İnciraltı mieste galima pasiekti laivą, mišką ir lagūną funikulieriumi, kuris veda į kalną.

Pradėkite nuo Güne İnciraltı prieplaukoje, kur Balçova miesto Başak gatvė susitinka su jūga. Toliausiai matosi pilki korpusai – tai Izmiro muziejiniai laivai, aukščiausios klasės karinis muziejus, priklausantis Turkijos karinių jūrų pajėgų vadovybė. Muziejus buvo įkurtas 2006 metais, kai Izmiro metropolijos savivaldybė ir Pietų jūrų apygardos vadovybė pasirašė protokolą, o duris atidarė 2007 metų liepos 1 dieną, Kabotažo dienos proga. Iš pradžių muziejuje buvo tik fregatas ir povandeninis laivas, o 2014 metais ant fregato denio buvo pastatytas sraigtasparnis, o 2015 metais – puolimo kateris. Geriausia pradėti ekskursiją nuo didžiausio laivo – fregato TCG Ege. Ege buvo pastatytas 1973 metais JAV, kaip USS Ainsworth, 1994 metais buvo perduotas Turkijos karinių jūrų pajėgoms per ceremoniją Gölcük mieste, o 2005 metais buvo išvestas iš eksploatacijos. Laivas yra 134 metrus ilgas, o jo eksploatacijos metu jį valdė 286 žmonių ekipažas. Užlipę ant denio, pažvelkite į priešais esančią vieno vamzdžio patranką ir užpakalioje esančią sraigtasparnių platformą. Platformoje esantis AB 212 sraigtasparnis buvo pagamintas 1977 metais Italijoje ir buvo naudojamas povandeninių laivų paieškai. Kai kurios fregato vidaus dalys buvo paverstos konferencijų sale ir parodų sale, o kitos kabinos išliko originalioje būklėje. Šiose kabinose, einant nuo karo operacijų centro iki navigacijos kabinos, vis dar yra įrenginiai ir įranga, o manekenai rodo, kaip kabinos buvo naudojamos. Nepamirškite ieškoti laivo emblemoje esančių efe, balandžio ir drakono figūrų: efe simbolizuoja drąsą, balandis – taiką, o drakonas – galią. Antrasis laivas yra povandeninis laivas TCG Pirireis, kuris yra vienas iš populiariausių muziejaus objektų. Šis povandeninis laivas, pastatytas JAV tarp 1949 ir 1951 metų kaip USS Tang, 1980 metais buvo perduotas Turkijos karinių jūrų pajėgoms ir iki 2004 metų buvo eksploatuojamas. 87 metrų ilgio korpusas yra padalintas į septynias kabinas, kuriose gyveno 84 žmonės. Įsivaizduokite, kaip tiek žmonių, esančių tokiose siaurose erdvėse, dalijasi tuo pačiu oru per iki penkių dienų trukmės patrulių – tai yra viena iš pagrindinių dalykų, kuriuos muziejus nori parodyti l Iš uosto išėję, einkite pakrantės link, laikydamiesi dešiniąja puse jūros; iki kito objekto, miesto parko, atstumas yra šiek tiek daugiau nei du kilometrai tiesia linija. Šaltinis: Vikipedija, Izmyro muziejiniai laivai; Turkijos muziejai, Izmyro jūrų muziejus.

Kai įeinate į miesto mišką nuo pakrantės, pirmasis dalykas, kurį pastebėsite, yra garso kaita; kelio ir miesto triukšmas greitai išnyksta tarp medžių. Ši vieta yra žinoma kaip Yenikale kyšulis, ir iki 1999 metų čia buvo sąvartynas. Miškynas buvo sodintas nuo 2004 metų pabaigos, o 2006 metų birželį darbai buvo baigti; tai reiškia, kad miškas, kuriame esate, buvo užaugintas sąvartyno vietoje prieš du dešimtmečius. Žengdami šia vieta, medžių aukštis pasakoja apie tai, kaip miestas galėjo atsigaudyti. Ši teritorija apima 622 akrus ir yra viena iš Izmiro žymiausių žaliosiose zonose. Miškas yra Balčova rajone, Bahçelerarası mikrorajone, ir tiesiogai ribojasi su Izmiro įlankos pakrante.

Miesto miške yra daugiau nei 20 tūkstančių medžių, o jų įvairovė paverčia pasivaikščiojimą botaniniu tyrinėjimu. Topolių ir kedrų eilės išdėstytos abiejose kelių pusėse; tarp jų yra ąžuolų, beržų, bukų, klevų, lindenų, smilgos, erškėčių, magnolijų ir palmių. Pavasarį, kai erškėčiai ir rožiniai krūmai žydi, miškas tampa spalvingiausias. Pasivaikščiojimo takai ir dviračių takai eina per mišką, o poilsio zonos yra išdėstytos palei šiuos takus. Skirkite laiko ramiam pasivaikščiojimui, o tada pasėdėkite pavėsyje ir apmąstykite ryte matytus laivus.

Pastaraisiais metais miške įvyko reikšmingi pokyčiai, kuriuos reikėtų žinoti prieš apsilankant. Vietoje, kur anksčiau buvo populiari pikniko vieta, lankytojų pageidavimų atsižvelgiant, buvo uždrausti laužai, o policijos kontrolė sustiprinta. Taip pat buvo sustiprintos saugos priemonės; į teritoriją po vidurnakčio įeiti negalima. Izmiro metropolijos savivaldybė pradėjo atnaujinimo projektą, kurio metu pikniko zonose klodami trinkelės, atnaujinami seni paviljonai, fontanai ir vaikų žaidimo aikštelės. Naujos suolelių, sėdimų zonų ir tualetų įrengimas taip pat yra projekto dalis; jei kai kuriose vietose vyksta darbai, aplenkite jas. Pasiimkite su savimi maisto ir paverčiate jį maloniu pietų patiekalu, o šiukšles išmeskite į konteinerius.

Kiekvieną metus gegužę, 19-osios gegužės savaitę, miške vyksta Izmiro jaunimo festivalis; tą savaitę miške būna daug žmonių, todėl, jei norite

Çakalburnu lagūna yra seklus vandens telkinys su nendrėmis, esantis Inciraltı miesto miško vakaruose, tarp įlankos ir sausumos. Anksčiau ji buvo vadinama Çakalburnu Dalyanı, o šis pavadinimas primena, kad anksčiau šioje vietoje buvo vykdoma tradicinė žvejyba. Lagūna yra saugoma zona, kuriai suteiktas aukščiausias apsaugos lygis. Čia pastebėta šimtas dvidešimt vienas paukščių rūšis, o toks didelis paukščių įvairovė yra ypatinga Izmiro miesto dovana. Šioje vietoje svarbiausia ne vaikščioti, o sustoti ir stebėti.

Pasirinkite vietą prie pakrantės, iš kurios matysis nendrės ir vanduo, ir ramiai laukite. Greičiausiai pirmiausia pamatysite flamingo – šiuos paukščius galima stebėti lagūnoje visus metus, jie maitinasi tarp jūros erškėčių ir nendrių. Jei atkreipsite dėmesį, galite pastebėti ir kitus paukščius: pelikanus, antkrainius, žuvidambrius ir kitus. Vasaros mėnesiais pastebimi ilkakojai paukščiai, Viduržemio jūros žuvys ir kitos rūšys. Žiemą lagūną užpildo įvairūs vandens paukščiai, tokie kaip antkrainiai, žuvidambriai, kiti antkrainiai ir raudonkojai. Mažus ir greitus paukščius, tokius kaip antkrainiai, galite pastebėti ant pakrantės šakų ir stulpų.

Nepamatykite pakrantės, nekalbėkite garsiai ir laikykite šunį ant pavadėlio, kad nepabijotumėte paukščių. Binoklis padės jums geriau stebėti paukščius, tačiau jei jo neturite, galite naudoti telefono kameros priartinimą, tik nebandykite prieiti per arti paukščių. Šviesa rytais ir vakarais būna švelni, todėl geriausia atvykti į lagūną po pietų, kad galėtumėte pasidaryti gražias nuotraukas, kuriose paukščiai atsispindi vandenyje. Pavasarį ir rudenį, kai migruoja paukščiai, čia būna ypač daug veiklės. Jei nežinote paukščių pavadinimų, naudokite paukščių identifikavimo vadovą arba programėlę, kad ši 45 minučių trukmės pasivaikščiojimas taptų mini pamoka.

Lagūna turi ir neigiamosios pusės, kurią reikėtų įvertinti. Pastaraisiais metais pastebėtas paukščių skaičiaus mažėjimas, o jūros dumbliai, kurie anksčiau buvo susiję su įlankos tarša, dabar gali padengti lagūnos paviršių ne tik vasarą, bet ir žiemą. Vienas Dokuzo Eylulio universiteto jūros biologas pasakoja, kad paukščiai

Kabelinis keltuvas turi žemutę stotį Balçova mieste, Yeşiloğlu kalvos papėdėje. Maršrutas iš čia veda į Dededağı kalvos viršūnę. Šio kabelinio keltuvo istorija prasidėjo 1970 metais: tuometinis Balçova savivaldybės vadovas, įkvėptas Rumunijoje, Brašovo mieste matyto kabelinio keltuvo, ištyrė panašų objektą Bursoje ir 1972 metais pasirašė sutartį su Vokietijos įmone. Maršrutas pradėjo veikti 1974 m. kovo 24 d. ir tapo antruoju seniausiu kabeliniu keltuvu Turkijoje po to, kai buvo pastatytas Bursoje. 2008 metais jis buvo uždarytas dėl saugumo priežasčių, o 2013 metais buvo pradėti jo atnaujinimo darbai. Atnaujintas kompleksas vėl atidarytas 2015 m. liepos 31 d. Šiuo metu kompleksu valdo Izmiro metropolinės savivaldybės įmonė İZULAŞ.

Pirkę bilietus, šiek tiek pažiūrėkite, kaip juda kabinos. Maršrute yra dvidešimt kabinų, kuriose telpa po aštuonis žmones, o kompleksas per valandą gali aptarnauti tūkstantį du šimtus keleivių. Maršruto ilgis šiek tiek viršija aštuonis šimtus dešimties metrų, o aukščio skirtumas tarp dviejų stočių yra daugiau nei trys šimtai penkiasdešimt metrų. Kelionė trunka apie tris minutes; per šį trumpą laiką neatitraukite akių nuo lango. Kilant, už jūsų atsiranda rytais apžiūrėta İnciraltı pakrantė, miesto miško žaluma ir lagūnos spindintis vanduo – tarsi žemėlapis. Pabandykite sėdėti šone, nukreiptame į šiaurę, nes iš ten atsiveria pats geriausias vaizdas į įlanką.

Viršutinė stotis yra keturi šimtai aštuoniosdešimt metrų aukštyje virš jūros lygio, o aplink ją yra medžiais apaugusi poilsio zona. Pirmiausia eikite prie krašto, nukreipto į įlanką, ir iš aukštai stebėkite kelią, kuriuo keliavote rytais: prieplauką, mišką, lagūną ir visą miesto pakrantę. Tada apsisukite į pietus; iš Dededağı kalvos galima matyti užtvankos vaizdą, o užtvankos ežeras, kuris yra paskutinėje dienos stotelėje Balçova, iš šios vietos matysis tarp medžių. Šis vaizdas yra geriausias būdas suprasti, kur veda kelias, kuriuo netrukus eisite. Aukščiau yra pikniko zonos ir trumpų pėsčių takų; pasimėgaukite poilsiu poilsio zonoje ir pabaigkite gėrimus bei užkandžius.

Kabelinis keltuvas pirmadieniais

Šiandienos paskutinis sustojimo punktas – už Balčuvos esančiame miške slepi užtvanka. Balčuvos užtvanka buvo pastatyta 1970–1980 metais, siekiant užtikrinti geriamąjį vandenį iš Ilıca upės. Ši užtvanka, kurios korpusas pagamintas iš akmenų, iškilusi 73 metrus virš upės vagos, o normaliame vandens lygyje ežeras užima apie 35 hektarų plotą. Ežerį, kurį matote iš viršaus funikulieriumi, dabar pasieksite pėsčiomis. Šiam sustojimo punktui skirsite dvi valandas, nes svarbiausia yra pati kelionė.

Žygis prasideda nuo žemiuoju keliu, einančiu už terminių baseinų. Aplink užtvanką nutiesti pėsčiųjų takai tapo populiaria vieta izmiriams, norintiems savaitgaliais pabėgti į gamtą. Kelias veda per pušynus; kvapą gaivinantis smilgos kvapas ir šešėlis net ir vasarą daro žygį malonų. Einant žemiuoju keliu, kartais apsisukite ir pažvelkite į miestą – iš tarp medžių matysis įlanka. Žygiuotojų, kuriuos sutiksite taku, pasisveikinimas yra šios kelionės tradicija; būtinai pasisveikinkite ir jūs. Kelionės pabaigoje, kai medžiai atsiveria, prieš jūsų akimis pasirodys užtvankos ežeras, ir čia galėsite šiek tiek atsipalaiduoti po dienos vargų.

Pasėdėkite ant akmens prie ežero krante ir pasižvalgykite į vandenį. Užtvankos akmeninis korpusas uždaro ežero vieną pusę, o aplinkiniai šlaitai yra visiškai apaugę mišku. Tai yra vienas iš Izmiro geriamojo vandens šaltinių; lietingais metais ežeras taip priauga, kad tenka išleisti perteklinį vandenį. Todėl naudokite ežerą ne kaip maudymosi ar pikniko vietą, o kaip vandens šaltinį; neplanuokite maudytis ir palikite vietą švarią. Geriausias apšvietimas fotografijoms yra vėlyvame popietiniame metu; kai saulė leidžiasi, pušų šešėliai pasiekia vandenį.

Tiems, kurie nori ilgesnio žygio, toje pačioje zonoje yra Behzat Tepe takas. Pasiekimas iki 740 metrų aukštyje esančioms kalnų viršūnėms ir grįžimas atgal užtrunka apie tris valandas, o nuo viršūnės atsiveria vaizdas į užtvankos ežerą ir miestą iš aukštyje. Šis takas yra per ilgas, kad jį įveiktumėte per tą pačią dieną; rekomenduojame skirti jam atskirą rytą. Vasaros mėnesiais venkite žyg