Kalėdų kurortas Selčuke, Alanijoje.

Pradėkite nuo urvo įėjimo, esančio Damlataş gatvėje, prie pusės salės vakarinėje pakrantėje. Prie urvo iškart prasideda paplūdimys, o aplink įėjimą įrengta nedidelė prekybos vieta. Sustokite šioje vietoje ir pažvelkite aukštyn: esate prie didelės uolos, kurioje stovi Selčukų sienos, ir po kelių valandų iš aukštai žvelgsite į šią pakrantę.

Uro istorija yra susijusi su visa šia maršrutu. 1948 metais, kai čia buvo atverta akmenkaso, skirtas uosto statybai, sprogimas atskleidė ertmę uolos viduje. Todėl pradėti kelionę nuo šio urvo, kuriame buvo rasta uostui reikalingi akmenys, yra labai logiška. "Damlataš" yra pirmasis Turkijoje atidarytas uostas turistams. "Kültür Portalı" teigia, kad įėjimas yra mokamas; naujausią kainą ir darbo valandas galite rasti Alanyos savivaldybės oficialioje svetainėje.

Įėję į urvą, pirmiausia einate maždaug penkiasdešimt metrų ilgu koridoriu. Koridorius nuveda jus į didelę, maždaug penkiolikos metrų aukščio, cilindrinės formos ertmę. Uro pavadinimas kilo nuo nuolat lašančio vandens, kuris krenta nuo lubų. Pabūkite šioje vietoje be judesio ir stebėkite, kaip lašai kaupiasi ant stalaktitų. Manoma, kad stalaktitai ir stalagmitai susiformavo tarp 20 000 ir 15 000 metų prieš Kristų. Ypač atkreipkite dėmesį į vietas, kur stalaktitai, krentantys iš lubų, ir stalagmitai, kylantys iš grindų, artėja vieni prie kitų. Nelieskite prie šių formacijų ir nebandykite fotografuoti užlipę ant barjerų ar akmenų.

Uro temperatūra nepriklauso nuo metų laiko; ji yra 22 laipsniai, o drėgnumas – apie 95 procentai. Vasarą, įėjus iš karšto oro, šis oras atrodys vėsus, o žiemą – šiltas. Dėl didelio drėgnumo akinių stiklai ir fotoaparato objektyvas gali greitai paryškėti, kai tik įėsite; palaukite kelias minutes, kad jie sušiltų. Dėl lašančio vandens grindys gali būti drėgnos, todėl geriau įeiti ne su paplūdimio šlepetėmis, o su neslystančiu batais. Drėgni akmenų paviršiai gali atspindėti blykstės šviesą; jei įmanoma, fotografuokite be blykstės ir raskite vietą, kur galėtumėte stabiliai pastatyti fotoaparatą. Uras nėra labai didelis; jei yra daug lankytojų, gali tekti pal

Iš funikulieriaus išlipę Ehmedeke, atsidursite vienoje iš tvirtovės dalių, atskirtoje sienomis. Alanyos tvirtovė yra viena iš geriausiai išlikusių viduramžių tvirtovių Anadolijoje ir yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo preliminariąją listą. Apgyvendinimo pėdsakai šioje vietoje randami jau nuo III amžiaus prieš Kristų. Dabartinė monumentalioji tvirtovė buvo pastatyta sultonų Seldžukų, kurie po 1221 metų pastatė ją ant senesnių Bizantijos ir Romos sienų. Sienos driekiasi 6,5 kilometro ilgio ir yra sustiprintos 140 bokštų. Nerekomenduojama bėgti visą šį atstumą; geriau padalinti lankymą į tris dalis: pastatus vidurinėje dalyje, Vidaus pilį ir nusileidimą nuo rytinio šlaito. Prieš užlipant į Vidaus pilį, apsilankykite Suleimanie moštyje, kuris taip pat yra žinomas kaip Orta Hisar mečetė. Pagal Alanyos savivaldybės duomenimis, šią statybą pirmą kartą pastatė sultonas Alaeddin Keykubad pirmosios XIII amžiaus pusės. Po gaisro, sukeltą žaibo, mečetė buvo atstatyta sultono Suleimano laikais, naudojant senas medžiagas. Dabartinis planas ir kupolas datuojami XVI amžiumi. Pirmiausia pažvelkite į kupolus iš išorės: kvadratinio plano patalpa yra dengta vienu pusiau sfera, o bendruomenės patalpa – trimis mažais kupolais. Kupolai yra iš plytų, o sienos – iš dalies iš plytų, o dalies – iš akmens. Minaretas yra pritvirtintas prie patalpos šiaurės vakarų kampe, o priešingoje, šiaurės rytų kampe, yra beribė cisterną ir uždengta prausimo vieta. Jei įėjate, išsivilkite batus, apsivilkite drabužius, dengiančius pečius ir kelius, būkite tylūs ir, jei tai yra maldos laikas, tiesiog pažiūrėkite iš išorės. Vidurinėje dalyje galite pamatyti prekybos pastatą, vadinamą bedesten, ir Akšebe Sultano mečetę bei kapą, datuojamus 1230 metais. Apie 400 cisternų, išdėstytų po visa tvirtove, rodo, kaip svarbus buvo vanduo šiame uolingo kyšulyje. Jei pakeliui pamatysite cisternos angą, nešokite į ją. Toliau pakilkite į Vidaus pilį. Vidaus pilis yra įsikūrusi vakarinėje pusiasalio pusėje, aukščiausioje vietoje, ir yra 250 metrų aukštyje virš jūros lygio. Tai tarsi muziejus po atviru dangumi, kuriame galima pamatyti likučius iš Bizantijos, Seldžukų ir Osmanų laikų. Vidaus pilies teritorijoje Forto viduje esantis švyturys, datuojamas 1720 metais, yra vienas iš šios epochos palikimo ženklų. Hisariçi, esantis už fortifikacinių sienų, šiandien yra gyvenamasis rajonas; už sodų tvorų slepiami namai nėra muziejai, bet vietos, kuriose gyvena žmonės. Nusileidus, eikite kalno šlaito link, einančiu keliu. Jei pavargsite, galite pasinaudoti maršrutiniais autobusais, važiuojančiais šiuo keliu. Kelias nuves jus į turgų ir uostą, prie Raudonosios bokšto, esančio prie sienų, pabaigos. Šaltiniai: Kultūros portalas; Muziejų kortelė (muze.gov.tr); Alanyos savivaldybė; TDV Islamo enciklopedija.

Kalę pavadinate „Kalė“, nedelsdami neikite į ją, pirmiausia iš prieplaukos apžiūrėkite ją iš visų pusių. Raudona kalė yra aštuonkampio plano statinys, 33 metrų aukščio ir 29 metrų skersmens. Jos apatinė dalis yra iš akmens, o viršutinė – iš raudono plytų, iš kurių ji ir gavo savo pavadinimą. Šią dviejų medžiagų susidūrimo liniją galite lengvai pastebėti iš prieplaukos. Čia prasideda pilies sienos, taigi esate prie tos linijos, kurią matėte ryte viršuje. Kalė yra Alanjos simbolis ir nuo 1992 iki 2005 metų buvo pavaizduota ant 250 000 lirų banknoto atverstiniame paviršiuje.

Pažvelkite į ant įėjimo esantį užrašą. Jame teigiama, kad kalę 1226 metais Selčukų sultonas Alaeddin Keykubad užsakė Haleppo gyventojui Ebu Ali. Kalė buvo tiek gynybos, tiek stebėjimo struktūra: ji buvo pastatyta, kad apsaugotų uostą, kuriame vyko prekyba, ir neleistų į puolimą iš sausumos. Šiuo metu įėjimas ir pirmasis aukštas yra etnografijos muziejus, o kalė yra atvira lankytojams nuo 1979 metų. Nedalyku skubėti apžiūrint muziejaus dalį, tada pasiruoškite pakilti aukštyn. Naujausią informaciją apie įėjimo sąlygas ir darbo valandas rasite interneto svetainėje muze.gov.tr.

Kalėje yra penki aukštai, įskaitant apatinį, o kiekvieno aukšto planas yra skirtingas. Kalės viduryje yra cisternos, o iš viršaus į ją patenka saulės šviesa, kuri pasiekia pirmąjį aukštą. Šiek tiek pasilikite prie cisternos, kad galėtumėte stebėti, kaip šviesa prasiskverbia per šią vertikalų ertmę. Į aukštesnius aukštus pakliūti galima 85 laiptelių akmenine laiptinė. Laipteliai yra plačiai išdėstyti, todėl pakilkite ramiai ir skaičiuokite žingsnius. Keliaudami, praeisite pro suvoltuotus koridorius ir rasite sienose esančias angas, skirtas gynybai. Pažvelkite pro vieną iš angų ir pagalvokite, kaip budelis galėjo stebėti laivus, įplaukiančius į uostą.

Aukštesniuose aukštuose rasite atviras terasas ir angas. Iš čia matote uostą apačioje ir pilies rytinį šlaitą, esantį už jūsų. Čia galite stebėti, kaip sienos tęsiasi nuo jūros pakrantės į pietus, link laivų statyklų. Kitą stotelę pasieksite šia linija. Fotografuodamiesi terasoje, nešok

Eikite keliu, einančiu šalia sienų, link pietų, ir pažvelkite į Tophane pastatą, kuris stovi ant uolos, esančios apie 10 metrų virš jūros lygio. Šis iš akmenų pastatytas, stačiakampio plano pastatas buvo pastatytas, kad apsaugotų laivų statyklą. Šiek tiek toliau sienos nusileidžia į jūrą, o laivų statyklos penkių arkų atramos tiesiogiai atsiveria į vandenį. Prieš įeidami, pažvelkite iš kranto į šią fasadą: fasadas, atsuktas į jūrą, yra 56,5 metro ilgio, o pastato gylis – 44 metrai.

Šaltiniai nurodo, kad laivų statyklos statybos prasidėjo 1227 ar 1228 metais; pagal „Vikipedijos“ straipsnį, statybos prasidėjo 1228 metais, netoli Raudonosios bokšto, ir buvo baigtos per metus. „Kültür Portalı“ aprašo Alanyos laivų statyklą kaip vienintelę išlikusią Selčukų laikų laivų statyklą. Atminkite, kad Alaeddin Keykubad taip pat pastatė laivų statyklą Sinope, prie Juodosios jūros, ir tarp dviejų uostų buvo sukurta prekybos kelias, kuriame buvo įrengtos karavanserajai. Alanya buvo šio kelio galas prie Viduržemio jūros, o šis pastatas yra vienas iš dviejų, kurie suteikė sultonui titulą „Dviejų jūrų sultonas“. „TDV İslam Ansiklopedisi“ teigia, kad Osmanų laikais Alaijos uostas galėjo priimti iki dviejų tūkstančių laivų.

Atidžiai pažvelkite į įėjimą esančią lentą; joje yra sultono simbolis ir ornamentai. Viduje yra penki išilgai išdėstyti, su skersiniu stogu dengti skyriai. Stebėkite, kaip šviesa, atspindėta nuo jūros, patenka į kiekvieno skyriaus vidų ir kaip jos intensyvumas mažėja. Viena iš laivų statyklos pusių yra maža mečetė, o kita – sargybinio kambarys; abu jie yra kiekvieno skyriaus kraštuose. Viename iš skyrių yra senas šulinys, kurio anga šiandien uždaryta. Šiandien pastatas yra Laivų ir jūrų muziejus, todėl, apžiūrint skyrius, skirkite laiko eksponatams. Naujausią informaciją apie lankymo sąlygas rasite adresu muze.gov.tr.

Paskutinę nuotrauką iš šios trasos padarykite, grįžkite prie jūros ir nukreipkite kamerą į Raudonąjį bokštą. Iš čia matysis, kaip sienos išsikiša nuo jūros link Raudono bokšto. Matysite, kad sienų paskutinės dalys, kurias stebėjote ry