Erzurumo pilies – „Tašhan“ – Selčukų ir Osmanų imperijų laikų Erzurumo vaizdai.

Išėjimas iš pilies yra per kampą, kur susikerta Cumhuriyet Caddesi ir Tebrizkapı rajonas. Pakilimas į pilį yra trumpas, bet staigus. Eikite ramiai, nes miestas yra pakankamai aukštai virš jūros lygio, ir pirmosiomis minutėmis galite pajusti kvėpavimo sunkumą. Iš anksto patikrinkite, ar jūsų muziejaus bilietas yra galiojantis, nes pilies lankytojų centras priklauso ministerijai. Praėjus pro vartus, atsidursite vidinėje pilies aikštėje; tai yra ta dalis, kuri išliko iki šių dienų. Erzurumo sienos kadaise apsupo miestą trimis sluoksniais, tačiau iš išorinių sienų liko tik keletas sienų fragmentų ir vartų pavadinimai. "Tebriz Kapısı" (Tebrizo vartai), "Erzincan Kapısı" (Erzincano vartai) ir "Gürcü Kapısı" (Gruzijos vartai) pavadinimai iki šiol naudojami rajonų pavadinimuose; einant link paskutiniojo maršruto punkto, reikės pasukti link "Gürcü Kapısı". Šaltiniai teigia, kad vidinė pilies statyba siejama su Bizantijos laikotarpiu; "Kültür Portalı" nurodo 415 metus ir imperatorių Teodosijų, o anglų kalbos "Wikipedia" – 422 metus. Aikštėje apžiūrėkite sienų vidinę pusę ir suskaičiuokite bokštus; vietinis kelionių vadovas teigia, kad vidinėje pilies dalyje yra aštuoni bokštai. Aikštėje ieškokite senojo, iš plytų pastatyto vonių likučiai. Pilies kasinėjimai vyksta nuolat nuo 2000 metų, ir per juos buvo rasti įvairūs objektai, keramika ir smulkūs radiniai. Laikykitės kasinėjimų zonų ribų ir neprisiartinkite prie atvirų duobių. Toliau einkite link "Tepsi Minare" bokšto, esančio aikštės pietvakarių kampe. Šis bokštas, pagal vietinį kelionių vadovą, buvo pastatytas Saltuklu laikotarpiu, tarp 1124 ir 1132 metais, ir buvo naudojamas tiek kaip stebėjimo bokštas, tiek kaip pilies mečetės minarė. Pastebėkite, kad jo kūnas, pastatytas ant akmeninės bazės, yra iš plytų, o šalia galerijos yra rašytinių ornamentų. Tiksliai nežinoma, kada buvo pridėtas laikrodis, tačiau "Wikipedia" teigia, kad tai įvyko iki 1843 metų; pavadinimas "Laikrodžio bokštas" atsirado po šio papildymo. Vietinis kelionių vadovas teigia, kad į bokštą galima užlipti medinėmis pakopomis; paklauskite prie įėjimo esančių darbuotojų, ar pakopomis galima užlipti tą dieną. Netoli bokšto, į rytus, stovi maža pilies mečetė su kūgiška kupole; šaltiniai ją vad Šaltiniai: Kultūros portalas, Erzurumo pilis; Turkijos muziejai, Erzurumo pilis; Erzurumo provincijos kultūros ir turizmo departamentas, kelionių vadovas; Turkijos islamo enciklopedija, Erzurumas; Vikipedija, Tepsi minaretas.

Šią madrasą pasiekite iš kalvos pietrytinio šlaito, iš Tebrizkapı rajono. Prieš įeinant, perkelkite save į priešpriešinę pusę ir apžiūrėkite visą pastato fasadą. Du minaretus, kurie suteikia pavadinimą šiam pastatui, matysite iš abiejų pusių, prie įėjimo vartų. "Kültür Portalı" teigia, kad abu yra 26 metrus aukštai. Atidžiai apžiūrėkite minaretų plytų konstrukcijų glazūruotus, turkio spalvos elementus ir dekoracijas ant platformų. Tada nukreipkite dėmesį į vartų šoninius paviršius. Vartų vakarinėje pusėje yra lenta, kurioje išgraviruotas dvigalvis erelis, du žalčio paveikslai su plačiai atidarytomis snapais ir medžio paveikslas su lapais. Vartų rytinėje, simetriškoje plokštelėje, nėra nei lapų, nei erelio. Pabandykite pastebėti šį skirtumą patys. Regiono turizmo vadovas taip pat pabrėžia, kad šonai yra skirtingi: vienas yra paprastesnis, o kitas – daug detalesnis. Dekoruose dažniausiai naudojami palmetės ir rūmių motyvai. Stengdamiesi suprasti, kaip šie motyvai yra susiję, galėsite geriau suprasti Selčukų akmenininko meistriškumą. Madrasos statybos data nėra tiksli, nes pastate nėra įrašų. "Kültür Portalı" ir "TDV İslam Ansiklopedisi" dažniausiai nurodo 13-ojo amžiaus pabaigą, o "Vikipedija" – 1253 metus, todėl šaltiniai šiuo klausimu skirtingi. Madrasos pavadinimas "Hatuniye" kilo nuo įsitikinimo, kad ją pastatė Selčukų sultono dukra Hundi Hatun arba Ilkhanidų dinastijos valdovė Padişah Hatun. Praėjus per vartus, patenkate į atvirą kiemą, kuris yra apsuptas kolonadomis iš keturių pusių. Pastatas yra dviejų aukštų ir turi keturias erdvines nišas, todėl yra vienas svarbiausių atvirų kiemų madrasų pavyzdžių. Atkreipkite dėmesį, kad dauguma kolonų yra cilindrinės, o kai kurios – aštuonkampės. Abiejose kiemo pusėse išdėstytos studentų ir dėstytojų kambariai: pirmame aukšte yra devyniolika, o antrame – aštuoliką. Pagal "Vikipediją", antrame aukšte yra keturios atskiros grupės, ir norint pereiti iš vienos grupės į kitą, reikia nusileisti į pirmą aukštą. Kambarį, esantį vakaruose, šalia įėjimo, šaltiniai teigia, kad anksčiau naudojo kaip maldų namus. Kieme, pietinėje pusėje, prie pagrindinės nišos, stovi dvylikapusė kubinė konstrukcija; išorinis paviršius apdengtas

Einamės Cumhuriyet Caddesi gatve, vakare į vakarus, iš tolo pastebėsite Yakutiye madrasės vienintelį minaretą. Sustokite šalia madrasės esančioje didelėje aikštėje, kad galėtumėte apžiūrėti visą pastatą. Pagal įrašą, madrasę 1310 metais, Ilkhanato valdymo laikotarpiu, sultono Olcaytu laikais, Hoca Cemaleddin Yakut pastatė Gazan Chano ir Bolugan Hatuno vardu. Kultūros portale ji apibūdinama kaip didžiausia uždara kiemo madrasė Anatolijoje. Šią konstrukciją verta palyginti su prieš tai matyta dviejų minaretų madrasės uždaru kiemu – tai yra šios kelionės pagrindinis privalumas. Priešiausiai, priekinėje dalyje, išsiskiria puošnus įėjimo vartai. Ant vartų šonų esančiuose nišose ieškokite išdrožto rutulio, iš kurio išnyksta datulių lapai, du gepardai ir erelis. Šaltiniai šią kompoziciją interpretuoja kaip gyvybės medį, kuriame susijungia Vidurio Azijos turkų simboliai. Kiekvienas išvartų pusė yra išgraviruota, todėl skirkite laiko, kad galėtumėte išnagrinėti detales. Tada pažvelkite į kampinį minaretą. Minareto korpuse yra geometriniai ornamentai, sudaryti iš stiklinamų ir nestiklinamų plytų; „Vikipedijoje“ rašoma, kad šie stiklinami elementai yra turkio ir moliūgo spalvos. Kito kampo masyviame bokšte likusi tik pamatas, o viršuje – kūginis kupolas; manoma, kad šis minaretas buvo arba labai anksti sugriautas, arba visai nepastatytas. Užeidami į vidų, įvertinkite keturių portikų planą ir kupolą, dengiantį kiemo centrą. Šviesa, sklindanti per kupolo angą, parodo, kaip uždarų kiemų madresės buvo apšviestos iš vidaus. Kieme iš abiejų pusių išdėstyti po šešias kambarius, o kiekvieno kambario įėjimo apdaila yra skirtinga; šaltiniai teigia, kad tai priklausė nuo kambario klasės ir statuso. Bandykite rasti marmurinį įrašą, esantį virš pietinio skersinio, kuriame įrašyti šešių madresei paskirtų kaimų pavadinimai. Osmanų laikotarpiu madrasė buvo naudojama kaip liejykla, o nuo XIX amžiaus pabaigos – kaip karinis sandėlis. Respublikos laikotarpiu ji buvo kelis kartus atnaujinta; Kultūros portale rašoma, kad vienas iš atnaujinimų buvo atliktas 1990-aisiais. Šiandien pastate įsikūrusi Turkijos islamo meno ir etnografijos muziejus. Kambariuose esančiose vitrinose ieškokite akyto akmens apyrankių, ąžu

Taşhan pastatas yra Menderes gatvėje, netoli pilies šiaurvakarinėje pusėje. Įėję pro pagrindinį įėjimą, kuris orientuotas į vakarus, pastebėsite, kad šis fasadas buvo šiek tiek išplauktytas 1965 metais atliktų restauravimo darbų metu. Virš gilios, berėmis arkos, kuria įeina, yra kambarys, skirtas karavanserajaus administratoriui. Pažvelkite į virš įėjimo esančią lentą. Kultūros portale rašoma, kad tuo metu Erzurumas buvo pasienio miestas, todėl pastatas buvo vadinamas "ribat", t. y. tam tikra priekinėje linijoje esančia tvirtove. Šaltiniai skirtingai nurodo pastato statybos datą: Kultūros portale ir anglų kalbos „Wikipedia“ nurodomi 1561 metai, o TDV Islamo enciklopedijoje, remiantis lentos įrašyme minimu Rüstem Paša vardu, teigiama, kad pastatas buvo pastatytas tarp 1544 ir 1561 metų. Regioninis turizmo vadovas nurodo, kad dėl lentos susidėvėjimo tiksli data nežinoma. Išėję į kiemą, pastebėsite, kaip iš akmenų pastatytos arkos supa stačiakampį kiemą. Už arkų išdėstyti kambariai, dengti smailių arkų skylių tuneliais. Šaltiniai nurodo, kad apatiniame aukšte yra nuo trisdešimt vieno iki trisdešimt dviejų kambarių. Šiaurinės arkos viduryje yra gilus nišas, kuris trukdo arkos linijai; pažiūrėkite į jį iš kiemo centro. Pagal TDV, pastatas buvo iš esmės atnaujintas 1960-aisiais, o šiaurinė sienos dalis buvo atstatyta nuo pagrindo. Į antrąjį aukštą pakliūti galima per atskirą duris, esančias šalia viršutinių durų. Antrajame aukšte yra koridorius, apkeliaujantis visą pastatą, o po juo, abiejose pusėse, yra smailių arkų nišos, kurios buvo uždarytos ir paverstos parduotuvėmis. Iš koridoriaus galite pasižvalgyti aukštyn ir suskaičiuoti kupolus, esančius kampuose ir viduriniuose taškuose. Žinoma, kad iš pradžių karavanserajus turėjo ir kitų patalpų: valgyklų, maldos namų, poilsio zonų, parduotuvių ir patalpų gyvūnams, tačiau dalis jų nepasiekė mūsų laikų. Šiandien pastate veikia Oltu akmens dirbtuvės ir parduotuvės. Dirbtuvėse galite stebėti meistrus, kaip jie apdirba ir poliruoja juodą Oltu akmenį; jei norite pažiūrėti iš arčiau, paprašykite leidimo. Dažniausiai gaminami karoliukai, žiedai ir vėriniai. Oltu akmu