Diena Kızılcahamam ir Çamlıdere geologiniame parke.

Štai vertimas:

Šios vietos pasirinkimas yra paprastas: per dieną matysite bazalto kolonų, akmeniu virtusių medžių ir karšto vandens, todėl pirmiausia informaciją apie tai sužinosite iš ekspozicijų, o vėliau – apžiūrint teritoriją. Kizilcahamam savivaldybės muziejus yra rajono centre, Akçay rajone. Muziejus yra dviejų aukštų. Pirmame aukšte yra dešimt ekspozicijų, kuriose aprašoma Anatolijos formavimasis, vulkanizmas, geologinis laiko ciklas ir tai, kaip medis gali virti akmeniu; čia taip pat yra 23 milijonų metų senumo akmeniu virtusių medžių eksponatai. Antrame aukšte yra penkiolika ekspozicijų, kuriose individualiai pristatomos geoparko stotelės: Pelitçik ir Yahşihan fosilinių miškų, Güvem-Beşkonak ežero nuosėdų, diatomų ir bazalto kolonų. Yra mikroskopų stalai, filmai ir interaktyvūs žaidimai; jei atvykstate su vaikais, pirmąją pusvalandį rekomenduojama praleisti čia, nes tada apžiūrant teritoriją bus lengviau išlaikyti vaikų dėmesį.

Pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas ekspozicijose pateikiamiems medžių skerspjūviams. Ant akmens galima išskaityti metines žymes ir audinius; Pelitçik miške galėsite pamatyti tą patį audinį iš arti, tačiau ten nebus taip patogu lenktis ir apžiūrėti. Ekspozicijose minimi trys vulkaniniai etapai visą dieną pasikartos; užsirašykite, kuriai stotelei priklauso kiekvienas etapas, nes teritorijoje uolienų spalva ir tekstūra atitiks šią seką.

Norėdami sužinoti apie lankymo valandas ir mokestį, apsilankykite savivaldybės svetainėje. Kadangi muziejus yra rajono centre, iki Soğuksu galima nuvažiuoti per kelias minutes; nacionalinio parko įėjimas yra vos už kelių kilometrų nuo rajono. Tai paskutinė vieta Kizilcahamame, kur galite pasimėgauti pietų pertrauka ir įsipilti degalų, nes Güvem link einančiame kelyje galimybių mažiau.

Šaltiniai: Kizilcahamam savivaldybės svetainė, Geoparko muziejaus puslapis; Vikipedija, Kizilcahamam-Çamlıdere geoparkas.

"Soğuksu" nacionalinis parkas, esantis netoli Kızılcahamam miesto, buvo įkurtas 1959 m. vasario 19 d. ir yra antrasis Turkijos nacionalinis parkas. 1187 hektarų plotas išsiskleidžia nuo 1030 metrų aukštyje iki beveik 1780 metrų aukštyje, o aukščiausios vietos yra Arhut ir Tolubelen kalnai. Parkas yra toje zonoje, kurje Vidurio Anadolijos stepės pereina į Šiaurės Anadolijos miškai: miškuose vyrauja pušys, o juos papildo juodalksniai ir egli. Čia užregistruota 428 rūšių augalų, iš kurių 50 yra endeminės; viena iš jų yra Kızılcahamam raudona kalnų lelija.

Šioje stotelėje geoparko maršrutu yra du svarbūs dalykai. Pirmasis – uolienos: parkas visiškai sudarytas iš vulkaninių uolienų, tokių kaip andezitas, bazaltas, tufas ir aglomeratas. Antrasis – medžiai: tarp Kuzcapınar ir Uzunkavak yra apie tūkstančio kvadratinių metrų plotas, kuriame paviršiuje matomi silikatiniai medžių fragmentai; manoma, kad jie yra 10–15 milijonų metų senumo. Prieš vykstant į Pelitçik, čia galima pamatyti nedidelį fosilizuotų miškų pavyzdį.

Žiūrėkite ir į dangų. Parke užregistruota apie 160 paukščių rūšių; čia lizduisi apie 30–35 juodųjų vilkų. Ryte, šalia terminių vandenų, lengva pastebėti didelį juodą siluetą – teleskopas bus naudingas. Iš viso yra 16 kilometrų pažymėtų takų, taip pat dviračių takų. Informacijos centre galima gauti žemėlapį. Aplink pagrindinį įėjimą yra pikniko stalai, laužų vietos ir stovyklavietės. 70 % parko yra saugoma zona, todėl nepalikite takų. Įėjimas yra mokamas, naujausią kainą ir darbo valandas rasite nacionalinio parko puslapyje. Jei skirsite dvi valandas, galėsite įveikti vieną taką ir pamatyti silikatinio medžio pavyzdžius.

Šaltiniai: Kızılcahamam rajoninė administracija, "Soğuksu" nacionalinis parkas; Žemės ūkio ir miškų ministerijos 9-asis regioninis skyrius; Vikipedija.

Išvažiuodami iš Kızılcahamam ir pasukę į Güvem-Çerkeş kelią, pravažiavę 18 kilometrų, priartėsite prie Güvem. Likus dviem kilometrams iki Güvem, pasieksite Seyhamamı. Šis kurortas yra pavadintas pagal šaltinių parko karštą vandenį, kuris veržiasi iš žemės paviršiuje, taške, kur susikerta dvi tektoninės plokštės – viena nutekėjusi šiaurės-pietų kryptimi, kita – rytų-vakarų. Visi šio regiono karštų vandenų šaltiniai yra tos pačios vulkaninės sistemos palikimas. Lava atvėsė prieš milijonus metų, tačiau šiluma giliai po žeme vis dar šildo vandenį ir stumia jį aukštyn per tektoninių trūkių plyšiais. Tai, kad bazalto stulpai yra toje pačioje vietoje, nėra atsitiktinumas – abu yra tos pačios tektoninės linijos rezultatas.

Kızılcahamam kurorto istorija siekia Romos laikų; miesto centre esančių Romos vonių liekanos yra tam įrodymas. Taip pat yra legenda, kurioje teigiama, kad miesto pavadinimas kilo nuo to, kaip Timuras, po 1402 m. Ankaros mūšio, reaguodamas į karštą vandenį, kai jis čia prausėsi. Tai, kas išskiria Sey Hamamı, yra tai, kad vanduo kaupiasi natūraliame baseine. Šis kompleksas buvo pažeistas 1943 m. Čerkešio žemės drebėjime, vėliau buvo atrestauruotas ir vėl atidarytas.

Skirkite valandą: arba įplaukite į vandenį, arba tiesiog provažiuokite pro kaimą, apžiūrėdami, iš kur veržiasi šaltinis ir kur išnyksta garai. Jei norite įplaukti, iš anksto sužinokite apie dabartinę situaciją ir darbo valandas savivaldybėje, nepamirškite rankšluosčio ir šlepečių, o taip pat nepraleiskite per daug laiko karštoje vonioje. Jei turite laiko, nuvažiuokite dar kelis kilometrus tuo pačiu keliu: pravažiavus Güvem, šalia Fındıklı kaimo, abiejose kelio pusėse matomi Beşkonak bazalto stulpai – 20–25 milijonų metų senumo lavos, atvėsusios ir suskaldžiusios į šešiakampius prizmų, pavyzdžiai. Vietiniai žmonės juos vadina "Muilo uoloms", nes jie primena muilą. Tai nėra sustojimo vieta, o tik trumpa apžiūra iš kelio: būkite atsargūs, kad neblokuotumėte kelio, ir neimkite akmenų ar fosilijų. Tada grįžkite į Kızılcahamam.

Šaltiniai: Kızılcahamam savivaldybė, "Seyhamamı Tarihi Kaplıcası"; Kızılcahamam rajonas, "

Po pietų grįžkite į Kızılcahamamą ir vykdykite kelią link Çamlıdere. Apytiksliai 11 kilometrų į pietvakarių kryptimi nuo rajono centro, tarp kaimų Pelitçik ir Yahşihan, yra 3 hektarų plotas, priklausantis aukščiausios kategorijos saugomam objektui. Tai yra vienas iš žinomiausių geologinių objektų geoparke: šlaito paviršiuje matomi akmenuojantys medžių šaknų, kamienų ir šakų fragmentai. Geologai šį mišką datuoja ankstyvuoju miocenu, t. y. nuo 23 iki 15 milijonų metų. Tai buvo mišrus miškas, kuriame vyravo pušys ir ąžuolynai, o oficialiuose šaltiniuose minimi ir kriauklės. Akmenuojantis procesas prasidėjo vulkaniniuose ežeruose, kurių vandenyje buvo daug silicio. Silicio dalelės nusėdo ant medžių ląstelių sienelių ir audinių ertmėse, o vėlesni vulkaniniai išsiveržimai padengė viską pelenais ir išsaugojo jį milijonus metų. Šiandien matomi žiedai ir audinių struktūros nėra patys medžiai, bet silicis ir opalas, kurie juos pakeitė.

Akmenuojantys fragmentai koncentruojasi 250–300 metrų pločio ruože. Geologijos inžinierių asociacijos ir Geologinių tyrimų instituto specialistai teigia, kad, atlikus mokslinius kasinimus, būtų galima iškasinėti visus medžių šaknų ir kamienų likučius, ir kad šis plotas yra vertas būti atviru muziejumi. Šiai vietai buvo parengtas kraštovaizdžio ir turistinės infrastruktūros projektas. Tačiau prieš vykdami, sužinokite iš Çamlıdere valdybos, kokios yra lankymo sąlygos ir ar yra reikalingas gidas, nes saugomame objekte visada gali būti apribotas laisvas judėjimas. Niekada nelyskite ir nepašalinkite jokių fragmentų.

Prisiminkite medžio skerspjūtį, kurį matėte muziejuje; čia ta pati struktūra yra matoma didesniu masteliu, ant purvo padengto šlaito. Çamlıdere centre, iš tos pačios geologinės vietovės, gauti akmenys yra apdirbami į papuošalus ir suvenyrus. Grįžkite iš fosilizuoto miško į Çamlıdere, o iki Çamkoru yra 15 kilometrų.

Šaltiniai: Çamlıdere valdyba; Atabey ir Saraç, JMO; Gürgen ir Çiçek 2009, DergiPark; Vikipedija, Pelitçik.

Diendieną užbaikite Čamkoru gamtos parke, kuris yra senojo Ankaros-Bolū valstybinio kelio ruože. Iki Čamlıdere – 15 km, iki Kızılcahamam – 38 km, iki Ankaros – 110 km, iki Gerede – 50 km. Šis gamtos parkas, kurio plotas apie 220 hektarų, buvo įsteigtas 2008 m. balandžio 9 d. ir yra 23-asis gamtos parkas šalyje. Senasis kelias skiria parką į dvi dalis: vienoje pusėje – brandžių pušų ir kedrų miškai, kitoje – miškų aikštelės ir Čamkoru tvenkinys. Augalija atspindi stepių ir šiaurės miškų pereinamąją zoną: čia auga pušys, ąžuolai, drebulės, beržai, kedrai ir penkiakampės krūmos.

Planuojama veikla – pasivaikščiojimas. Tvenkinio pakrantės ir miško takai yra lygūs ir trumpi, todėl jie idealiai tinka atsipalaiduoti po kelionės automobiliu ir pasivaikščiojimų įkalnėse. Tvenkinyje gyvena upėtrakčiai; rytais ir vakarais galite stebėti, kaip jie išlenda į paviršių. Parke yra elnių auginimo stotis, kur elniai auginami ir paleidžiami į laisvę; tvorą galite matyti iš tolo, bet nepriskirkite prie jos. Taip pat čia gyvena vilkai, šakalai, lapės ir ožys; naktį neikite į mišką.

Įrenginiai: gamtos švietimo centras, kaimo kavinė, tinklinio aikštelė, tualetai ir įėjimo kontrolės punktas. Čia galima įrengti palapines; taip pat yra Švietimo ministerijos stovyklavietė. Įėjimas mokamas; naujausią kainą rasite regiono valdybos puslapyje. Vasaros vakarais būna vėsiau, todėl rekomenduojama atsinešti daugiau drabužių. Grįžtant galite arba važiuoti senąja kelio atkarpa iki Kızılcahamam, o tada išvažiuoti į D750 kelią, arba iš Gerede pusės įjungtis į greitkelį; abiem atvejais išvažiuokite dienos šviesoje.

Šaltinis: Žemės ūkio ir miškų ministerijos 9-asis regioninis valdymas, Čamkoru gamtos parkas; Vikipedija.