slėnyje svarbiausia atkreipti dėmesį į uolas. Goreme savivaldybė taip pat mano, kad augalija slėnyje yra verta dėmesio. Šioje vietovėje metiniai krituliai yra nedideli, o augalija, išskyrus upių pakrantes, yra reta; todėl žaliame ruože prie slėnio dugno galima pastebėti. Kartais kelias eina pro vynuogynus ir vaisių medžius, o kai kuriais ruožais jis gali būti siauras. Savivaldybė taip pat rašo, kad slėnis yra viena iš populiariausių vietų Kapadokijoje, iš kur galima stebėti saulėtekį ir saulėlyčius. Jei oras leidžia, rytais virš slėnio skrenda oro balionai. Norint geriausiai užfiksuoti stulpelių aukštį fotografijose, rekomenduojama fotografuoti juos iš žemės, priešais

Paşabağları yra šalia Göreme-Avanos kelio, dešinėje pusėje. Pagal Kultūros ir turizmo ministerijos muziejų vadovo informacija, jis yra apie vieną kilometrą nuo kelio. Ši teritorija yra Kultūros ministerijai priklausančio Zelve-Paşabağları archeologinio komplekso dalis, todėl į ją reikia patekti su bilietu. Ministerijos „Museum Pass Cappadocia“ kortelė apima ir šį regioną, taip pat kitus muziejus ir archeologinius kompleksus; naujausią informaciją apie įėjimo sąlygas ir kainas rasite oficialioje svetainėje. Įėję, eikite pažymėtu taku ir pasinerkite tarp „peri“ (unikalios geologinės formacijos). Ministerijos puslapyje rašoma, kad šią vietovę anksčiau vadino Kunigų slėniu, o kai kurių „peri“ viduje buvo iškirstos koplyčios ir sėdimos vietos. Šiandien jus čia patraukia pati uola. Paşabağları yra viena iš vietų, kur galima pamatyti daugiausiai dviejų ir trijų „galvų“ „peri“. Pastebėsite, kad kai kurių „peri“ turi kelias „galvas“, o kitos – kelias „galvas“, atsiskiriančias nuo vienos bazės. Norėdami suprasti šias grybų formos struktūras, atkreipkite dėmesį į liniją tarp „galvos“ ir „stiebo“. „Peri“ „galva“ yra pagaminta iš kieto, atsparaus erozijai akmens, o „stiebas“ – iš minkštosios tūftos. Kietoji „galva“ apsaugo apatinį „stiebą“ nuo lietaus ir potvynių. Kai „galva“ nukrenta, pažeidžiamas „stiebas“ greitai eroduoja ir sunyksta, todėl šiame rajone galite rasti ir „peri“, neturinčių „galvos“, tik aštrūs kūgiai. Nevşehir valdybos teigimu, „peri“ formos susidarė dėl natūralios erozijos, daugiausia dėl lietaus ir vėjo, ir šis procesas vyksta iki šiol. Tai reiškia, kad tai, ką matote, nėra sustabdytas momentas, o nuolatinis pokyčių procesas. Dėl to valdyba „peri“ laiko jautriu paveldo objektu, kurį veikia klimato pokyčiai ir žmogaus veikla. Negalima liesti „peri“ stiebų ir neiti už pažymėtų takų, nebandykite lipti į šlaitus. Fotografuojant, pabandykite atsitraukti šiek tiek ir į vieną kadrą įtraukti kelias „peri“. Pas „Vatan Gazetesi“ duomenimis, Kapadokijos administracija čia įrengė apšvietimo sistemą, kuri nekenkia gamtai, todėl „peri“ saulėlydžio metu įgauna kitokią išvaizdą. Sužinokite iš oficialių šaltinių, ar galima aplankyti šią vietą vakare ir kokios yra darbo valandos. Šalia Paşabağları