Iš gamyklos į kultūros erdvę: Stambulo pramoninis paveldas.

Hasanpaşa dujų gamykla buvo atidaryta 1892 metais, siekiant tiekti dujas Anadolijos pakrantėje. Pagal pačios muziejaus apibrėžime, tai buvo antroji dujų gamykla Anadolijos pakrantėje ir paskutinė Stambule. Iš akmens anglies pagamintas dujas buvo naudojamas apšvietimui ir šildymui regione, kuris driekėsi nuo Kadıköy ir Üsküdar iki Beykoz ribos. Archyvuose minimi atvejai, kai anglis buvo vežama per Kurbağalıdere upę geležinkelio sistema, o Pirmojo pasaulinio karo metais, kai anglių nebuvo, dujos buvo gaminamos iš alyvuogių sėklų. Po 101 metų veikimo, 1993 metais gamykla buvo uždaryta ir kurį laiką naudota kaip IETT autobusų parkas, metalo laužo saugykla ir anglių sandėlis. 1994 metais, kai buvo svarstoma nugriauti likusius pastatus, vietiniai gyventojai ir savanoriai pasipriešino, o teritorija buvo paskelbta kultūros paveldo objektu.

Restauravimo darbai vyko architektūros istorikės Afife Batur konsultacijomis; darbai, prasidėję 2014 metais, buvo baigti, o 2021 m. liepos 9 d. pastatas atidarytas kaip „Müze Gazhane“ (Muziejus-dujų gamykla). Šiandien šioje, kurios priežiūrą vykdo „İBB Kültür AŞ“, teritorijoje yra Klimato muziejus, Knygų ir humoro muziejus, vaikų mokslo centras, Afife Batur biblioteka, Stambulo knygynas ir du miesto teatrų scenos. Jūsų ekskursiją galite pradėti nuo „Gazhane Meydan“ aikštės, esančios tarp plytų pastatų, ir apžiūrėti senų gamybos pastatų fasadus bei didelius langus. Klimato muziejus, esantis buvusioje anglimi veikiančioje įmonėje, yra svarbiausia šio maršruto ekspozicija, nes jis pasakoja apie klimato pokyčius. Muziejai yra uždaryti pirmadieniais; būkite dėmesingi, kad kai kurie padaliniai gali būti laikinai uždaryti dėl priežiūros ar naujų parodų rengimo, todėl būtinai patikrinkite aktualią informaciją oficialioje svetainėje.

Šaltiniai: „Müze Gazhane“ oficiali svetainė; Vikipedija.

Stambule ilgų gamintojų dirbtuvės ilgą laiką veikė miesto sienų viduje. Kai 1698 m. rugsėjį dirbtuvės, esančios Şehremini rajone, sprogo, buvo nuspręsta pastatyti naujas dirbtuves už miesto ribų, Skender Čelebi sode, dabartinėje Ataköy vietovėje. „Baruthane-i Amire“ dirbtuvės, po dvejų metų statybos, pradėjo veikti 1701 m. Šis kompleksas 18-ajame amžiuje buvo kelis kartus atnaujintas dėl nelaimingų atsitikimų ir gaisrų; po 1791 m. gaisro, jis buvo visiškai atstatytas iš akmens. Iš pradžių dirbtuvėse, kurių mechanizmus varė gyvūnai, 19-ajame amžiuje buvo įrengtos iš Anglijos atvežtos mašinos, o 1896 m. pradėta gaminti dūmų neturinčius miltelius. Pirmojo pasaulinio karo metais, kad būtų pagamintas spiritas, reikalingas dūmų neturinčių miltelių gamybai, komplekse buvo įrengta spirito gamykla.

Po respublikos įkūrimo, kompleksas, kuris priklausė Karinių gamyklų administracijai, o vėliau nuo 1955 m. priklausė Mašinų ir chemijos pramonės institucijai, buvo išplėstas, o 1950-ųjų pabaigoje jo teritorija buvo paversta gyvenamaisiais rajonais. Pagrindinis pastatas 1993 m. tapo Bakırköy savivaldybės Yunus Emre kultūros centru. Pakrantėje esantys sandėliai, budėjimo bokštas, fontanas ir sultono Selimo III laikais pastatytas stebėjimo bei poilsio paviljonas, pavadintas „Baruthane“ bokštu, buvo atnaujinti po to, kai 2018 m. jį įsigijo Stambulo metropoliteno savivaldybė. 2024 m. sausio 9 d. jis buvo atidarytas kaip vieša erdvė, kurioje yra biblioteka, muziejus ir stebėjimo terasa. Čia galima pastebėti masyvius akmeninius sandėlių pastatus, kurių tvirtumas atspindi barsto saugojimo reikalavimus. Iš bokšto galima grožėtis jūros vaizdais, o vėliau galima apžiūrėti šiuolaikinę parodą maždaug 250 kvadratinių metrų ploto muziejuje. Ši teritorija pirmadieniais yra uždara.

Šaltiniai: Stambulo metropoliteno savivaldybės bibliotekos ir muziejai, „Baruthane“ muziejus; Vikipedija.

Šis ilgas mūrinis pastatas, esantis Haličo upės pietinėje pakrantėje, vos už kelių metrų nuo T5 tramvajaus stotelės Cibali, pagal archyvinius duomenis, 1884 metais buvo pastatytas architekto Alexandre Vallaury užsakymu, veikiančio „Reji“ administracijos vardu. Osmanų imperijos užsienio skolai padengti, tabako pajamos buvo perduotos užsienio kapitalo įmonei „Reji“, o gamykla iki 1925 metais vyriausybės nacionalizavimo, veikė šios administracijos prižiūrimai. Čia buvo gaminami ne tik cigaretės, bet ir cigarai, tabakas piypėms bei kitos tabako rūšys. Pagal Kadir Has universiteto publikuotų tyrimų duomenimis, gamykla suteikė darbą daugiau nei 2000 žmonių; pakavimo darbais užsiėmė moterys, o vyrai – tabako mišiniais. Gamykla veikė tarsi mažas miestas, turėdama savo saugos tarnybą, medicinos punktą, vaikų darželį, priešgaisrinę tarnybą ir valgyklas.

Gamybos procesas, vykdomas per visą monopolijos laikotarpį, buvo sustabdytas 1994 metais, kai senosios mašinos susidėvėjo. 1997 metais pastatas buvo išnuomotas Kadir Has fondui, o po išsamių restauravimo darbų, 2002 metais jame įsikūrė universitetas. Už restauravimo darbus 2003 metais buvo įteiktas „Europa Nostra“ apdovanojimas. Būtinai apsilankykite ir Rezan Has muziejuje, esančiame pastato viduje: čia galima apžiūrėti požemyje esantį Bizantinio laikotarpio cisterną, datuojamą 11-ojo amžiaus pabaiga, kuriame yra 48 arkos, 15 pėdų ir 20 kolonų, bei Osmanų imperijos laikotarpio pastatų likučius. Gamykla šį cisterną naudojo kaip tabako sandėlį, o Antrojo pasaulinio karo metais – kaip maisto sandėlį. Muziejaus paroda „Darbo vieta“ pasakoja apie darbuotojų kasdienį gyvenimą, naudodama gamykloje likusius dokumentus ir daiktus. Išeidami, dar kartą pažvelkite į pastato fasadą iš pakrantės pusės. Muziejus yra mokamas, atviras kiekvieną dieną.

Šaltiniai: Rezan Has muziejus; Panorama KHAS; Fatih savivaldybė.

„Feshane“ istorija prasideda nuo fezų. XIX amžiaus pradžioje feza buvo tiek karinių, tiek civilinių kostiumų dalis. II Mahmudo valdymo laikais, siekiant pakeisti brangias fezas, importuojamas iš Tuniso, Egipto ir Europos, buvo įkurta gamykla Kadırgoje, kurioje buvo gaminamos vietinės fezos. Augant poreikiams, gamykla buvo perkelta į Eyüpą, prie Defterdar upės. Šaltiniai skirtingai nurodo gamyklos įkūrimo ir perkėlimo metus – nuo 1820-ųjų pabaigos iki 1830-ųjų. Pagal „TDV Islamo enciklopedijos“ duomenų, naudojant iš Anglijos ir Belgijos atgabentus garo variklius, fezų gamybos kaina smarkiai sumažėjo. 1842 metais buvo įrengtos vilnos audimo staklės, o 1893 metais gamykla sulaukė tarptautinio pripažinimo Čikagos pasaulinėje parodoje. 1866 metais įvyko didelis gaisras, kuriame sudegė daug pastatų, išskyrus garo variklį. Gamykla buvo atkurta 1868 metais.

1925 metais, kai buvo uždrausta dėvėti fezas, gamyba buvo perkelta į audinius. Nuo 1937 metų, iki „Sümerbank“ valdymo, gamykla veikė pavadinimu „Feshane Defterdar Tekstilų Gamykla“. 1980-ųjų viduryje, atnaujinant prie Bosforo pakrantę, pastatas buvo perduotas savivaldybei. Didžioji audimo salė buvo išsaugota, o likusios dalys 1986 metais buvo nugriautos. Ši salė ilgus metus buvo naudojama kaip parodų erdvė. Po savivaldybės atnaujinimo, 2023 m. birželio 22 d. ji buvo atidaryta kaip „Artİstanbul Feshane“. Patekę į vidų, pirmiausia įvertinkite salės dydį. Būtent šis plotas geriausiai atspindi buvusią audimo dirbtuvę. Be parodų, čia yra ir Naile Akıncı biblioteka. Antroje pakrantėje, Sütlüce, yra Bosforo kongresų centras. 1923 metais atidarytų skerdimo įrenginių pastatai buvo nugriauti 1998 metais, o jų vietoje buvo pradėti statyti kongresų centras. Taigi, buvo pasirinktas naujos statybos variantas, o ne senojo pastato išsaugojimas. Pirmadieniais uždaryta.

Šaltiniai: „TDV Islamo enciklopedija“, Stambulo savivaldybės bibliotekos ir muziejai, „Vikipedija“.

Silahtarağa elektrinė, esanti Haliço įlankos gale, buvo pirmoji elektrinė Osmanų imperijoje, tiekę elektrą miestui per centralizuotą tinklą, ir ji pradėjo veikti 1914 metais. Elektrinė degino iš Zonguldako jūreiviais atgabentą anglimi, o aušinimo vandenį paimdavo iš Haliço įlankos. Kasdien buvo sudegiama daugiau nei tūkstantis tonų anglių, o čia dirbo daugiau nei 480 inžinierių, techninių specialistų ir medikų. Iš pradžių elektrinė tiekdavo energiją rūmams, valstybinėms institucijoms ir tramvajų linijoms, tačiau jos veiklos zona laikui bėgant išsiplėtė nuo Bakırköy iki Sarıyer. Iki 1952 metų ji buvo vienintelis Stambulo elektros energijos šaltinis; pagal Energetikos muziejaus duomenimis, net 1968 metais daugiau nei 92 proc. miesto suvartojamos elektros buvo gaminama būtent čia. 1983 metais elektrinės veikla buvo sustabdyta, o trumpam ji buvo naudojama kaip elektros įmonės sandėlis.

2004–2007 metais vykusio Stambulo Bilgi universiteto rekonstrukcijos projekto metu, šis kompleksas 2007 m. rugsėjo 8 d. buvo atidarytas kaip „Santralistanbul“. Šioje vietoje įsikūręs Energetikos muziejus: muziejus, kuris yra pristatomas kaip pirmasis Turkijos pramonės archeologijos muziejus, kurioje išlikę AEG, Siemens, Brown Boveri ir kitų gamintojų turbinos ir generatoriai. Įsivaizduokite šių mašinų dydį, kartu su šios patalpos, kuri kadaise apšvietė visą miestą, dydžiu. Lauke galite pamatyti šiuolaikinius pastatus, pastatytus ant dviejų nugriautų katilų pastatų pamatų, išsaugant originalius matmenis. Senojo ir naujo derinys čia yra labai skirtingas nei pradžioje esančiame „Gazhane“ komplekse. Štai kur baigiasi šis maršrutas: iš „Silahtarağa Mahallesi“ stotelės galite grįžti į Eminönü viena linija.

Šaltiniai: Energetikos muziejus (Stambulo Bilgi universitetas); Anadolu Ajansı; Vikipedija.