Eilė vietovių nuo Sera ežero iki Kadıralako, į vakarų Trabzono regione: ežeras, kalnagūbris ir urvas.

Apsilankite Sera ežere anksti ryte, nes tuomet ežeras atrodo gražiausias, kai vėjas dar neįsilaužęs į jo paviršių. Kaip pabrėžia Juodosios jūros kultūros inventorius, šio ežero didžiausias privalumas yra aplinkinių medžių atspindžiai ramioje vandenyje. Pastatę automobilį, pirmiausia sustokite prie kranto ir pažvelkite į abu slėnio šlaitus. Šis vaizdas yra svarbus, kad suprastumėte, kaip susiformavo ežeras. Remiantis šaltiniais, 1950 metų vasarį, po didelių kritulių, dideli akmenų masės, atitrūkusios nuo Derecik slėnio šlaitų, užtvarko slėnio dugną ir sustoja Sera upę. Pagal „Vikipedijos“ duomenimis, atitrūkęs akmenų kiekis buvo apie penkiolika milijonų kubinių metrų, o ežeras visiškai susiformavo per aštuoniolika dienų. Istoriniuose šaltiniuose data skiriasi viena diena; provincijos kultūros ir turizmo departamentas nurodo vasario 20-ąją, o kiti šaltiniai – vasario 21-ąją. Teigiama, kad šlaituose vis dar matomi atitrūkimo ženklai; verta paieškoti stačių, nuogių sienų. Ežero pavadinimas kilo iš buvusio jo kaimo, kuris dabar vadinasi Yıldızlı, senojo pavadinimo – Sera. Sekite taką, einantį palei krantą, ir judėkite gilyn į slėnį. Iš pradžių, kai ežeras susiformavo, jo ilgis buvo apie keturi kilometrai, tačiau laikui bėgant, kai užtvanka ėmė trūkti, vandens paviršius mažėjo. Šiuo metu, pagal provincijos kultūros ir turizmo departamento duomenimis, jo plotis svyruoja nuo penkiolikų iki dviejų šimtų metrų. Einant, atkreipkite dėmesį į vandens spalvą ir krante besikaupiančias nuosėdas, nes nuo 1990 metų įvykusių didelių nuošliaužų, upė lėtai užpildo ežerą. Todėl neįeikite į vandenį iš kranto; „Vikipedijoje“ rašoma, kad nuosėdos, besikaupiančios ežero dugne, trukdo nukentėjusiems išplaukti, o tai gali sukelti aukų. Ežere gyvena karpių, karšių ir upėtakių, taip pat buvo įvežinėjamas saldžiavandenis krabų. 2005 metais ši teritorija buvo paskelbta gamtos apsaugos zona, o 2010 metais – gamtos parku. Pagal „Vikipedijos“ duomenimis, maždaug trys šimtai metrų žemiau ežero yra nedidelė hidroelektrinė. Gamtoje parke galima lankytis vienos dienos ekskursijose, taip pat organizuojamos gamtos takų ir dvira

Štai vertimas:

Apsilankykite Hıdırnebyje, vadovaujantis provincijos kultūros ir turizmo departamento informacija: Pasukite į vakarus nuo Akçaabatą ir Düzköy miestą jungiančio kelio 12 kilometro vietoje ir važiuokite apie 10 kilometrų į aukštumą, link kalnagūbrio. Oficialūs šaltiniai teigia, kad šis kelias yra atviras transportui tiek vasarą, tiek žiemą, tačiau rūkmingomis dienomis vairuokite atsargiai. Keliaudami aukštyn, pastebėsite, kaip keičiasi miškas ir kaip slėniai lieka žemiau. Kalnagūbrio aukštis skirtinguose šaltiniuose nurodomas skirtingai; „Vikipedijoje“ ir Akçaabat išplatintose informacijose nurodomas 1600 metrų aukštis, o provincijos kultūros ir turizmo departamentas – didesnį skaičių. Nesvarbu, kurį skaičių pasirinksite, išlipę iš automobilio pajusite, kad oras čia yra žymiai vėsesnis nei prie jūros. Pirmiausia pasivaikščiokite tarp kalnagūbrio namų. Didžioji dalis čia esančių medinių namų buvo pastatyta atsižvelgiant į regiono architektūrą, pradėjus „Yayla Kent“ projektą 1998 metais. Provincijos kultūros ir turizmo departamentas rašo, kad šis kalnagūbris buvo įkurtas, kad taptų ekologišku ir novatorišku pavyzdžiu. Tada pakvėpinkite Hıdırnebi kalno viršūnėje, nes, kaip teigia daugelis šaltinių, tai yra natūrali apžvalgos aikštelė. Čia, gryname ore, galite pamatyti Akçaabatą, aplinkines kaimus ir Juodosios jūros mėlyną spalvą. Debesotišką dieną vaizdas keičiasi: debesys yra žemiau, tarsi jūros, esančios prie jūsų kojų. Jei norite pamatyti „debesų jūrą“, laukite šiltą dieną, kai žemi debesys susilieja su kalnagūbriu. Kalno viršūnėje gali būti stiprus vėjas, todėl nepamirškite atsinešti vėjo striukę. Užsukite ir į pievą, kur vyksta kalnagūbrio šventės; vietiniai gyventojai šią vietą vadina „Dernek Çimeni“ arba „Argolos Çimeni“. Pagal Akçaabat išplatintą informaciją, šventė, prasidedanti liepos viduryje, baigiasi liepos 20-ąją, o paskutinės dienos renginiai vadinami „Orak Yedisi“. Šventėje prie palapinių vyksta turgus, o aplink vyksta tradiciniai šokiai, lydimi kemenčės ir būgnų. Jei atvyksite liepą, ši vieta bus labai pilna, todėl palikite savo automobilį toje vietoje, kurį nurodys pareigūnai. Tie, kurie atvyksta rudenį, kaip pr

Norėdami pasiekti Çal urvą, vykdykite provincijos kultūros ir turizmo departamento nurodytą kelią: išvažiuokite iš Düzköy rajono, pasukite į dešinę ir pro Čalköy kaimą nuvažiuokite iki urvo. Urvo įėjimas yra netoli kelio, vedančio nuo Čalköy iki Čayırbağı, ties Kulaklık Deres upeliu. Palikę automobilį, pažvelkite aukštyn, nes ant kalno, esančio virš urvo, yra senovinė pilis. Prie įėjimo vilkite ant save striukę ir įsidėkite telefoną į kišenę, nes viduje yra vėsesnė ir drėgnesnė aplinka. Čal urvas iš esmės yra požeminis vandens kanalas, kuriame teka nedidelis upelis. Kaip pranešė AA naujienų agentūra, šio upelio gylis lietingo sezono metu gali siekti 1,5 metro, o vasarą – iki 25 centimetrų. Todėl, jei atvyksite pavasarį, girdėsite stipresnį vandens garsą ir pajusite jo srovę. Po įėjimo pirmus 200 metrų einate vienu koridoriu, atkreipkite dėmesį, kad lubų aukštis nuolat kinta. Pasak provincijos kultūros ir turizmo departamento, stalaktitai ir stalagmitai pradeda atsiverti po pirmojo 150 metrų. Koridorius po maždaug 200 metrų išsišakina, ir rekomenduojama pirmiausia pasukti į dešinę. Šios dešinės pusės ilgis yra apie 400 metrų, o apie 60-ąjame metre yra nedidelis ežeras ir krioklys. Sustokite priešais krioklį ir išgirstite, kaip vanduo sminga į uolą; tai yra viena iš įspūdingiausių urvo vietų. Toliau grįžkite atgal prie išsišakojimo ir pasukite į kairę, į 150 metrų ilgio šaką. Šios šakos gale yra patalpa, kurioje yra šachtas, kuriuo iš paviršiaus tekančio vandens srovė. Kaip pranešė AA, šioje dalyje yra kalkakmenio erozijos ir nuolūžio sukelti vandeniu pripildyti ovalūs įdubimai. Kadangi urve yra įdubimai, jungiantys jį su išoriniu pasauliu, jaučiate švelnų oro srautą, todėl, kaip teigia šaltiniai, žmonės jaučiasi lyg vaikščiotų ne požemyje, o slėnyje. Vikipedijoje rašoma, kad urvas susiformavo per maždaug aštuonius milijonus metų dviem etapais: pirmiausia nutekėjęs vanduo ėsdino kalkakmenį, o vėliau – pakilo regiono žemė. Iki šiol buvo ištirta iki aštuonių kilometrų ilgio, tačiau lankytojams prieinama tik apie vieną kilometrą. Nesilaikykite nuo medinių ir metal

Šiandienos kelionės paskutinė stotelė – Kadıralak gamtos parkas, esantis netoli Tonya miesto. Pagal „Vikipediją“, parkas yra maždaug du kilometrus nuo Tonya centro, jo aukštis – 1480 metrų, o jis ribojasi su tuo pačiu pavadinimu – Kadıralak kalnagūbris. Žiniasklaidoje pateikiami skirtingi duomenys apie kalnagūbrio aukštį (1300 metrų) ir atstumą iki miesto (9 kilometrai), nes šie skaičiai apibūdina skirtingas tos pačios teritorijos dalis. Parkas užima apie 3500 hektarų plotą ir yra įtrauktas į Turkijos 223 gamtos parkų sąrašą. „Vikipedijoje“ nurodoma, kad parko rytuose yra aukštos vertės ir tvarios apsaugos zonos, o tai reiškia, kad aplinkinė pieva taip pat yra apsaugomos teritorijos dalis.
Atsistoję prie automobilio, pirmiausia pasivaikščiokite pievos pakraštuku ir apžiūrėkite panoramą. Kalnagūbrį supa pušynai, o pievos centre stovi medinės kalnagūbrio nameliai, pastatyti ant akmenų pamatu.
Kadıralak garsėja mėlynomis gėlėmis, kurios žydi pavasarį. Šių augalų, kurių mokslinis pavadinimas yra *Scilla bifolia*, gausu, ir jie nudažo pievą violetine spalva. Dėl to vietiniai gyventojai kalnagūbrį vadina „Violetine pieva“. Pagal žiniasklaidos pranešimus, gėlės dažniausiai žydi balandį ir jų galima grožėtis apie dvi savaites. Tačiau žydėjimo laikas priklauso nuo oro sąlygų: po šaltų žiemos gėlės žydi vėliau, o šiltomis metais – jau balandžio pradžioje.
Mėlynoji gėlė yra viena iš augalų, kuriuos Turkija privalo saugoti pagal Berno konvenciją. Pagal TGRT naujienų agentūros pranešimą, vieną iš metų lankytojai, fotografuodamiesi, netyčia užėjo ant gėlių, dėl ko jų dangalas greitai dingo. Todėl, lankydamiesi pievoje, venkite žengti ant gėlių, laikykis takelių ir fotografuokite iš šalies.
Kai gėlės sužydės, pievoje pasirodo geltonos gėlės, ir šioje vietoje taip pat rašoma, kad ji vadinama „Geltonąja pieva“. Pavasario pradžioje galite pasivaikščioti miškais, esančiais pievos pakraštuku, ir rasti ramų kampelį stebėti paukščius ir augalus.
„Küre“ enciklopedijoje rašoma, kad kalnagūbryje nevyksta didelių renginių, todėl tai yra daug ramesnė vieta nei Hıdırnebi.
Rudenį šis plotas pasikeičia: jį dengia geltoni lap