
Kalėdinė ekskursija į Domuztepe iš Kahramanmarašo.
Prisijunk, kad galėtum pažymėti ir įvertinti
Ši maršrutas leidžia pažinti Kahramanmarašą per tris skirtingus laikotarpius: senovės pilį, esančią miesto centre, kuri buvo restauruojama nuo vėlyvojo Hetitų laikotarpio; mečetę, esančią šalia pilies, atspindinčią Dulkadiroğlu kunigaikštystės architektūrą; gamtos parką miesto pakraštyje ir senovinę gyvenvietę lygumoje. Maršrutas seka geografinę lokaciją. Jums patartina pradėti nuo miesto centro, pietuose – gamtos parkas, o dieną baigti aplink archeologinę vietovę Pazarcık rajone. Pirmos dvi stotelės yra vienas nuo kito nedideliu atstumu. Pilis iškilusi miesto centre, šalia Ulu mečetės. Pagal informaciją, pilies tiksli statybos data nežinoma, tačiau ant užrašo nurodyta, kad ji buvo pastatyta vėlyvojo Hetitų karaliaus III. Halpuruntašo laikais (apie 810–783 m. pr. Kr.). Vėlesniais laikotarpiais pilis buvo atnaujinta, o rekonstrukcijos tęsėsi nuo Romos imperijos laikų iki Respublikos. Ulu mečetė, pagal dokumentus, buvo pastatyta 1442–1454 metais Suleymano Bey, o 1501 metais atnaujinta Alaüddevle. Apžiūrėdami šiuos du pastatus, galėsite lengviau suprasti, kodėl miestas išaugo aplink pilį ir kokią išvaizdą miestas įgijo kunigaikštystės laikotarpiu. Trečia stotelė – Kapıçam gamtos parkas. Parkas buvo paskelbtas gamtos parku 2008 m. rugsėjo 26 d. ir yra esantis Gaziantep kelio pakraštyje, miesto pietryčių dalyje. 5 hektarų dydžio botanikos sodas yra namams 425 augalų rūšims, o trys dirbtiniai tvenkiniai yra gyvenamoji vieta paukščiams ir vabzdžiams. Po akmenų ir istorijos, ši stotelė yra puiki vieta pasivaikščioti ir pailsėti. Paskutinė stotelė – Domuztepe senovinė gyvenvietė. Gyvenvietė yra Pazarcık rajone, netoli Emiroğlu, Marash lygumoje, tarp Toros ir Amanos kalnų. Pagal šaltinius, gyvenvietė, kurios plotas yra apie 20 hektarų, datuojama nuo 6000 iki 5500 m. pr. Kr., Halaf kultūros laikotarpiu. Tai archeologinė teritorija; prieš išvykdami, patartina pasitarti su vietos kultūros ir turizmo valdybos ir Pazarcık savivaldybės, nes informacija apie lankymo sąlygas nėra viešai prieinama. Norint apžiūrėti visas stoteles, būtina transporto priemonė. Kadangi atstumai ir kelionės laikas nėra nurodyti, prieš išvykdami apskaičiuokite juos naudodami žemėlapio programėlę Šaltiniai:
- Kultūros portalas, Kahramanmaraš pilis, https://www.kulturportali.gov.tr/turkiye/kahramanmaras/gezilecekyer/kahramanmaras-kalesi
- Kahramanmaraš regiono kultūros ir turizmo valdyba, Kahramanmaraš pilis, https://kahramanmaras.ktb.gov.tr/TR-152588/kahramanmaras-kalesi.html
- Kahramanmaraš valdybos administracija, Istorinės rezidencijos ir religiniai objektai, https://www.kahramanmaras.gov.tr/tarihi-konaklar-ve-dini-degerler
- Kahramanmaraš regiono kultūros ir turizmo valdyba, Ulu Cami (Didžioji mečetė), https://kahramanmaras.ktb.gov.tr/TR-152463/ulu-cami.html
- Kultūros ir turizmo ministerijos spaudos tarnyba, Ulu Cami vėl atidaryta lankytojams, https://basin.ktb.gov.tr/TR-448838/kahramanmaras-ulu-camii-yeniden-ibadete-acildi.html
- Kahramanmaraš regiono kultūros ir turizmo valdyba, Kapıçam gamtos parkas, https://kahramanmaras.ktb.gov.tr/TR-277382/kapicam-tabiat-parki.html
- Švietimo ministerijos neformaliojo ugdymo centrai, Kapıçam gamtos parkas, https://okuldisiogrenme.eba.gov.tr/mekan-detay/kapicam-tabiat-parki-5421
- Pazarcık savivaldybė, Domuztepe archeologinė vietovė, https://www.pazarcik.bel.tr/kent-rehberi/tarihi-yerler/domuztepe-hoyugu
- Internet Archaeology, Healey ir Campbell, Domuztepe, https://intarch.ac.uk/journal/issue26/20/2.html
Maršruto stotelės

Kahramanmarašo pilis.
Kale yra įsikūrusi ant kalvos, esančios miesto centre, šalia Ulu Cami mečetės. Pagal „Kültür Portalı“ informaciją, kalvos pietinė pusė yra smailėjanti ir aukšta, o šiaurinė – šiek tiek nuslopianti. Todėl geriausia apžiūrėti fortą lėtai, nuo šiaurės pakilant į viršų. Patogūs batai padės lengviau vaikščioti nelygiame paviršiuje. Prie įėjimo sustokite ir pirmiausia pažvelkite į fortifikacijų bendrą vaizdą. Fortifikacijos turi stačiakampį planą ir, pagal šaltinius, yra maždaug 1,70 metro storio. Išorinių sienų statybai buvo naudojamos akmens plokštės, o vidinių sienų – betoniniai blokai. Norint palyginti šias medžiagas, tereikia atidžiai pažvelgti į sieną. Skirtumas tarp akmens plokščių ir betoninių blokų yra lengvai pastebimas. Tikslus fortifikacijų statybos metai nežinomi. Gubernijos šaltiniuose rašoma, kad archeologinių kasinėjimų metu, vykusių fortifikacijų ir aplinkinių teritorijų, buvo rasti daugybė artefaktų, datuojamų vėlyvojo Hetitų laikotarpio. Pagal tą patį šaltinį, ant „Maraş Lion“ skulptūros esančiame įraše, teigiama, kad fortifikacijas pastatė vėlyvojo Hetitų karalius III. Halpuruntaš (apie 810–783 m. pr. Kr.). „Maraş Lion“ šiandien yra muziejuje, todėl jo negalima ieškoti fortifikacijose, o tik prisiminti kaip miesto praeities ženklą. Šaltiniuose rašoma, kad 17-ajame amžiuje Evliya Čelebi minėjo, kad liūtas buvo prie fortifikacijų vartų. Fortifikacijos vėlesniais amžiais buvo atnaujintos ir papildytos įvairiais laikotarpiais: Asirų, Medų, Persų, Kapadokijos karalystės, Romos, Bizantijos, Anadolijos Selčukų, Osmanų ir Respublikos laikais. Apžiūrint sienas, prisiminkite šią daugiasluoksnę istoriją. Pasiekę kalvos viršuje, pažiūrėkite į lygumą; gubernijos šaltiniuose teigiama, kad dėl savo padėties fortifikacijos yra puikiai matomos lygumai ir apylinkėms. Šiame aukštyje galima geriau suprasti miesto planavimą, o tai yra pagrindinis šios ekskursijos privalumas. Fotografuoti geriausia ryte arba vakare, kai šviesa yra švelnesnė. 2017 metais buvo pradėti dideli fortifikacijų restauravimo darbai, o 2020 metais buvo baigtos apželdinimo ir renovavimo darbai. Fortifikacijos buvo atvertos lankytojams 2020 m. birželio 5 d. Aktualią informaciją apie darbo valandas ir

Kahramanmaraş didžioji mečetė.
Šis pastatas, esantis miesto aikštėje, yra Ulu Camii mečetė. Pagal valdybos informacijos šaltinį, pastatas yra įrengtas prie pilies pietinėje pusėje, miesto aikštėje. Provincijos valdybos adresas yra Atatürk bulvaras, Kurtuluş rajonas. Ši vieta yra puikus architektūros ir miesto istorijos objektas. Pirmiausia sustokite priešais kiemą arba pastato priekį ir apžiūrėkite visą vaizdą. Pagal provincijos valdybos informacijos šaltinį, remiantis dokumentais, mečetę 1442–1454 metais pastatė Dulkadiroğlu kunigaikštystės valdovas Suleimanas Bey. Tas pats šaltinis teigia, kad Suleimano Bey sūnus Alaüddevle atnaujino mečetę 1501 metais. Ministro kabineto pranešime teigiama, kad Alaüddevle Bozkurt Bey XIX amžiuje išplėtė pastatą. Dėl šių skirtumų informacijos šaltiniuose, teisingiau yra minėti abu šiuos laikotarpius. Mečetė yra medinių lubų turinčių mečečių grupėje. Išorėje ji yra 22 x 40,90 metrų dydžio erdvė, 5,30 x 40,90 metrų dydžio maldininkų erdvė ir viena minarė. 40,90 metrų pločio fasadas suteikia pastatui horizontalų ir plokščią išvaizdą. Fasado sienose naudojamos medinės sijos, grubiai apdirbti akmenys ir betoniniai blokeliai. Prisiklausčius prie sienos, galima pastebėti, kaip medinės sijos yra tarp akmenų eilutėse. Pagal valdybos informacijos šaltinį, pastate galima pastebėti Mamlukų ir Seljukų įtaką. Provincijos valdyba teigia, kad mečetėje yra kunigaikštysčių laikotarpio ir ankstyvosios Anadolijos Seljukų architektūros bruožų. Kiosko minarė ir dekoratyvinis portalas yra unikalūs elementai. "Mukarnas" yra pavadinimas, suteikiamas iš eilės išdėstytiems išlikteliams, esantiems ant portalo. Pažiūrėkite į portalą iš priekio, tada pakelkite galvą ir išnagrinėkite "mukarnas". Minarė, portalas, niche ir tribūna yra elementai, kuriems provincijos valdybos šaltiniai skiria ypatingą dėmesį. Ulu Camii yra pastatas, kuris buvo liudininkas svarbiems įvykiams miesto istorijoje. Atkūrimo darbai, kuriuos atliko "Vakıflar Genel Müdürlüğü", yra baigti, ir mečetė vėl atidaryta tikintiesiems 2026 metais. Mečetė yra maldos vieta; įeinant reikia išsijuosti. Renkite paprastą, konservatyvią aprangą, kuri dengia pečius ir kelius. Maldos metu būkite tylūs, neperženginėkite maldininkų ir nufotografuodami nelaikykite jų kad

Kapıçam gamtos parkas.
Kapıçam gamtos parkas yra į pietryčių pusėje nuo miesto centro, prie Kahramanmaraš–Gaziantep kelio. 2008 m. rugsėjo 26 d. šis plotas buvo paskelbtas gamtos parku. Švietimo ministerijos puslapyje rašoma, kad į parką galima pasiekti viešuoju transportu, važiuojant pagrindiniu keliu. Tame pačiame puslapyje minimas 40-asis autobusų maršrutas, kuris išvyksta iš miesto centro; maršruto ir eismo informaciją patikrinkite patikimu šaltiniu. Parkas lengvai randamas, nes yra šalia kelio, todėl jį galima pasiekti ir privačiais automobiliais. Parko įspūdingiausia dalimi yra botanikos sodas. Botanikos sodas užima 5 hektarų plotą ir, remiantis provincijos administracijos ir Švietimo ministerijos informacija, jame auga 425 retų, endeminio pobūdžio, žolinių ir medžių rūšių. Endeminės rūšys – tai rūšys, kurios natūraliai auga tik tam tikrame regione. Sode yra trys dirbtiniai tvenkiniai. Pagal Švietimo ministerijos informaciją, šie tvenkiniai sukuria unikalų ekosistemą, pritraukiančią įvairius vabzdžių rūšis, taip pat kai kurias paukščių rūšis. Ramiai vaikščiojant palei tvenkinių pakrantes ir tyliai laukiant, galima stebėti laukinę gamtą. Tame pačiame puslapyje šis plotas apibūdinamas kaip tinkamas laukinės gamtos stebėjimui ir fotografijai. Apžiūrint augaliją, palyginkite žolinius ir medinius augalus. Šaltiniuose teigiama, kad parkas yra vieta, kurioje gausu medžių tunelių ir sezoniškų spalvų, todėl tai puiki vieta gamtos fotografijai. Todėl planuokite savo vizitą atsižvelgdami į sezoną. Be botanikos sodo ir dirbtinių tvenkinių, parke yra poilsio zona ir plotas, skirtas kekšių auginimui. Parke taip pat yra atskira rekreacinė zona, kur pagrindinis akcentas – gamtos takas. Poilsio zonose yra specialios vietos, skirtos kepsniams ir laužams. Nelaikykite laužų už šių zonų ribų ir būkite atsargūs, kad nekiltų miškų gaisrų. Parke gyvena įvairūs gyvūnai; neduokite jiems maisto ir nelaikykite jų gyvenimo sąlygas nepatogias. Palikite po savęs švarą. Nurodoma, kad oficialiai nustatytų lankymo valandų nėra, tačiau parkas paprastai yra atviras dienos šviesos metu. Kai kurios parko įrenginiai gali būti laikini uždaryti; prieš vykdami, pasidomėkite informacija iš atitinkamų institucijų. Šis punktas yra gamtos takas, skirtas pėsčiomis vaikščio

Domuztepe kalnas.
Domuztepe yra kalnelis, esantis Marašo lygumoje, Pazarcık rajone, netoli Emiroğlu kaimo. Pazarcık savivaldybė šį kalnelį pažymi tarp Kelibişler ir Emirler kaimų. Tai archeologinė kasimo vieta, todėl ją vertėtų laikyti ne muziejumi ar apžvalgos trasa. Prieš išvykdami, pasitikslinkite lankymo sąlygas Kultūros ir turizmo departamente ir Pazarcık savivaldybėje, nes informacija apie tai nėra skelbiama oficialiose svetainėse. Kasimo vieta yra saugoma archeologinė teritorija, į kurią be leidimo įeiti negalima, o iš paviršiaus nieko rinkti draudžiama. Pagal „Internet Archaeology“ straipsnį, šis kalnelis yra tarp Gaziantep ir Kahramanmaraš miestų, Marašo lygumoje, tarp Toros ir Amanos kalnų. Tame pačiame straipsnyje nurodoma, kad gyvenvietės dydis yra apie 20 hektarų. Kalnelis buvo atrastas 1994 metais. Nuo 1995 iki 2006 metų kasinėjimus atliko Mančesterio universiteto ir UCLA bendra komanda, kuriai vadovavo Stuart Campbell ir Elizabeth Carter. Nuo 2008 metų darbus tęsia Mančesterio universitetas ir Britų muziejus. Manoma, kad gyvenvietė egzistavo maždaug nuo 6000 iki 5500 metų prieš Kristų. Pazarcık savivaldybė nurodo tą patį laikotarpį ir sieja vietovę su ankstyvuoju neolitu ir kalolitu, t. y., su Halaf kultūra. Halaf yra kultūrinės įtakos zona, kuri apima Derlingo pusmėnulio šiaurinę dalį. Pagal straipsnį, tuo metu tarp gyvenviečių vyko intensyvi medžiagų ir idėjų mainai. Kasinėjant buvo atrastos sudėtingos architektūrinės detalės ir turtinga materialinė kultūra. Rasti daiktai apima daug dažytų keraminių dirbinių, gyvūnų ir žmonių figūrėlių. Taip pat rasti įspaudų antspaudai ir antspaudų atspaudai. Sąraše yra ir išskirtinai apdirbtos akmeninės dubenys, malimo akmenys, kauliniai įrankiai bei iš kreidžio ir obsidiano pagaminti akmeniniai dirbiniai. Obsidianas yra tamsios spalvos natūralus stiklas, susidarantis dėl vulkaninės veiklos. Kalnelyje rasta daugiau nei 10 000 obsidiano dirbinių, kurie sudaro apie 18-20% visų rastų akmeninių dirbinių. Nedidelės dalies dirbinių geocheminė analizė parodė, kad obsidianas yra iš daugelio skirtingų šaltinių. Tai rodo, kad gyvenvietė turėjo platų kontaktų tinklą. Kalnelis yra dirbtinė kalva, susiformavusi dėl ilgalaikio gyvenimo toje pačioje vietoje; tokios vietovės lygumoje
Komentarai
Kraunama...
