Holzmeisterio, Egli, Tauto ir Janseno vaizdai apie Ankarą.

Į miestelį įvažiuokite iš Turgut Baştuğ gatvės vakarinio galo. Kaip aprašo Goethe instituto informacija, visos pastatų kompozicijos yra suplanuotos aplink pėsčiųjų zoną. Ši zona prasideda monumentaliais laiptais, praeina pro erdvę, esančią senojo rektoriaus pastato apačioje, ir atsiveria prie simetriškai išdėstytų keturių pastatų, kurių kiekviename yra trys aukštai. Miestelio pirmąjį planą ir dalį pastatų sukūrė vokiečių architektas Baurat Naht. Kai jis grįžo į savo šalį dėl nesutarimų dėl atlyginimo, visą projektą ir įgyvendinimą perėmė Egli, o darbai buvo baigti 1933 metais. Tais pačiais metais buvo įkurta ir pati institucija: 1930 metais atidaryta Ankaros aukštosios žemės ūkio mokykla 1933 metų spalio 30 dieną buvo pertvarkyta į Aukštąją žemės ūkio institutą, kuriame buvo penki fakultetai: žemės ūkio, miškų, veterinarijos, gamtos mokslų ir žemės ūkio technologijų. 1948 metais žemės ūkio ir veterinarijos fakultetai buvo prijungti prie Ankaros universiteto; iki 1955 metų tai buvo vienintelis universitetinis žemės ūkio fakultetas šalyje.

Egli kūrybos geriausias pavyzdys – senasis rektoriaus pastatas: dviejų aukštų, stačiakampio formos pastatas be jokių dekoracijų. Vakariniam fasadui dominuoja didelis, dviejų aukštų portikas, o simetriškai išdėstyti laiptai po abiejų pusių vedžia į pakeltą grindų lygį. Fasadas apdaila yra „edelputz“ tipo tinku. Viduje yra medinės grindys, medinės apdailos lentos ir medinės trys šakės turinčios laiptinės. Pirmo aukšto šiaurinėje dalyje esantis konferencijų salė atspindi tai, kokia svarbą tuo metu turėjo aukštasis mokslas. Patologijos pastatas taip pat yra vienas iš atidžiai suplanuotų miestelio pastatų. Tai yra atvira universiteto teritorija; „Kultūros inventorius“ teigia, kad ji yra lengvai pasiekiamas, tačiau visada vadovaukitės prie įėjimo esančio darbuotojo nurodymams ir, jei tai yra paskaitų laikas, būkite ramūs.

Šaltiniai: Goethe institutas; Ankaros universiteto žemės ūkio fakultetas; Kultūros inventorius.

Iš Ulus aikštės nukrypkite į pietus ir pasukite į Atatürk bulvarą, einantį link Operos. Antrasis pastatas nuo bulvaro pradžios, penkių aukštų akmeninis pastatas, yra Holzmeisterio suprojektuotas „Emlak ve Eytam Bankası“ pastatas. Šaltinių duomenimis, projektas buvo parengtas 1933–1934 metais, o statybos baigtos 1934–1935 metais. Fasade matomas neoklasicizmo stilius, marmuro apdaila ir įėjime – ankari akmens apdaila. Pastatas ilgą laiką buvo apleistas, vėliau jį atnaujino pašto tarnyba, o 2013 metų spalį jame atidarytas pašto ženklų muziejus. Muziejuje eksponuojami Osmanų ir Turkijos Respublikos pašto ženklai, teminės serijos, pašto kortelės ir komunikacijos istorijos artefaktai. Vikipedijos duomenimis, muziejuje yra 4404 Turkijos pašto ženklai ir 1500 užsienio pašto ženklų. Aktualią lankymo grafiką ir sąlygas galite rasti pašto tarnybos muziejaus puslapyje. Tai vienintelis pastatas, kuriame galite pamatyti Holzmeisterio interjerą, laiptinę ir aukštų išdėstymą; neužmirškite pakelti galvą, apžiūrint pašto ženklus.

Išėję iš muziejaus, pasivaikščiokite iki Istiklal gatvės. Antrasis pastatas nuo gatvės, Turkijos Respublikos centrinis bankas (Türkiye Cumhuriyet Merkez Bankası), taip pat yra Holzmeisterio kūrinys, pastatytas 1931–1933 metais. Bankas buvo įkurtas 1930 metais priimtu įstatymu, o jo veikla pradėta 1931 metų spalio 3 dieną. Administracijos centras iki šiol yra šiame pastate; į vidų patekti negalima, tik galima apžiūrėti iš išorės. Kaip apibendina Kultūros inventorius: simetriška architektūra, atitrauktas trijų ašių įėjimas ir išplatėję karnizai, akmeninė apdaila, reguliarios langų eilės ir subtilus apvadavimas. Tai vienas iš pastatų, įtrauktų į UNESCO preliminarią sąrašą 2025 metais. Grįžtant atgal į aikštę, pažiūrėkite ir į priešais esantį „Sümerbank“ pastatą; dažnai jį priskiria Holzmeisteriui, tačiau jį 1937–1938 metais suprojektavo vokiečių architektas Martinas Elsaesseris, o 1938 metų spalio 29 dieną jį atidarė. Šiuo metu jame įsikūrusi Ankaroje esanti Socialinių mokslų universitetas.

Šaltiniai: Pašto tarnyba (PTT), Archyvas, Kultūros inventorius, Turkijos Respublikos centrinio banko istorija (TCMB tarihçe), Vikipedija.

Iš Karo muziejaus einkite pėsčiomis pietų kryptimi Atatürko prospektu. Praėjus pro Operos teatrą, prospekte iš karto pastebėsite didelį, stačiakampį pastatą su plokščia stoge – tai buvusi Ismet Paša mergaičių institutas, kurį Egli pastatė 1930–1934 metais. Pastate yra keturi aukštai su horizontaliais raiščiais, po abiejų pusių – vertikalūs blokai su langais, o kampuose – 1934 metais pridėti koridoriai, o balkonuose – apvalios kampinės detalės, primenančios Mendelsohną. Goethe instituto nuomone, tai yra vienas ankstyviausių ir nuosekliausių tarptautinio stiliaus pastatų Ankaroje; nors tai yra mokykla, pastatą galima apžiūrėti iš išorės. Iš čia pasukite į Sezenler gatvę ir pasieksite Taut mokyklą.

Ankara Atatürko vidurinė mokykla buvo įkurta 1886 metais kaip gimnazija, o 1938 metais ji buvo pervadinta. 1940 metų spalio 10 dieną mokykla buvo perkelta į pastatą, kurį 1937 metais suprojektavo Bruno Taut ir Franz Hillinger. Taut 1936 metais atvyko į Turkiją ir vadovavo Švietimo ministerijos architektūros skyriui. Tuo pačiu metu jis suprojektavo Kalbos, istorijos ir geografijos fakultetą bei šią mokyklą, o netrukus po to, 1938 metų gruodį, mirė Stambule, po to, kai suprojektavo Atatürko sarkofagą. Pastato fasadą lengva matyti iš Sezenler gatvės: įėjime į A bloką yra dvi kolonų eilės su plačiais karnizais, o įėjime į C bloką – dešimt kolonų su karnizu, tarp kurių yra žemesni portikai. Taut vengė simetrijos; ilgose, rytų-vakarų kryptimi orientuotuose sparnuose yra klasės, o trumpesniuose sparnuose – konferencijų, valgyklų ir sporto salės. Apačioje yra akmenų apdaila, viršuje – tinkas, o stogai padengti čerpėmis. Senoji direktoriaus rezidencija, esanti pietvakarinėje kampo, šiandien yra mokyklos muziejus. Tai veikianti mokykla; neįeikite į kiemą, o fasadą stebėkite iš šaligatvio.

Šaltiniai: Goethe institutas; Leyla Alpagut (DergiPark, Mimarlık 351); MEB; Vikipedija.

Atvykite į Cebeci viešąjį transportą, o iš Dikimevi pasivaikščiokite apie 10 minučių šiaurėn, kad pasiektumėte Mamak kultūros centrą. Šis pastatas yra vienas iš Egli ankstyvųjų darbų Ankaros mieste: „Musiki Muallim Mektebi“ (Muzikos mokytojų mokykla). Mokykla buvo įkurta 1924 m. rugsėjo 1 d., siekiant parengti muzikos mokytojus vidurinėms mokykloms, ir pradėjo veikti molinių pastatų komplekse Cebeci rajone. 1927–1929 m. pastatytas naujas pastatas, kurį suprojektavo Egli, tapo pirmuoju muzikos mokykloje esančiu pastatu šalyje. Iš aukščiau šis kompleksas atrodo kaip apverstas fortepijonas; klasės, salės, valgykla, miegamieji ir kabinetai buvo suskirstyti tame pačiame pastate. 1930-ųjų viduryje mokykla buvo pertvarkyta į akademiją, o vėliau – į Ankaros valstybinę konservatoriją, o 1938 m. buvo išplėsta naujomis patalpomis. Kai konservatorija 1985 m. persikėlė į naują pastatą, šis pastatas tapo Mamak savivaldybės administraciniu centru, o nuo 2005 m. buvo atnaujintas ir paverstas kultūros centru.

Šiandien čia yra teatro, parodų ir koncertų salės, biblioteka, savivaldybės konservatorija ir kursai; tai yra vienintelė mokyklos pastato, kuriame galite laisvai vaikštinėti po koridorius, vieta. Paprasta architektūra ir be dekoracijų fasadai atspindi Egli ankstyvąjį racionalizmą. Kaip teigia Goethe institutas, 1920-ųjų pabaigoje tokio pastato projektavimas Ankaros mieste buvo vienas iš pirmųjų ženklų, kai atsisakoma „Pirmojo nacionalinio“ architektūros stiliaus, kuris buvo pasižymėjęs kupolais ir arka. Egli projektų sąraše šis pastatas yra įrašytas kaip „Valstybinė konservatorija“ ir datuojamas 1927–1929 metais. Jei yra renginys, užsukite į salę; tvarkaraštį galite rasti savivaldybės interneto svetainėje. Jei atvažiuosite dieną, pasiklausykite instrumentų garsų koridoriuose – pastatas vis dar mokosi muzikos.

Šaltiniai: Goethe institutas; Mamak savivaldybė; Ekonomim; Vikipedija.

Grįžkite į Ankaray stotelę ir Kızılay rajone pasukite į Atatürk bulvarą, einant į pietus, link Bakanlıklar. Šis pastatas, kurio fasadą dengia 248 metrų ilgio bežinis travertino akmuo, yra Holzmeisterio paskutinis ir didžiausias projektas Ankaros mieste. 1937 metais Turkijos parlamento nariai paskelbė tarptautinį konkursą naujam pastatui. Buvo pateikti keturiolika projektų, o 1938 metų sausio 28 dieną paskelbtų rezultatų pagrindu pirmąją vietą pasidalijo trys projektai: Holzmeisterio, prancūzo Albert Laprade ir vengro Alois Mezaro. Vykdymui buvo pasirinktas Holzmeisterio projektas. Statybos pradėtos 1939 metų rudenį, tačiau Antrasis pasaulinis karas ir finansinės sunkumai sustabdė darbą. 1957 metais, kai pastatas buvo darba nebaigtas, jame vyko Bagdado pakto susitikimas. Kai 1948 metais Holzmeisteris grįžo į Austriją, statybos aikštelės vadovu tapo jo studentas ir asistentas Ziya Payzın. Pastatas buvo baigtas 1960 metais, o atidaryta 1961 metų sausio 6 dieną. Nuo konkurso iki atidarymo praėjo dvidešimt treji metai.

Penkių aukštų betoninių konstrukcijų fasadas apdengtas travertinu, o interjeras – trimdešimčia skirtingų vietinių marmoro rūšių. Pagrindinis įėjimas su peniomis bronzinėmis durimis veda į reprezentacinę salę. Parlamento salė 1995 metais buvo pertvarkyta į pusapvalę amfiteatrą. Nuo 1927 metų Devleti Mahallesi rajone vyraujanti monumentalioji stilistika, būdinga Holzmeisteriui – simetrija, akmenų apdaila ir iškilas įėjimas – čia pasiekia didžiausią apimtį. Norėdami apžiūrėti pastato išorę, pereikite į priešingą šaligatvį, esantį prie Atatürk bulvaro. Jei norite apžiūrėti interjerą, Turkijos parlamentas kiekvieno mėnesio pirmąjį šeštadienį organizuoja ekskursijas. Norint apsilankyti, nereikia registruotis, tiesiog atvykite su galiojančiu dokumentu, gausite lankytojo kortelę prie Dikmen vartų ir galėsite įeiti. Ekskursijos nevyksta, kai vyksta Parlamento posėdžiai, biudžeto svarstymas arba per oficialias šventes. Informaciją apie ekskursijų grafiką rasite svetainėje tbmm.gov.tr, skirtame lankytojams.

Šaltiniai: Turkijos parlamento lankytojų puslapis, SALT, Goethe-Institut, Vikipedija.

Iš Kızılay stotelės įlipkite į Ankaray traukinį ir išlipkite Bahçelievler stotelėje. Kai Jansen laimėjo 1928 m. konkursą, jam buvo užduota suplanuoti Ankarą, kurios gyventojų skaičius turėjo siekti tris šimtus tūkstančių. Jis pavertė Yenişehir ministerijų centru, Kale paliko kaip žaliąją zoną, o Atatürk bulvarą – pagrindiniu miesto arteriu. Šis planas buvo patvirtintas 1932 m. liepos 23 d. Bahçelievler yra konkrečiausias šio plano būsto projekto pavyzdys. 1934–1935 m. aukšto rango biurokratų įkurta bendrovė buvo pirmoji Turkijos būsto bendrovė. Pagal Jansen rekomendaciją, vieta buvo pasirinkta Abdi Paşa ūkyje, esančiame miesto vakaruose, už tuometinių planavimo ribų. Jansen sukūrė tiek gyvenamųjų zonų planą, tiek pačių namų projektus: apie 350 vieno ar dviejų aukštų namų, su kiemais priekyje ir gale, apsuptų trimis akacijos eilėmis, žaliosiomis zonomis, o centre – mokykla, turgus, klubas ir biblioteka. Iš pradžių vieno, dviejų ir daugiabučių namų buvo subalansuotas skaičius, tačiau gyventojai norėjo atskirų namų su kiemais, todėl vietiniai architektai planą atitinkamai pakeitė. Pradinė mokykla buvo pastatyta 1945 m.

Šiandien 7-oji gatvė, t. y. Aşabat gatvė, yra tos sodo miesto pagrindinė gatvė. Kaip rašo Goethe institutas, sodo namai laikui bėgant buvo sunaikinti ir pakeisti daugiaaukščiais pastatais; iš Jansen suprojektuotų namų liko tik keli. Einant gatve, atkreipkite dėmesį į sklypų plotį, medžių eilutes siaurose gatvelėse ir kiemų sienas kampuose; plano pėdsakus vis dar galima įžvelgti miesto struktūroje. MİMDAP cituojamas Jansen principas, „Ankara niekada negali būti pramoninis miestas“, čia įgauna ypatingą reikšmę: darbuotojų rajonas buvo atskiras ir paprastesnis, o valdininkų rajonas – su kiemais. Šią kelionę užbaikite sodo miesto šaligatviuose.

Šaltiniai: Goethe institutas (Jansen, Bahçelievler, miesto planavimas); MİMDAP; Vikipedija (Jansen planas).