Dvi dienos nuo Ankаros iki Hititų valstybės.

Ulus mieste, Ankaroje esančioje Ankaroje pilies papėdėje, yra du Osmanų imperijos statiniai: Mahmuto Pašos prekybos galerija (bedestenas) ir Kurşunlu Han. Muziejus buvo įkurtas 1921 metais, kai Atatürkas pareikalavo muziejaus, kuriame būtų eksponuojami Hititų artefaktai. Iš pradžių jis buvo įkurtas pilies akmeninėje bokštelyje, vadinant „Eti Muziejus“. Kolekcija vėliau buvo perkelta į prekybos galeriją, po restauracijos, kuri prasidėjo 1938 metais. Prekybos galerijos centrinė dalis buvo atidaryta lankytojams 1943 metais, o darbai buvo baigti 1968 metais. 1997 metais muziejus buvo pripažintas geriausiu muziejumi Europoje – tai pirmasis Turkijos muziejus, gavęs tokį apdovanojimą.

Apsilankymo metu rekomenduojama atidžiai apžiūrėti Hititų ekspoziciją. Pradedant nuo paleolito laikų, pereikite prie Hititų skyriaus: Alacahöyük karalių kapų saulės diskai ir variniai standartai su elnių ir lokių atvaizdais; Alacahöyük Sfenksų vartų reljefai, vaizdujantys karalių ir karalienę prieš altoriaus, akrobatus, kurie „valgo“ kardus ir lipa laiptais, muzikantus ir medžioklės scenas; originalus reljefas iš Hattušos karalių vartų, vaizdujantis karys; iš Boğazköy kilęs laiškas, kurį Egipto karalienė rašė Hititų karaliui. Rytoj galėsite pamatyti visų šių eksponatų kopijas arba tuščias nišas, todėl dabar atkreipkite dėmesį į detales: standartų ornamentika, figūrų pozos ant reljefų, kario poza prie vartų.

Praktinė informacija: adresas – Gözcü Sokak No 2; galima pasiekti pėsčiomis iš Ulus, einant link pilies. Muziejus atviras kiekvieną dieną, yra audiogidas, galioja „Müzekart“ bilietas. Kai kurie muziejaus skyriai periodiškai remontuojami; informaciją apie tai rasite oficialioje svetainėje. Skirkite dvi valandas, o Hititų skyriui – bent pusę valandos. Jei atvyksite netrukus po atidarymo, turėsite galimybę apžiūrėti ekspoziciją prieš grupines ekskursijas. Vėliau įlipkite į transporto priemonę ir išvykite Haymana link.

Šaltiniai: Müzeler Genel Müdürlüğü (muze.gov.tr); Vikipedi, Anadolu Medeniyetleri Müzesi; Hittite Monuments, Alacahöyük.

Ankara mieste, šešiasdešimt kilometrų į pietvakarius, dvylika kilometrų nuo Haymana, du kilometrai į šiaurės vakarus nuo Dereköy. Tai uolėtas kalnas, iškilęs šešiasdešimt metrų virš Babayakup upelio siauro slėnio. Vietiniai gyventojai jį vadina "Gavur Kale" (nekreščionių pilis). Kalno šiaurės pusėje akmenyje išgraviruotos trys figūros: du dideli vyriškos dievybės, einančios į kairę, ir prieš jų – mažesnė, sėdinti dievybė su aštriu galvos apdangalu. Dievybių raguoti galvos apdangalai, trumpos suknelės, bateliai su užlenktomis kojomis ir ant diržų kabantys kardai – tai tarsi Hititų stiliaus vadovėlis; vienas iš jų su barzda, kitas be barzdos. Dievybės figūra šiandien sunkiai įžiūrima plika akimi; pažiūrėkite, kai šviesa krenta iš šono.

Virš reljefų iš didelių akmenų pastatytas ciklopinis mūrinis sienas, o už jo yra akmeninė patalpa, kurios paskirtis vis dar ginčijama; buvo teigiama, jog tai gali būti karaliaus kapas, šventoji vieta arba stebėjimo punktas, tačiau jokių rašytinių įrodymų nebuvo rasta. Kalnas buvo naudojamas Hititų ir Frygų laikais. 1860-aisiais jį pamatė keliautojai, 1930 metais, Atatürko nurodymu, jį tyrė H. H. von der Osten iš Čikagos universiteto, o 1993–1998 metais – Bilkent universiteto. „Belleten“ žurnale 2014 metais pasirodęs Ali Özcano straipsnis yra naujausias šaltinis, kuriame reljefai palyginami su Hititų tekstais.

Praktiškai: Kalnas yra dešinėje pusėje, važiuojant iš Haymana į Dereköy, link Mandıra kaimo. Šaltiniuose nėra informacijos apie bilietus arba lankymo valandas; pakilimas trumpas, bet uolėtas, todėl reikalingi patvarūs batai. 2021 metais savivaldybė paskelbė apie projektą, apimantį kelio asfaltavimą, tvorą, pėsčiųjų taką ir apšvietimą; sužinokite iš savivaldybės, kiek jau įvykdyta. Nelieskite reljefų, neinaite ant jų. Per keturiasdešimt penkias minutes nusileiskite ir pradėkite kelionę į Boğazkale; kelias yra ilgas.

Šaltiniai: „Belleten“, Ali Özcan (2014); „Hittite Monuments“; Haymana savivaldybė; „Vikipedija“, „Gavur Kale“.

Boğazkale miestelis yra vos už 190 kilometrų nuo Ankaroje. Šis miestas, kuriame maždaug prieš 1650 metų prieš Kristų pirmasis Hattušilis paskelbė savo sostine, iki maždaug 1180 metų prieš Kristų, kai žlugo Bronzos amžius, buvo Hititų valstybės centras; vėliau jis buvo sunaikintas ugnimi ir apleistas. Charles Texier 1934 metais atrado šią vietovę, o Hugo Winckler 1906 metais pradėjo kasinėjimus ir rado akmeninį rašytų tekstų archyvą. Kurt Bittel 1931 metais tęsė darbus Vokietijos archeologijos instituto vardu, o vėliau – Peter Neve, Jürgen Seeher ir nuo 2006 metų – Andreas Schachner. Archyve yra apie trisdešimt tūkstančių akmeninių plokštelių; Kadešo sutarties plokštelė taip pat buvo rasta čia, o šiandien ji yra Stambulo archeologijos muziejuje. 1986 metais šis miestas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o archyvas – į UNESCO atminties sąrašą 2001 metais.

Maršrutas: Pradėkite nuo Apatinio miesto Didžiojo šventyklos, tada apžiūrėkite daugiau nei šešis kilometrus ilgos sienos vartus. Liūtų vartų liūbai yra išlikę savo vietoje. Yerkapı vartuose pereikite per 70 metrų ilgio akmeniniu tuneliu ir išlipkite ant rampos. Viršuje yra Sfenksų vartų vieta, o patys sfenksai yra Boğazköy muziejuje. Karališkų vartų mūrinis kopijos yra čia; vakar jūs matėte originalą Ankaros mieste. Didžioji pilis (Büyükkale) buvo karališkosios pilies ir archyvo vieta; Nişantaş mieste yra uolose iškaltas hieroglifinis užrašas. 2005 metais buvo atkurta 65 metrų ilgio molinės sienos dalis, naudojant originalią technologiją; tik čia galite suprasti, kaip atrodė Hititų siena, jos tikroje dydžio.

Praktiniai patarimai: Ši archeologinė vieta yra pakankamai didelė, kad ją būtų patogu apžiūrėti automobiliu; važiuokite tarp vartų. Tačiau Yerkapı tunelis ir išėjimas iš Didžiosios pilies reikalauja patogių batų. Čia nėra pavėsinės, todėl atsineškite vandens. Muziejų kortelė yra galiojanti; darbo valandų informaciją rasite oficialioje svetainėje. Skirkite tris valandas, o tada nuvykite į Yazılıkaya, kuris yra už 2 kilometrus.

Šaltiniai: Vokietijos archeologijos institutas (DAI); KVMGM, Hattuşa UNESCO puslapis; Vikipedija, Hattuşa; Wikipedia, Hattusa.

Hattuşa mieste, maždaug du kilometrus šiaurės rytų kryptimi, yra šventoji vieta. Čia yra dvi atviros akmeninės patalpos, esančios tarp natūralių uolų. Priešais jas išliko tik šventyklų, kurios kadaise kontroliavo įėjimą, pamatų likučiai. Dauguma reljefų buvo sukurtos III tūkstantmečio pabaigoje, IV Tuthalijos ir II Šupiluliumos laikais, tačiau žinoma, kad šią vietą naudojo dar anksčiau.

A patalpa yra didelė galerija: daugiau nei šešiasdešimt dievų eina procesijoje, kairėje sienoje – vyriški dievai, dešinėje – deivės. Du procesijų būriai susitinka prie sienos: virš kalnų dievų stovi audros dievas Tešupas, o ant panteros – saulės deivė Hepat. Už jų – jų sūnūs Šarruma ir dukterys. Šioje patalpoje taip pat yra dvylika požemių dievų ir kalnų dievų. Į B patalpą patenkama siauru koridoriu, ir ši patalpa yra asmeniškesnė: prie įėjimo – gyvūnais dekoruoti, sparnuoti sargybiniai; viduje – dvylika požemių dievų, kardų dievas ir garsiausias reljefas, kuriame Šarruma apkabina IV Tuthaliją, padėjęs jai ranką ant peties. Manoma, kad ši patalpa yra sūnaus pastatyta memorialinė kapavietė arba atminimo patalpa, skirta Tuthalijai. Bendra interpretacija yra ta, kad ši vieta buvo naudojama pavasario naujųjų metų šventėje; 2021 metais paskelbtame tyrime teigiama, kad reljefai vaizduoja dangų, žemę ir požemį, t. y. visą pasaulį.

Praktiniai patarimai: šiek tiek pasviręs šviesos atspindys geriau išryškina reljefus, o vidurdienį figūros atrodys plokščios; geriausia lankytis ryte arba vakare. Nelieskite akmens; norėdami pamatyti figūrų aukščio skirtumus, prisėkite. Vienos valandos pakanka. Norėdami sužinoti apie bilietų kainas, apsilankykite oficialioje svetainėje; muziejus yra kelių minučių kelio atstumu nuo Boğazkale centro.

Šaltiniai: Hittite Monuments, Yazılıkaya; Wikipedia, Yazılıkaya.

Boğazkale centre, Çarşı rajone; 82 kilometrai nuo Čorumo. Muziejus atidarytas 1966 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. jis buvo visiškai atnaujintas ir tą pačius metus grąžintas savo originaliai paskirties. 1907 m. Yerkapio rajone rastos dvi sfinksų statulos buvo sunaikintos miesto gaisre; fragmentai 1915–1917 m. buvo išsiųsti į Berlyną restauracijai. Viena iš jų 1924 m. buvo grąžinta į Stambulą, o kita liko Berlyne. Derybos dėl jos grąžinimo vyko iki 1938 m., tačiau buvo nutrauktos dėl karo ir Berlyno padalijimo. 1974 m. derybos buvo atnaujintos, o 1987 m. buvo kreiptasi į UNESCO. 2011 m. abi šalys pasiekė susitarimą; sfinksas buvo atgabentas iš Berlyno, o jo porininkas – iš Stambulo, ir nuo 2011 m. lapkričio 26 d. jie stovi čia šalia vienas kito. Tai iš kalkakmenio išskobotas, maždaug 1300 m. pr. Kr. sukurtas, su sparnais, liūto kūnu ir žmogaus veidu.

Be sfinksų salės, muziejus chronologiškai atspindi miesto visus sluoksnius, pradedant neolitiniu laikotarpiu ir baigiant Bizantijos laikotarpiu: buliaus galva su kapotu, kuris, kaip manoma, simbolizavo audros dievą, klinčių plokštelės su įrašais ir hieroglifai, Hatušos ir Didžiojo šventyklos maketai, Romos ir Bizantijos laikų kapinių akmenys. Maketai leidžia iš aukščiau pamatyti, kaip atrodė Hatušos miestas; todėl apsilankymas muziejuje yra tinkamas pasirinkimas po apsilankymo archeologinėje teritorijoje. Ekspoziciją papildo informacinės plokštelės ir iliustracijos, išdėstytos po visuose aukštuose.

Praktiniai patarimai: muziejus atviras kiekvieną dieną, galioja „Müzekart“ kortelė; tikslias atidarymo valandas rasite oficialioje svetainėje. Tai nedidelis muziejus, todėl pakanka vienos valandos. Boğazkale mieste galite trumpai pavalgyti, o tada išvykite į Alacą; kelias į Alacahöyük atsišaka nuo Čorumo.

Šaltiniai: Muziejų generalinis direktoratas (muze.gov.tr); Vikipedija, Boğazköy muziejus; Vikipedija, Boğazköy sfinksai.

Alacahöyük kaimas yra penkiolika kilometrų į šiaurės vakarus nuo Alaca miesto, o iki Čorumo – penkiasdešimt kilometrų. Šis archeologinis kompleks yra septynių tūkstančių metų senumo ir susideda iš penkiolikos archeologinių sluoksnių, datuojamų nuo neolito iki Osmanų imperijos laikų. Jį išgarsino du dalykai. Pirmasis – senovės bronzos amžiaus karalių kapai, datuojami III tūkstantmetis prieš Kristų: mirusieji ilsisi, nukreipti į vakarus, su sulenktais keliais; šalia jų rasti auksiniai vainikai, segės, bronzinės figūrėlės ir bronziniai standartai, kurių paskirtis iki šiol diskutuojama – manoma, kad tai gali būti saulės kalendoriai, elniai ir builai. Kapai yra atkurti ir atviri lankytojams; originalūs artefaktai saugomi Ankaros muziejuje. Antrasis – Hititų miesto pietų įėjimas, vadinamas Sfenksų vartais: tarp dviejų bokštų stovi keturių metrų aukščio monolitai, kurių apatinė dviejų metrų dalis išdrožyta į sfenksų formą, o patys sfenksai išliko savo vietoje. Vartų šonuose esantys reljefai vaizduoja karalių ir karalienę, akrobatus, muzikantus ir medžioklę; palyginkite kopijas su originalais, kuriuos galėjote matyti muziejuje. Šiuo metu priimta nuomonė, kad šis kompleks datuojamas XIII amžiumi prieš Kristų.

Kasinėlių istorija yra susijusi su Turkijos respublikos istorija: kasinėjimo darbai prasidėjo 1907 metais, vadovaujant Makridi Bey. 1935 metais, pagal Atatürko nurodymų, Turkijos istorijos institutas pradėjo kasinėjimus, kuriuos pirmiausia vadovavo Remzi Oğuz Arık, o vėliau, nuo 1936 iki 1970 metų, – Hamit Zübeyr Koşay. Nuo 1997 iki 2018 metų kasinėjimus tęsė Ankaros universitetas. Netoliese esančiame Gölpınar miestelyje, IV Tuthalijos statyta Hititų užtvanka, datuojama maždaug 1240 metais prieš Kristų, buvo atkurta 2000-aisiais ir vėl pripildyta vandeniu; archeologai rado bazalto fragmentą su hieroglifais, kuriuose minimas deivė Hepat.

Praktiniai patarimai: muziejus, įkurtas 1940 metais, 1982 metais perkeltas į naują pastatą, o 2011 metais atnaujintas. Jis atviras kiekvieną dieną, ir čia galioja „Müzekart“ kortelė. Skirkite jam pusantro valandos: pirmiausia apsilankykite muziejuje, o tada – vartuose ir kapuose. Iš čia iki Ankar