Iš Konako kateriu į Karşıya, saulėlylis Bostanlyje.

Pradėkite nuo „Güne“ prieplaukos. Ši prieplauka buvo atidaryta 1884 metais, ir nuo tada keltai važiuoja tarp „Konak“ ir „Karşıyaka“ – tai seniausias miesto viešojo transporto maršrutas. Įlipę į keltą, iš karto eikite į denį, o ne į salę, nes pati kelionė yra pagrindinis įspūdis. Už jūsų atsiranda mažėjantis „Konak“ ir krantinė, o priešais – lėtai didėjantis „Karşıyaka“ krantas, besiliečiantis su „Yamanlar“ kalno papėdėje. Šį trumpą kelionę per įlanką pradėjo „Hamidiye“ keltų bendrovė, kurią 1883 metais įkūrė Yahya Hayati Efendi, gavęs 30 metų koncesiją. Kelto maršrutai, remiantis šaltiniais, buvo atidaryti 1884 metų vasarį. Bendrovė vežė keleivius ne tik į „Karşıyaka“, bet ir į „Urla“, „Foça“ bei „Çeşme Ilıcası“. „Müsavat“ keltas galėjo vežti iki 500 keleivių.

Keltas išleidžia jus prieplaukoje, esančioje „Cemal Gürsel“ gatvėje, kur „Kemalpaša“ gatvė pasiekia jūrą. Dabartinis terminalo pastatas yra naujas, tačiau šios vietos istorija yra senesnė. Pirmasis prieplauka buvo medinis, o nuo 1906 metų buvo apšviestas dujų lempomis. 1908 metų rugsėjo 30 dieną „Stambulas“ keltas susidūrė su „Kassandra“ laivu įlankoje ir nuskendo. Iš 170 keleivių pavyko išgelbėti tik 30, o pykantys „Karşıyakalı“ tą pačią naktį padegė prieplaukas. Vėliau prieplauka buvo atstatyta iš medžio, ant medinių statramsčių. Čia 1935 metų kovą buvo pastatyta pirmoji Izmiro betoninė prieplauka, o 1962 metais ji buvo išplėsta. Didelis atnaujinimas, prasidėjęs 1980-ųjų viduryje, pagal šaltinius, baigtas 1990–1992 metais. Viršutinis aukštas buvo atidarytas kaip knygynas ir kavinė, o įmonė buvo perduota „İZDENİZ“.

Išlipę, praleiskite kelias minutes tyrinėdami pastato interjerą. Pakilkite į viršų ir pažiūrėkite į įlanką; iš čia geriausiai matysite keltus, atvykstančius ir išvykstančius į „Konak“. Iš šios prieplaukos išvyksta ne tik į „Konak“, bet ir į „Pasaport“, „Alsancak“, „Göztepe“ bei „Üçkuyular“, taigi iš čia galima pasiekti beveik kiekvieną miesto pietinę dalį.

Karşıyaka turgus, kuris yra žinomas kaip "Çarşı", iš tikrųjų yra viena gatvė – Kemalpaşa gatvė. Ji prasideda prie prieplaukos ir tęsiasi 450 metrų tiesiai į priekį, link geležinkelio stoties. Šiame maršrutu keliaujant, gatvę verta apžiūrėti ne kaip prekybos vietą, o kaip rajono pagrindą. Karşıyaką su miestu jungė du keliai: geležinkelis, kuris, kaip teigiama, buvo atidarytas 1865 metais, ir garlaiviai, kurių eismas prasidėjo 1884 metais. Vienas iš jų sustodavo gatvės viename gale, kitas – kitame, o turgus išaugo būtent tarp šių dviejų punktų. 1891 metais rajone buvo 832 namai ir 1080 nuolatinių gyventojų. Vasaros metu čia atvykdavo daug lankytojų, o ši gatvė palaipsniui virto nuolatiniu miesteliu. Tuo metu europiniai šaltiniai šiam rajonui vadino "Kordelio", tačiau šis pavadinimas, kaip teigiama, yra susijęs su Richardu Liūtažu ir jo dalyvavimu Trečiojo kryžiaus žygio, o šis ryšys yra ginčytinas. Vietinis transportas 1906 metais buvo pradėtas tramvajais, vėliau juos pakeitė autobusai ir mikroautobusai, o dabartinis tramvajus vėl atsirado 2017 metais ir važiuoja palei pakrantę. Įeikite į gatvę iš prieplaukos ir šiek tiek sulėtinkite. Pažvelkite į žemę; pilki ir juodi akmenys, kuriuos rasite po kojomis, yra granitas, atgabentas iš Bergamos Kozak kalnagūbrio. Kai Izmiro metropolijos savivaldybė atnaujino gamtinių dujų ir geriamo vandens tinklus, 2008 metais buvo atnaujintas ir gatvės paviršius, naudojant 800 tonų natūralaus akmens. Darbų metu buvo atnaujinti ir nudažyti gatvės elektros stiebai. Gatvė yra pėsčiųjų zona, todėl galite vaikščioti jos viduriu ir apžiūrėti ją iš abiejų pusių. Įpraskite pažvelgti aukštyn, virš reklamos šonų; gatvės charakteris slepiasi ne vitrinose, o aukštesniuose aukštuose. Kiekvieną 100 metrų pasukite į šoninę gatvelę; dešinėje esančios gatvelės veda prie pakrantės, o kairėje – į rajono vidų, ir grįžti atgal yra lengva. Gatvėje yra ypatinga knygynų tradicija; užsukimas į vieną iš jų ir praleidimas ten kelių minučių parodys, kodėl Karşıyakos gyventojai šią gatvę nevadina tik prekybos vieta. Ryte, kai gatvė būna rami, akmen Šaltiniai: Izmiro savivaldybė (informacija apie Karşıyaka turgų); Visit İzmir (Karşıyaka turgus); „Wikipedia“ (Karşıyaka); Izmiro provincijos kultūros ir turizmo departamentas (Karşıyaka); 1912 m. Karşıyaka asociacija.

Šis sodybos pastatas, esantis vos už kelių žingsnių nuo stoties, yra vieta, kurioje susitinka Karşıyaka istorija ir Turkijos respublikos pradžia. Šis namas, kuris anksčiau buvo Uşakizade šeimos vasaros rezidencija, buvo pastatytas 1860-aisiais. Uşakizade Muammer Bey, vienos iš Izmiro žymiausių šeimų, dukra Latife Hanım, gimė Izmire 1898 metais, o 1922 metų rugsėjį ji pirmą kartą susitiko su Atatürku šeimos rezidencijoje Göztepe. Atatürkas praleido dvidešimt dienų šiame name, o vėliau jie susirašinėjo. Šiandien rezidencija Göztepe yra muziejus, o 2001 metais baigta restauracija 2003 metais buvo apdovanota pripažinimo už išsaugojimą.

Kai Zübeyde Hanım tą rudenį susirgo, gydytojai rekomendavo Izmiro klimatą. Atatürkas nusiuntė savo padėjėją Salih Bozok, kad šis rastų tinkamą namą, tačiau nurodė, kad tai neturėtų būti apleistas graikų namas. Latife Hanım pasiūlė savo šeimos namą Karşıyaka. Namas buvo netoli stoties, o tai buvo svarbus faktorius sergančiai moteriai. Zübeyde Hanım atvyko traukiniu 1922 metų gruodžio 18 dieną, o durų slenksčiai buvo nuimti, kad ji galėtų pravažiuoti vežimėliu. Ji praleido 28 dienas šiame name ir mirė 1923 metų sausio 14 dieną, būdama 66 metų. Atatürkas, gavęs žinias apie motinos mirtį, atvyko į Izmirą ir 1923 metų sausio 29 dieną ištekėjo už Latife Hanım.

Antroji šio pastato gyvenimo dalis prasidėjo 2005 metais, kai Karşıyaka savivaldybė tą patį metus įsigijo 2958 kvadratinių metrų sklypą. Restauracijos darbai prasidėjo 2007 metų spalio 11 dieną, o 2008 metų gegužės 19 dieną namas buvo atidarytas visuomenei kaip memorialinis muziejus, o oficialus atidarymas įvyko 2008 metų liepos 9 dieną. 2016 metais jis buvo įregistruotas kaip privati muziejus. Restauracijos metu buvo išsaugotos originalios detalės tiek interjere, tiek eksterjere, nuo medinių elementų iki marmuro ir medžių sode. Dalį daiktų šeima padovanojo, o dalį buvo įsigyta.

Apsilankite pradėdami nuo sodo. Dviejų aukštų, paprastas vasaros namas pasižymi kremine fasada ir rudomis užuolaidomis. Sode augo pušys, palmos, buvo fontanas ir vėjo malūnas. Viduje, pirm

Zübeyde Hanım gatvė nuveda nuo stoties į Soğukkuyu kryptimi. Soğukkuyu buvo kaimas, kuriame 19-ojo amžiaus pradžioje apsigyveno klajokliai, o memorialinis kapavietės parkas yra šios gatvės pakraštyje. Prieš įeinant į parką, prisiminkite, iš kur atvykote. Zübeyde Hanım gimė 1857 metais Selanike, ji buvo Hacı Sofi šeimos dukterytė, Feyzullah Ağa, kuris su šeima buvo perkeltas iš Vidurinės Anadolijos į Selaniko vakaruose. Ji ištekėjo už Ali Riza Efendi ir susilaukė penkių vaikų, tačiau 1888 metais, kai Mustafai buvo dar mažas, ji mirė. Po Balkanų karo ji su dukra Makbule persikėlė į Stambulą ir apsigyveno Akaretler rajone. 1923 metų sausio 14 dieną, atvykusi į Izmirą gydytis, ji mirė ir buvo palaidota prie Ferik Osman Paşa mečetės kieme; jos kapavietė šiandien yra šio kiemo viduje esančio parko teritorijoje.

Paminklo forma buvo diskusijų rezultatas. 1938 metais Izmiro meras Behçet Uz pristatė puošnią paminklo projektą, tačiau Atatürkas jį atmetė, pageidaujant, kad ant kapo būtų tiesiog didelis akmens blokas, o aplink – vaikų parkas. Paminklas, atsižvelgiant į šį pageidavimą, buvo pastatytas 1940 metais Izmiro savivaldybės. Matote rožinį granitą, atgabentą iš Yamanlar kalno; jis yra keturių metrų aukščio ir sveria dešimt tonų. Ant jo išgraviruotas Zübeyde Hanım bustas, o apačioje – trumpas užrašas, kad čia palaidota Atatürko motina, kuri mirė 1923 metais. Originalus antkapinis akmuo, kuris buvo pašalintas statybos metu, nuo 2005 metų saugomas Izmiro archeologijos muziejuje.

Parke pirmiausia sustokite priešais ceremonijų aikštę, o tada prieikite prie paminklo. Bustą geriausia apžiūrėti šoniniu apšvietimu; vidurdienio saulė akmenį išlygina, o rytais ir vakarais apšvietimas yra geresnis. Aplenkite akmenį ir įvertinkite jo tekstūrą; dekoratyvinių elementų nebuvimas buvo sąmoningas pasirinkimas. Vaikų parkas, kaip ir norėjo Atatürkas, vis dar yra šalia paminklo. Parkas yra saugoma teritorija; augalija, apšvietimas ir ceremonijų aikštė buvo atnaujinti, o ant baseino buvo įrengta arbatinė. Teritorija yra nuolat prižiūrima. Pasėdėkite dešimt minučių ant suolelio ir stebėkite parko kasdienį gyvenimą; ši vieta yra tiek memorialas, tiek kaimynystės parkas.

Norėdami pasiekti paskutinę dienos stotelę, įlipkite į T1 tramvajų prie Karşıyaka prieplaukos stotelėje. Praėjus Nikah Sarayı ir Yunuslar stotelėms, trečia stotelė yra Bostanlı prieplauka. Ši linija buvo atidaryta 2017 m. balandžio 11 d., ir ji eina 8,8 kilometrų ilgumo maršrutu, lydoma pakrantės. Jei pageidaujate pasivaikščioti, eikite pakrantės taku į vakarus. Tai yra tiesus, beveik 2 kilometrų ilgio takas, kuriame jūra visada bus jūsų kairėje. Bostanlı pavadinimas turi savo istoriją: 1890 m. registruose ši vieta buvo vadinama Menemen prieplauka, o 1900 m. – "Papaskala", kas graikų kalba reiškia "kunigo prieplauką". Menemen lygumos išauginėti melionai ir arbūzai buvo vežami per šią prieplauką, o tai davė vietai jos dabartinį pavadinimą. Taigi, prieplauka ne tik laivams, bet jau daugiau nei šimtą metų yra šios pakrantės egzistavimo priežastis. Dabartinė Bostanlı keleivinių laivų prieplauka buvo pastatyta 1989–1993 metais Turkijos jūrų įmonių. Ji užima apie 20 000 kvadratinių metrų plotą ir turi 2500 kvadratinių metrų dydžio administracinį pastatą. Iš čia išvyksta keleiviniai laivai į Konak, Alsancak, Üçkuyular ir Karşıyaka, taip pat veikia automobilių perkėla. Prieplauką šiuo metu valdo İzmir metropolijos savivaldybės jūrų įmonė İZDENİZ, įkurta 1992 metais. Tramvajaus Bostanlı prieplaukos stotelė yra netoli. Čia yra įrengta prieinamumas žmonėms su negalia ir dviračių takas. Praėję prieplauką, tęskite pasivaikščiojimą pakrante. Balıkçı Baba parkas yra viena iš poilsio vietų šioje pakrantėje, o kiekvieną trečiadienį čia vyksta vietinė turgus. Jūsų pagrindinis tikslas – vieta, kur Bostanlı upė įteka į įlanką. Čia 2016 metais buvo atidaryti du pastatai, kurie pakeitė pakrantės išvaizdą: Bostanlı pėsčiųjų tiltas ir saulėlyčio terasa. Šiuos projektus architektas Evren Başbuğ ir jo komanda sukūrė İzmir metropolijos savivaldybei. Projektavimas vyko 2014–2015 metais, statybos prasidėjo 2015 metais ir baigtos 2016 metais. Pastatai buvo atidaryti rugpjūtį 2016 metais, o jų bendras statybos plotas – 8800 kvadratinių metrų. Abu pastatai buvo pirmasis İzmirDeniz plano, kuris siekia atnaujinti pakrant Vakaro metu terasa yra populiari vieta, o savaitės dienomis čia būna ramiau. Rudenį iš vakarų pučiantys vėjai gali būti stiprūs, todėl rekomenduojama vilkėti šiek tiek šiltesnius drabužius. Kai sutemsta, grįžkite į Bostanlı prieplauką; iš čia tiesiogiai keliauja laivas į Konaką. Naujausią tvarkaraštį galite rasti IZDENIZ svetainėje. Leiskite dienai baigtis taip, kaip ji prasidėjo. Šaltiniai: Vikipedija (Bostanlı, Karşıyaka; Bostanlı laivo prieplauka); Wikipedia (Karşıyaka; Tram İzmir); Archiv ir Arkitera (Bostanlı pėsčiųjų tiltas ir saulėlyčio terasa); Izmiro savivaldybė (IZDENIZ maršrutai).