"Istiklal" gatvės galerijos ir kinoteatrai.

Iš Taksim aikštės įeikite į İstiklal gatvę ir pirmus kelis šimtus metrų vaikščiokite, atkreipdami dėmesį tik į aukštesnius aukštus. Nors apatinių aukštų vitrinos gali keistis, viršuje išlikusios XIX amžiaus pabaigos mūrinės fasadai, balkonai ir langų dekoracijos. Šis gatvės vaizdas yra transformacijos, prasidėjusios po Tanzimat reformų ir ypač paspartėjusios sultono Abdülazizo laikotarpiu, rezultatas.

Pasiekę Ağa Camii (Ağa mečetę), sustokite; šalia mečetės esantis didelis pastatas yra Rumeli Han. Šį haną, kuris buvo pastatytas sultono II Abdülhamido vyriausiojo patarėjo Sarıcazade Ragıp Paša, 1894 metais atidarytas; atidarymo metai yra užrašyti romėniškais skaičiais ant įėjimo, esančio İstiklal gatvės pusėje. Architektas nėra tiksliai žinomas, tačiau manoma, kad jį pastatė August Jasmund arba Konstantinos Pappas, kurie taip pat statė kitus Ragıp Paša pastatus. Jo bendra stilistika yra neoklasikinė, tačiau pagrindiniai vartai, atsukti į gatvę, yra eklektinio stiliaus, o baroko ir klasicizmo dekoracijos čia yra išraiškingos. Trys Ragıp Paša pastatytos hanų grupė buvo pavadinta Rumeli, Anadolu ir Afrika, atsižvelgiant į imperijos išplitimą į tuos kontinentus.

Pirmosiomis veikimo metais hanuose buvo įsikūrę audinių pardavėjai, dviračių prekeiviai ir kilimų parduotuvės. Po 1990 metų čia persikėlė teatro ir koncertų salės, menininkų studijos, o 2012 metais pastatas buvo uždarytas. Atliekant restauravimo darbus, buvo aptiktas tunelis, kuris, kaip teigiama, jungė pastatą su gretimais hanais, ir šis tunelis nuo 1978 metų yra saugomas kaip registruotas paminklas. Šiuo metu, remiantis naujausia informacija, atliekami restauravimo darbai, todėl nereikėtų tikėtis, kad galėsite į jį įeiti. Geriausia stebėti pagrindinių vartų dekoracijas ir viso fasado išvaizdą iš priešingos šalies šaligatvio, o tada tęsti kelionę į Galatasaray kryptimi.

Šaltiniai: Smart Beyoğlu; Kultūros inventorius; TRT Haber; Vikipedija (İstiklal Caddesi).

Po kelių minučių atsidursite priešais vieną iš didžiausių pastatų šioje gatvėje. Pagal Kultūros inventorių, šis pastatas, kurį Alexandre Vallaury suprojektavo kaip Abraham Paša rezidenciją, buvo atidarytas 1883 metais ir netrukus tapo viena iš pirmųjų imperijos socialinių klubų – „Cercle d'Orient“. Statant, tai buvo didžiausias pastatas Istiklal gatvėje.

Prieš tapdamas kino teatru, pastato salė, esanti prie Yeşilçam gatvės, buvo naudojama kaip sporto salė, cirkas ir ledo ritulio aikštelė. 1924 metų pabaigoje atidaryta kino salė, pavadinta „Melek Sineması“ (Melek kino teatras), gavo savo pavadinimą iš Art Nouveau stiliaus angelių skulptūrų, stovėjusių abiejose ekrano pusėse; šiuo metu jame veikiančio verslo pavadinimas yra susijęs su įėjimo prieškambaryje esančiu „Melek Apartmanı“ (Melek butų namas). Salė, su auksiniais lubais ir baroko bei rokoko dekoracijomis, talpina apie 875 žmones. Vėlesniais metais kino teatras, žinomas kaip „Emek“, tapo vienu iš kino teatrų Yeşilçam gatvėje.

Kino teatras buvo uždarytas 2009 metais. 2013 metais pastatas buvo nugriautas ir atstatytas, o salė, pavadinta „Emek Sahnesi“, buvo atidaryta 2016 metų gegužę, įsikūrusi pastato penktame aukšte. Naujoje salėje buvo išsaugotos senosios salės baroko ir rokoko dekoracijos, o sėdimų vietų išdėstymas buvo pakeistas – vietoj horizontalinio, buvo sukurta vertikali konfigūracija, talpinanti apie 500 žmonių. Šiandien, be filmų seansų, salė yra naudojama koncertams, teatro pasirodymams ir kitoms renginiams.

Norint patekti į salę, reikia turėti bilietą į renginį; jei norite apsilankyti seanse, iš anksto peržiūrėkite programą. Jei nėra renginių, galite pasigrožėti pastato fasadu iš priešingos gatvės pusės ir nueiti iki Yeşilçam gatvės pradžios; šalia yra kitas įdomus objektas – „Atlas Pasajı“.

Šaltiniai: Kultūros inventorius; Grand Pera Emek Sahnesi; Vikipedija (Emek Sineması).

Atlas Pasaj yra istorija apie tai, kaip gyvenamasis namas buvo paverstas kino teatru, o vėliau – muziejumi. Pastatas buvo pastatytas 1870-aisiais metais kaip Sultanui Abdulazizui artimo asmens, rūmų bankininko Agopo Kočejano, vasaros rezidencija; šaltiniai nurodo, kad statybos vyko 1970 ar 1977 metais. Pagal AKM informaciją, pastatas, kuriame juntamos neoklasikinės įtakos, 1918–1922 metais buvo naudojamas kaip teismas britų okupacinės kariuomenės, vėliau – pašto generalinio direktorato būstinė, o 1932 metais buvo paverstas pramogų vieta. 1948 metais atidarytas „Atlas“ kino teatras buvo vienas didžiausių to laikotarpio Stambulo kino teatrų, talpinantis 1860 žiūrovų.

1992 metais pastatas buvo perduotas Kultūros ir turizmo ministerijai, 2019 metais buvo atliktas išsamus restauravimo darbas, o 2021 metais atidarytas Stambulo kino muziejus. Muziejus susideda iš trijų aukštų, kuriuos galima apžiūrėti su vienu bilietu. Pirmi du aukštai skirti nuolatinių ekspozicijų, o trečias – laikininėms parodoms. Čia rasite žymiausių Turkijos kino aktorių vaškinių figūrų, žinomų režisierių daiktų, filmų plakatų ir interaktyvios „skaitmeninės atminties“ sekcijos. Apžiūrėkite atrestauruotą gyvenamojo namo dalį, kurioje yra lubų ir sienų tapybos darbai; šaltiniai šiuos dekoratyvinius elementus priskiria prancūzų dailininkui Hippolyte Berteaux.

„Atlas“ kino teatras vėl rodo filmus, kurių programoje derinami klasikinis ir nauji filmai. Po apsilankymo muziejuje, apsilankymas seanse yra puikus būdas užbaigti apsilankymą kino tematikos atžvilgiu. Pasagio dalis, esanti gatvės pusėje, vis dar yra pilna parduotuvių. Prieš apsilankydami, patikrinkite muziejaus ir kino teatro darbo valandas, bilietų kainas ir kitą informaciją oficialiuose tinklalapiuose.

Šaltiniai: AKM Istanbul; „Atlas 1948“ oficialus tinklalapis; Vikipedija (Atlas Pasajı).

Einamės link Galatasarayo ir pasiekus Scènes gatvės kampą, priešais jus iškyla trijų aukštų pastatas, kuris anksčiau buvo vadinamas "Cité de Péra", o šiandien – "Çiçek Pasajı". Graikų bankininkas Hristakis Zografos, įsigijęs teritoriją, kur anksčiau stovėjo suniokotas Naumo teatras, pavedė architektui Kleanthis Zannos suprojektuoti šį pastatą. 1976 metais atidarytas kompleksas susidedavo iš 24 parduotuvių, esančių arkadų zonoje, ir butų aukštesniuose aukštuose, o pirmaisiais metais buvo žinomas kaip "Hristaki Pasajı".

Pavadinimas "Çiçek" (gėlės) kilo nuo parduotuvių, kuriose buvo prekiaujama gėlėmis, esančių šiame komplekse. Šaltiniai šį pavadinimą sieja su skirtingais laikotarpiais: kai kurie teigia, kad tai susiję su rusų imigrantėmis, atvykusiais į Stambulą po 1917 metų revoliucijos, o kiti – su laikotarpiu, kai 1908 metais komplekso savininkas buvo Sadrazamas Küçük Said Paša. XX amžiuje šis kompleksas buvo žinomas kaip vieta, kur susitikdavo rašytojai ir menininkai.

1978 metų gegužės 10 dieną įvykęs staigus griūtis pakeitė pastato likimą. Dėl prastos priežiūros pastatas sugriuvo tą naktį ir dešimt metų buvo paliktas tokioje būklėje. 1988 metais jis buvo atnaujintas ir atidarytas, o 2005 metais vėl atnaujintas. Šiandieninis kompleksas yra pagamintas iš betono; trijų aukštų arkadų viduryje esančio kiemo viršų dengia stiklinė lubų ir kupolo konstrukcija.

Šioje stotelėje svarbiausia yra pastato fasadas. Atkreipkite dėmesį į skulptūrines dekoracijas, karyatidus ir virš įėjimo esantį, nešveičiantį romėnų skaičių laikrodį. Toliau pereikite pro stiklinę kiemo zoną ir išėję pro šoninę durį, pasieksite Žuvies rinką; įėjimą į "Avrupa Pasajı" rasite vos kelių žingsnių atstumu.

Šaltinis: "Bellek Mekanları"; "Vikipedija (Çiçek Pasajı)".

Vos tik keli žingsniai nuo Žuvų rinkos, patenkate į Europą jungiantį tunelį, kuris jungia Scènes gatvę su Meşrutiyet gatve. Ši vieta buvo įkurta ant pastatų, kurie sudegė 1870 m. gaisre, vietoje; šaltiniai teigia, kad iki gaisro šioje vietoje buvo „Jardin des Fleurs“ viešbutis. Tunelis, kurį pastatė armėnas prekybininkas Onnikas Düzas, o kurio projektą sukūrė architektas Domenico Pulgheras, buvo baigtas 1974 m.

Šis maždaug 56 metrų ilgio, trijų aukštų ir 22 parduotuvių tunelis yra neoklasikinio stiliaus. Fasado apdaila – iš Maltos atgabenta akmu, o grindys – iš Italijos atgabenta Trieste akmu. Pakelkite galvą; vidiniame fasade yra didelės moterų skulptūros, o dalis lubų padengta stiklu. Šaltiniai teigia, kad šios skulptūros turi įvairias interpretacijas, kai kurios iš jų atspindi įvairius amatus, o kitos yra figūros iš graikų mitologijos. Pirmosiomis dienomis tunelis buvo apšviestas dujų lemputėmis, kurios buvo dedamos prie garsių veidrodžių, todėl jis buvo vadinamas Veidrodžių tuneliu.

Pirmosiomis dienomis čia veikė batų parduotuvės, kirpyklos, siuvykla, parduotuvėlės, siuvimo reikmenų parduotuvės, muilo parduotuvės ir kilimų parduotuvės; vėliau čia atsirado laikrodžių dirbtuvės, fortepijonų gamintojai ir mados namai. 1929 m. tunelis buvo perduotas valstybei, o 1936 m. buvo parduotas Nekilnojamojo turto ir našlaičių bankui. Šiandien parduotuvėse parduodami atvirukai, keramika, suvenyrai, kilimai ir antikvariniai daiktai.

Neoklasikinę architektūrą geriausiai galima įvertinti, stovint tunelio viduryje ir apžiūrint abu galus. Fotografuojant nepamirškite neužstoti parduotuvių. Jei iš Meşrutiyet gatvės pusėje esančios išėjimo pasuksite į kairę ir eisite Tünel gatve, pasieksite Hazzopulo tunelio galinį įėjimą.

Šaltinis: Vikipedija (Europą jungiantis tunelis; turkiškai ir angliškai).

Hazzopulo pasazas yra kiemas, jungiantis Meşrutiyet gatvę su İstiklal gatve. Jame įėjus, gatvės triukšmas staiga nurimsta. Šį pasazą, kurį pastatė graikų prekybininkas Hacopulo, atidarė 1871 m. balandžio 15 d.; šaltiniai skirtingai nurodo šeimos narius, kurie buvo įkūrėjai. Jis taip pat žinomas kaip "Konsultantų vartai" arba "Han vartai".

Tai neoklasikinio stiliaus pastatas, pastatytas iš akmens. Dalis pastatų yra dviejų, o dalis – keturių aukštų, ir visi jie apsupa vidinį kiemą. Įėjimas iš İstiklal gatvės yra siauras koridorius, dengtas šešiais kryžminiais skliautais, o iš Meşrutiyet gatvės – su trimis skliautais. Pažvelkite į akmenis po kojomis; grindys išklotos akmenimis, atgabentais iš Yalıköy, kuris anksčiau buvo vadinamas Podima.

Vienas įdomiausias faktai apie šio pasazo istoriją yra susijęs su spauda. Čia veikė Ahmet Mithat Efendi spaustuvė, kur buvo leidžiamas laikraštis "Namık Kemal İbret". Pasaze veikė kirpyklos, siuvykla ir kilimų parduotuvės; vienu metu tai buvo viena iš Jön Turkų susitikimo vietų.

Šiandien apatiniai aukštai yra pilni arbatos kavinių ir mažų parduotuvių. Šaltiniai teigia, kad viršutiniai aukštai jau seniai yra apleisti, o pasazas laukia restauracijos dėl nuosavybės problemų. Kai prie stalų kieme susirenka žmonių, būkite atsargūs, kad neužimtumėte tako, nes tai vis dar yra praėjimas tarp dviejų gatvių. Gerkite arbatą kieme ir stebėkite langų išdėstymą bei aukštų proporcijas – tai yra lengviausias būdas pamatyti 19-ąjį amžių, kuris slepiasi už İstiklal gatvės vitrinų. Išeikite iš siauro koridoriaus, esančio İstiklal gatvės pusėje, ir tęskite kelionę Tünel gatvės link.

Šaltinis: Kultūros inventorius; Vikipedija (Hazzopulo Pasajı).

Maršruto paskutinis taškas – Botter apartamentų pastatas, esantis İstiklal gatvėje, 235 numeriu. Jis yra žinomas kaip pirmasis Art Nouveau stiliaus pastatas Stambule. Šį pastatą, kurį 1900–1901 metais suprojektavo italų architektas Raimondo D'Aronco, pastatė olandas Jean Botter, kuris II Abdülhamido laikotarpiu buvo imperatoriaus rūmų oficialus siuvėjas ir mados dizaineris. Pagal Stambulo savivaldybės informaciją, tai buvo pirmasis pastatas Stambule, kuriame veikė mados namai; Bottero dirbtuvė iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos siuvo rūbus rūmų nariams ir aukštuomenės atstovams. Pirmame aukšte buvo dirbtuvė ir sandėlis, o aukštesniuose aukštuose – butai.

Žiūrėkite į fasadą iš šaligatvio. Išlenktos linijos, augaliniai motyvai, gėlių ornamentai ir žmogaus galvų medaljonai, dekoruoti gėlėmis, atskleidžia D'Aronco stilių. Pagal „Vikipediją“, vakarinio fasado reljefai su bangomis plaukais ir šypsosianti moters galva yra interpretuojami kaip Demeter. Pastatas yra vienas iš pirmųjų, kuriuose buvo naudojama plieninė konstrukcija, ir, kaip teigiama, po „Pera Palas“ viešbutyje buvo antrasis pastatas su lifto.

Po Balkanų karų ir Pirmojo pasaulinio karo, kai verslas nutrūko, Bottero šeima 1917 metais pardavė pastatą ir persikėlė į Paryžių. Po daugelio metų Stambulo savivaldybės restauravimo komanda atnaujino pastatą, o 2023 m. balandį jį atidarė kaip „Casa Botter“ meno ir dizaino centrą. Pirmame aukšte vyksta įvairios parodos. Pagal Stambulo savivaldybės informaciją, centras pirmadieniais nedirba; prieš apsilankant patikrinkite dabartinę parodą ir darbo valandas.

Iki „Tünel“ aikštės galima nueiti pėsčiomis per kelias minutes. Grįžtant, galima nusileisti į „Karaköy“ funikulieriumi arba sugrįžti į gatvės pradžią su „T2“ retro tramvajumi.

Šaltiniai: Stambulo savivaldybės „Atatürk“ biblioteka, „Casa Botter“ puslapis; „Vikipedija“ (Botter apartamentų puslapis).